Tačiau šaltu dušu mūsiškius aplieję čekai, kurie iškart pabėgo į priekį 11 taškų skirtumu, tik per kelis Tomašo Satoransky plaukus – dvi iš eilės netaiklias baudas, iš arti pramestą dvitaškį ir aidint sirenai nepataikytą tritaškį – nenuliūdino Lietuvos vyrų, kurie šiaip ne taip išlipo sausi iš balos (82:79).
Visgi po finalinės sirenos du mūsiškiai rūbinėje iš džiaugsmo nešokinėjo: Žygimantas Janavičius ir Martinas Gebenas išgirdo negailestingą Dainiaus Adomaičio verdiktą, kuris reiškė jų kelionės į pasaulio čempionatą pabaigą. Jei pirmojo šansai vykti į Kiniją visą laiką buvo minimalūs, tai Kauno „Žalgirio“ aukštaūgiui dėl centimetrų trūkumo rinktinėje daugelis jau praktiškai buvo rezervavę vietą dvyliktuke.
Toks trenerio pasirinkimas nustebino ne vieną ekspertą, nes Lietuvos komandos sudėtyje nominaliai liko vienintelis tikras centras Jonas Valančiūnas ir du sunkieji puolėjai – Domantas Sabonis bei Paulius Jankūnas.
„Liekame vos su trimis aukštais žmonėmis – J. Valančiūnu, D. Saboniu, kuris linkęs prisirinkti pražangų, ir sunkiai judančiu P. Jankūnu. O jeigu kuris nors patirs traumą?! Tai yra didžiulė rizika. Turbūt pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo itin svarbiame oficialiame turnyre turėsime tik tris aukštus žaidėjus. Dažniausiai tokių būdavo penki“, – savo feisbuko paskyroje stebėjosi TV komentatorius Vaidas Čeponis.
Ar iš tikrųjų D. Adomaičio sprendimas – toks rizikingas? Kokią įtaką jam galėjo turėti aplinkos spaudimas ir tai, kokioje grupėje žaisime? Kodėl tik paskutinę akimirką išnešėme sveiką kailį su čekais? Kam nacionalinei komandai reikalingi net penki lengvieji kraštai ir kuris iš jų Kinijoje gaus mažiausiai minučių? Kas labiausiai neramina likus vos porai dienų iki čempionato pradžios? Ir kokia lemtis laukia Lietuvos rinktinės?
Pokalbis apie tai – DELFI TV laidoje „Krepšinio zona“ su treneriu Tomu Purliu ir komentatoriumi V. Čeponiu.
– Vaidai, esame su čekais panašaus pajėgumo ar tiesiog sužaidėme gerokai žemiau savo galimybių?
– Čekai man paliko nuostabų įspūdį. Ne veltui jie pirmieji iš Europos zonos pateko į pasaulio čempionatą. Nors jų komandoje, atrodytų, vos du aukštesnio lygio žaidėjai – T. Satoransky ir Ondrejus Balvinas, o visi kiti tik stiprūs vidutiniokai, bet taktiškai jie žaidė labai brandžiai ir buvo puikiai išanalizavę Lietuvos rinktinę. Jeigu jie dar turėtų Janą Vesely, į ketvirtfinalį drąsiai pretenduotų.
Rungtynės pasėjo nerimo dėl Lietuvos. Kita vertus, gal mūsų treneriai slepia kortas. Man užkliuvo labai dažni keitimai, neleidžiantys kai kuriems krepšininkams net normaliai įsižaisti: pavyzdžiui, buvo puiki Mindaugo Kuzminsko atkarpa, bet jis greitai sėdo ant suolo. Galbūt tai daroma sąmoningai ir bandomi įvairūs taktiniai variantai. Tikėtina, kad čempionato metu aikštėje jau matysime tikrąjį komandos branduolį.
– Kaip vertini pačią rungtynių pabaigą ir lemiamas lietuvių atakas: Jono Mačiulio tritaškį pro šalį, netaiklų sudėtingą Jono Valančiūno dvitaškį atsilošus ir Manto Kalniečio bandymą žaisti du prieš du, išprovokavusį čekų pražangą?
– Pabaigos nelabai džiugina. Matėme ir mačuose su serbais buvo paleistos dvejos beveik laimėtos rungtynės. Gal mums pritrūksta žaidybinės drausmės?
Dėl J. Valančiūno irgi truputį neramu. Aš dar tikiu, kad jį neigiamai veikia aklimatizacija ir laiko skirtumas, o gal ir kažko užvalgęs yra netinkamo (šypsosi). Akivaizdžiai matyti, kad aikštėje jis gana greitai pavargsta ir turi daug problemų su fiziškai stipriais, taraninio stiliaus oponentais – tokiais kaip korėjietis Ricardo Ratliffe'as ar čekas O. Balvinas. Jonas šiek tiek privengia kontakto su jais ir dėl to pralaimėjo ne vieną mikrodvikovą.
Neramina ir J. Mačiulio sportinė forma. Po sunkios traumos jis – ne toks, koks anksčiau. Gerai, kad pataikė tą vieną tritaškį, bet jei kalbėtume apie visas kontrolines rungtynes, jis buvo vienas iš prastesnių Lietuvos rinktinėje. Neblizgėjo ir Edgaras Ulanovas. Na, ir Domantas su čekais tik pabaigoje suspurdėjo, o iki tol nelabai rado sau vietos.
– Tomai, galutiniame dvyliktuke vietos neatsirado M. Gebenui, dėl kurio reikalingumo šiai rinktinei tu nė kiek neabejojai. Ar nustebino tokia realybės šou „Dvylika kėdžių“ baigtis?
– Iš tikrųjų tai taip, nustebino, bet vis tiek giliai širdyje aš tikėjau tuo. D. Adomaičiui čia didžiulį galvos skausmą sukėlė netikėtai geras Arno Butkevičiaus žaidimas ir nelabai prognozuotas kitų dviejų lengvųjų kraštų – J. Mačiulio ir E. Ulanovo – neypatingas pasirodymas. Manau, kad Dainius nutarė, kad M. Gebeno lygis dar nėra tas, jog jis galėtų pakankamai pagelbėti rinktinei, skirtingai nei A. Butkevičius. Be to, šiuo metu net nėra aišku, kas yra starto penketo trečiasis numeris, todėl bet kas gali iššauti.
– Vaidai, tu irgi likai priblokštas tokio sprendimo. Kaip tu jį aiškini?
– Aš taip spėju, nors jis tą kategoriškai neigtų, kad D. Adomaitis nedrįso atkabinti E. Ulanovo arba J. Mačiulio norėdamas apsidrausti tam atvejui, jeigu patirsime nesėkmę pasaulio čempionate, nes tada dėl to, kad buvo atsisakyta žalgiriečių, ant jo turbūt būtų sukarti šunys. Tuo metu jauno M. Gebeno atkabinimas tokios reakcijos nesukels.
Tai yra žaidimas su ugnimi, kadangi nemažai pajėgių komandų čempionate žais su dviem labai aukštais vidurio puolėjais – serbai, ispanai, kiti. Bet visko gali būti: jei nebus traumų ir jeigu Domantas bei Jonas neišsibauduos, viskas mums gali ir sklandžiai praeiti – galime nukeliauti ir labai toli.
– Tomai, ar ne per didelė rizika vykti į tokį turnyrą tik su vienu tikru centru? Juk turbūt akivaizdu, kad jei būtų sveikas Artūras Gudaitis arba karjerą dar tęstų Antanas Kavaliauskas, jie tikrai prasibrautų į dvyliktuką ir rinktinė turėtų bent jau keturis aukštus žmones.
– Taip nutiko ne iš gero gyvenimo. Jeigu mes turėtume pakankamai aukšto lygio centrą, jis šimtu procentų būtų važiavęs. Bet ir M. Gebenas pagal savo lygį pasirodė gerai. Žinoma, mes nematėme treniruočių proceso ir gal treneriai susidarė kitokį įspūdį. Tačiau draugiškose rungtynėse jis darė savo darbą: blokavo metimus, kovojo dėl kamuolių, kiek galėjo, realizavo metimus iš po krepšio.
– Vaidai, o ar tas įvertinimas, kurio dabar sulaukė A. Butkevičius, užsitikrinęs vietą rinktinėje, gali tapti lūžiu jo karjeroje?
– Manau, kad taip. Čia jam labai didelis postūmis – kaip psichologinis dopingas. Aš nelabai tikėjau, kad jis gali prasibrauti į galutinę sudėtį, bet jis labai patobulėjo. Arnas yra vienas greičiausių, šokliausių ir atletiškiausių komandos žaidėjų. Ir dar jis pagerino tolimą savo metimą, ką rodo ir statistika.
A. Butkevičius labai kibiai ginasi ir gali būti išnaudojamas gintis prieš pačius pavojingiausius varžovus, galbūt net tą patį australų puolimo lyderį Patty Millsą. Tai – tikrai variantas, nes jis yra aukštesnis, labai staigus ir labai gerai dirba kojomis. Arno stichija – greitos atakos.
– Ar po draugiškų rungtynių ciklo, kuriame galingiausiai atrodė Serbija, JAV ir Graikija, keičiasi tavo favoritų sąrašas pirmenybėse?
– Ne, aš per daug nesureikšminčiau tų rezultatų. Aišku, devynios pergalės iš eilės parodo serbų jėgą, bet ta serija juos gali ir kažkiek užliūliuoti, nuraminti, priversti pagalvoti, kad yra labai geri. Manau, kad rimčiausi konkurentai, kurie gali mesti iššūkį amerikiečiams, tai – serbai, prancūzai, ispanai, galbūt dar ir lietuviai bei australai. O graikais nelabai tikiu.
– Vaidai, jau penktadienį tave išlydime į Kiniją. Kokia tavo prognozė, kaip toli ten nužygiuos Lietuvos rinktinė?
– Labai lengvas klausimas, iš karto galiu atsakyti (juokiasi). Aš norėčiau ir tikiu tuo, kad mes nužygiuosime iki pusfinalio. Tai būtų fantastiškas rezultatas. Nors Antanas Sireika sako, kad labai geras rezultatas būtų tik auksas.
Mano manymu, patekimas į ketvirtfinalį būtų neblogas pasiekimas, o jeigu nebūsime TOP-8, sakyčiau, kad tai – prastokas pasirodymas. Jei neišeisime net iš grupės, tai būtų tragiškas rezultatas, fiasko.
Bet aš pabūsiu optimistas: prognozuoju pusfinalį. O kokią tiksliai vietą užimsime, nesakysiu, nes neliks intrigos žmonėms.
Visa laida „Krepšinio zona“ – vaizdo įraše.