Nors 46-erių klaipėdietis profesionalaus krepšininko karjerą baigė prieš dešimtmetį, jis puikiai pamena pergales ir nuotykius su Lietuvos rinktine, iš trenerių gautas pamokas ir netgi dienas, kai dėl galimybės profesionaliai žaisti krepšinį jam teko gyventi šalia sporto salės iš darbo kabineto įrengtame sportininkų kambariuke.
„Prieš daugiau nei 20 metų, kai žaidžiau „Neptūne", daug galvos skausmo kėlė rūpestis dėl sportinės avalynės. Tais laikais Lietuvoje tiesiog nebuvo pirkti didelio dydžio batų, tekdavo skolintis.Vis dėlto 52 dydis.
Pamenu, kiek buvo džiaugsmo, kai savo „sportbačius“ padovanojo Arvydas Sabonis“, – pasakojo ne tik savo 216 cm ūgiu, batų dydžiu, bet ir itin ilgomis rankomis išsiskyręs E. Žukauskas.
Lietuvos rinktinėje – beveik dešimtmetį
E. Žukauskas Lietuvos rinktinės marškinėlius vilkėjo beveik dešimtmetį – nuo 1995 iki 2004 metų ir gali pasigirti prestižine medalių kolekcija – 1996 metais Atlantoje ir 2000 metais Sidnėjuje jis su komanda iškovojo olimpinę bronzą, o 2003 metais Stokholme tapo ir Europos čempionu.
„Klausiate, kokia tada buvo mūsų pergalingo žygio paslaptis? Europos čempionate visi buvome labai vieningi, draugiški lyg vienas kumštis – tiek žaidėjai, tiek trenerių štabas. Be to, tada mūsų rinktinėje žaidė daug gerų krepšininkų, tarp kurių pirmais smuikais griežė Šarūnas Jasikevičius, Arvydas Macijauskas, Saulius Štombergas, Ramūnas Šiškauskas ir Darius Songaila. Negalima pamiršti ir kitų vyrų – kompanija buvo rimta, bet smagi“, – prisiminė E. Žukauskas.
Dar praėjusią savaitę viešojoje erdvėje nuskambėjo informacija, kad LKF Vykdomojo komiteto posėdžiu metu Lietuvos krepšinio trenerių asociacija į atsilaisvinusį rinktinės stratego postą siūlys 63-ejų Antaną Sireiką, kuris 2003-iaisiais ir vadovavo Europos čempionų komandai.
Pasak E. Žukausko, savo laiku A. Sireika išsiskyrė sugebėjimu sukurti gerą komandos mikroklimatą.
„Gerai buvo tai, kad jis per daug mūsų nekontroliavo, duodavo ir laisvės, galėjome ir improvizuoti. Dažnai būna ir taip, kai žaidėjus įspraudi į tam tikrus rėmus, tada pradeda nesisekti, atsiranda irzlumas, tarpusavio pykčiai ir panašiai. Pas mus to nebuvo.
Tačiau reikia nepamiršti ir fakto, kad turėjome įžaidėją Jasikevičių, kuris aikštėje puikiai dirigavo žaidimui“, – nusijuokė E. Žukauskas. – Apskritai Sireika – nuoširdus, geras ir šiltai bendraujantis žmogus. Visada pasikalbės, pasiteiraus kaip sekasi. Dabar jo gyvenime yra labai daug filosofijos. Jau ir ankstesniais laikais Antanas tuo pasižymėjo. Dirbant su krepšininkais negali žinoti: vyresnės kartos žaidėjams ta filosofija gali ir nepatikti, bet jaunimui – gal kaip tik pravers.“
Anot E. Žukausko, A. Sireika pasižymėjo ir tuo, kad reikalui esant galėjo tarti ir griežtesnį žodį, bet pykčio užantyje niekada nelaikė.
„Nuoširdus ir teisingas žmogus. Nurimus aistroms vėl buvo galima gražiai bendrauti. Labai puikiai pamenu Sireikos žodžius, kai reikėdavo priimti kamuolį. Tada jis skardžiu pakeltu tonu rėždavo: „Įkirsk! Pasisiūlyk!“, – nusijuokė aukštaūgis.
Ateities rinktinėje – vieta Jasikevičiui
Pasiteiravus, ką jis pats norėtų matyti dabartinės Lietuvos rinktinės stratego poste, E. Žukauskas nedvejojęs atsakė:
„Turbūt niekas neabejoja, kad pats geriausias variantas būtų Šarūnas Jasikevičius. Tai jaunas, itin reiklus, teisingas ir sumanus treneris, tačiau visi žinome, kad dirbti Eurolygos klube ir dabartinės FIBA sistemos rinktinėje – nesuderinami dalykai. Tikiu, kad ateityje Lietuvos rinktinę treniruos būtent Šaras, o dabar reikia kentėti ir palaukti.
Tikėkimės, kad lapkričio 12 dieną sužinosime, kokį trenerį išsirinks LKF Vykdomojo komiteto nariai. Žinau vieną, kad daugelis lietuvių nenorėtų, jog mūsų rinktinei vadovautų koks nors užsienio šalies krepšinio specialistas. Aš tokio varianto net neįsivaizduoju. Jei taip nutiktų, turbūt net nežiūrėčiau Lietuvos rinktinės varžybų. Juk mūsų šalis vadinama krepšinio šalimi, tad reikia ieškoti trenerio iš savo tarpo. Suprantu, kad šiemet situacija nėra pati geriausia, bet reikia ieškoti geriausio galimo varianto lietuvio“, – pabrėžė E. Žukauskas.
Anot E. Žukausko, asmeniškai jam iš Lietuvos rinktinės laikų likę patys gražiausi atsiminimai.
„Visada noriai atstovaudavau savo šaliai. Galiu pasakyti, kad žaidimas rinktinėje man tikrai suteikė labai daug patirties. Pasistumdymai per treniruotes su A. Saboniu ar Gintaru Einikiu mane daug ko išmokė. Be abejo, buvo ir ypač sunkių momentų, kuomet būdavau taip „nusikalęs“, kad vos kojas pavilkdavau. Tačiau tai dar labiau pasaldina pergalės skonį. Turiu namuose pasidaręs net specialų kampelį, kur esu įsirėminęs ir pasikabinęs nuotraukas iš gražiausių čempionatų akimirkų“, – pasakojo jis.
Eurelijaus teigimu, tiek žaidėjams, tiek treneriams Lietuvos rinktinėje tenka išskirtinai didelis spaudimas, ypač paaštrėjantis per didžiuosius turnyrus. Spaudimo neatlaikęs po pasaulio čempionato Kinijoje iš rinktinės posto pasitraukė ir Dainius Adomaitis.
„Mūsų Lietuvoje – visi krepšinio specialistai. Lengva žmonėms kalbėti ir peikti kitus, reikėtų patiems atsidurti tų krepšininkų ar trenerių kailyje, tuomet suprastų ir viską kitaip vertintų“, – įsitikinęs klaipėdietis.
Į viršų kėlė Eurolygos taurę
Tarp išskirtinių savo karjeros momentu E. Žukauskas paminėjo ir legenda jau tapusį 1999-ųjų triumfą Eurolygoje su tuomet Jono Kazlausko treniruotu „Žalgiriu“.
Šį turnyrą Eurelijus laimėjo kartu su Dariumi Maskoliūnu – taip pat buvusiu ilgamečiu Lietuvos rinktinės ir „Žalgirio“ įžaidėju. 48-erių kaunietis, „Žalgiryje“ einantis Š. Jasikevičiaus asistento pareigas, dabar krepšinio užkulisiuose minimas ir kaip bene realiausias pretendentas užimti atsilaisvinusį rinktinės stratego postą.
„Prieš 20 metų pasiekta mūsų pergalė Eurolygoje buvo lyg kažkas iš fantastikos zonos. Klubiniame krepšinyje man tai neabejotinai didžiausias laimėjimas“, – teigė E. Žukauskas, su malonumu žalgiriečių rungtynes Eurolygoje stebintis ir dabar. Apie istorinį „Žalgirio“ triumfą DELFI jau rašė išsamiame projekte Eurolyga-ga, kur skamba ir legenda tapusios ŽAS dainos motyvai.
„Tą dainą įrašėme dar prieš Eurolygos finalo ketvertą. Pamenu, kad Miunchene prieš finalą arenoje paleido tą dainą ir jis mus tarsi užvedė – kūnu šiurpuliai ėmė bėgioti, užvirė kovingumas, patikėjome savimi. Tiesą sakant, net sudėtinga viską perteikti žodžiais“, – prisipažino aukštaūgis.
Gatvėje pastebėjo dėl milžiniško ūgio
E. Žukauskas prisiminė, kad į krepšinį jį atvedė pats likimas. Aukštaūgio teigimu, jei nepalankiai susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės, jis galėjo pasukti ir statybininko keliu.
„Į profesionalų krepšinį patekau visiškai atsitiktinai – su draugais prie tuometinės Klaipėdos šeštos vidurinės mokyklos (dabar – „Versmės“ pagrindinė mokykla, - aut. past.) mėtydavome į krepšį. Kartą atėjo „Neptūno“ strategas Eugenijus Milkontas ir pakvietė mane į savo ekipą“, – kalbėjo E. Žukauskas.
Tiesa, Eurelijus vaikystėje trumpai lankė krepšinio treniruotes pas trenerį Algimantą Sercofą, tačiau iš bendraamžių neišsiskyrė.
„Man nesisekė žaisti ir mečiau treniruotes. Tačiau vėliau labai išstypau. Manau, "Neptūno" treneris mane pastebėjo būtent dėl išskirtinio ūgio“, – prisiminimais dalijosi 216 cm ūgio krepšininkas.
E. Žukauskui pirmieji žingsniai „Neptūne“ nebuvo kloti rožėmis.
„Teko gerokai paprakaituoti. Gyvenau kaime, negalėjau kasdien važiuoti namo, tad iš pradžių teko apsistoti „Neptūno“ sporto salėje. Vietoje buvo ir lovos, ir virtuvė. Po sunkių treniruočių nereikėdavo niekur eiti – krisdavau į lovą, viskas buvo šalia“, – neslėpdamas juoko pasakojo buvęs profesionalus atletas.
Sulaukė NBA dėmesio
E. Žukausko pavardė kadaise skambėjo ir NBA kontekste. 1995 metais NBA naujokų biržoje jis 54-uoju šaukimu buvo pasirinktas Sietlo „SuperSonics“ komandos. Netrukus Sietlo klubas perleido teises į lietuvį Milvokio „Bucks“ klubui. Bet klaipėdietis taip ir neužsivilko jokios NBA komandos marškinėlių.
„Klausiate, ar dėl to gailiuosi? Kad labai stipriai gailėčiausi – tai nepasakyčiau. Man gerai buvo ir Europoje. Kas žino, jei būčiau labai norėjęs žaisti NBA, gal ir būčiau prasimušęs. Tuomet, kaip tik po vestuvių, buvau nuvykęs į treniruočių stovyklą. Nebuvo didelio ūpo, kadangi kaustė nežinia, ar ten nuvykęs gausiu žaisti, ar visą laiką sėdėsiu tik ant atsarginio krepšininkų suolelio. Norėjosi dar šiek tie patirties įgauti Europoje“, – anksčiau žurnalistams yra sakęs E. Žukauskas.
Politika viliojo, bet nesuviliojo
E. Žukauskas, 2009 metais Kauno „Žalgiryje“ baigęs profesionalaus krepšininko karjerą, dar kurį laiką žaidė Klaipėdos mėgėjų krepšinio čempionatuose, o pastaruoju metu Klaipėdoje dažniau yra pastebimas ne krepšinio, o teniso aikštynuose. Ne kartą skynė laurus būtent šios sporto šakos turnyruose. Taip pat vienas iš didesnių jo pomėgių – žvejyba.
Šiais metais E. Žukauskas save išbandė ir politikoje – su viena iš partijų dalyvavo Klaipėdos savivaldybės rinkimuose. Jis iš pradžių tik per plauką nepateko į Klaipėdos tarybą. Vėliau, vienas iš jo partijos narių, kuris buvo patekęs į Tarybą, nusprendė eiti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas, tad pagal sąrašą į Klaipėdos tarybą turėjo patekti E. Žukauskas. Tačiau buvęs krepšininkas pats tokio mandato atsisakė ir į politiką visgi nusprendė nelįsti.
Dabar E. Žukauskas yra Klaipėdos rajono Aukštkiemių kaimo bendruomenės, kurioje pats yra pasistatęs namą, pirmininkas: organizuoja bendruomenės šventes, įvairias sportines varžybas ir rūpinasi šios bendruomenės buitimi ir aktyvia veikla.