G. Kurtinaitis pasakojo planavęs tapti treneriu, tačiau kad krepšininko aprangą juodu kostiumu pakeis taip anksti, nesitikėjo. „Kai viskas įvyko taip netikėtai, mane ištiko lengvas šokas“, – pasakojo buvęs krepšininkas.
Pirmosios rungtynės G. Kurtinaičiui trenerio karjeroje vyko praėjusį penktadienį Šakiuose, kur 67:88 (21:18; 17:22; 11:23; 18:25) RASAI pralaimėjo Dovydo Rediko vedamai „Vyčio“ komandai.
Šeštadienį Raseinių krepšininkai namuose susitiko su Panevėžio „Lietkabeliu-2“ – panašaus likimo komanda, taip pat turėjusia dvi pergales, kaip ir raseiniškiai. Po įtikinamos Raseinių klubo pergalės 96:70 (24:20, 28:12, 24:20, 20:18) G. Kurtinaičio auklėtiniai turi tiek pat taškų (15) kaip ir panevėžiečiai, tačiau pastarieji yra sužaidę vienu susitikimu daugiau (2-11). „Mes tikrai nesame verti paskutinės vietos. Visi pritaria ir sakome, kad jau lyg reikia bandyti ropoti į viršų“, – pasakojo naujasis Raseinių komandos treneris.
– Giedriau, ar ramiau jaučiatės po pirmos pergalės trenerio karjeroje?
– Visada lengviau, kai jau iškovoji tą pirmą pergalę. Ir dėl žaidėjų džiaugiuosi, jie nusimetė psichologinę naštą. Patyrėme nemažai pralaimėjimų ir jų pasitikėjimas savimi buvo šiek teik smukęs. Vėl pradėjome tikėti, kad galime žaisti. Dabar ruošiamės, dirbame treniruočių metu. Svarbiausia, kad žaidimas gerėtų, kad žaidėjai nežiūrėtų į patį rezultatą, bet darytų tai, ką susitariame. Penktadienį, nors atrodė, kad rezultatas nebuvo geras, pralaimėjome 21 tašku (rungtynėse su Šakių „Vyčiu“ – aut. past.), bet analizavome vaizdo medžiagą – nebuvo viskas taip blogai. Kai tik darome tai, ką esame susitarę, viskas būna gerai, bet kai prasideda savivaliavimai, tai prasideda nesąmonės.
– Per daug individualaus žaidimo komandoje – įvardijate vieną iš problemų?
– Taip. Leidau suprasti, iš kurių žaidėjų kokių metimų aš noriu. Metikams aš leisiu mesti ir sunkesnius metimus negu kai kuriems kitiems. Metikams tai galima. O šiaip tai yra mūsų problema, kuri išryškėjo ir antroje rungtynių pusėje su Šakių „Vyčiu“. Prasidėjo metimai, nesakyčiau, kad labai sudėtingi, bet jie buvo skuboti, mesti atakos pradžioje. Tokiu atveju mes nekontroliuojame rungtynių, nekontroliuojame kamuolio, nepriverčiame varžovų ilgiau gintis. Noriu, kad ilgiau įžaistume kamuolį.
– Minėjote, kad po pralaimėjimų virtinės kai kurie žaidėjai prarado pasitikėjimą savimi. Turėjote omenyje konkrečius žaidėjus?
– Negalėčiau kurio nors išskirti. Visi šiek tiek „pasėdome“. Atrodo, ruošiesi, stengiesi ir vieną savaitgalį pralaimi. Ruošiesi, stengiesi ir antrą savaitgalį pralaimi. Viskas susidėjo. Aš manau, kad mes visi psichologiškai pavargome. Reikėjo pokyčių. Gal padėtį būtų išsprendęs ir kokio naujo žaidėjo atvykimas, bet klubo vadovybė pasirinko pakeisti trenerį. Žiūrėsime, kaip mums išeis. Aš prašiau vaikinų, kad kiekvienose rungtynėse jie žaistų ir kovotų, nesvarbu laimi ar pralaimi. Marijampolės komandai pralaimėjome 49 taškais, tai geriausias pavyzdys, kad tose rungtynėse vyrukai nebekovojo. Matėsi, kad kažkas ne taip.
– Ar Raseinių krepšininkai turi problemų dėl mikroklimato?
– Šiais metais komanda palyginus vėlai susirinko. Nebuvo fizinio pasiruošimo stovyklos prieš sezoną. Jankaitis atvyko prieš sezoną, Šeškus sezono metu, tad komandos susiklijavimas vėluoja. Praeitais metais į komandos pagrindą integravosi mažiau žmonių. Atėjau aš, Darius Marcinkevičius, dar Darius Gricius, bet jis vietinis, daug ką pažinojo, tai jam nebuvo sunku. Tik porai žmonių reikėjo integruotis ir viskas buvo gerai, o dabar beveik pusė komandos – nauji žmonės. Paprasčiausiai reikia laiko. Reikės ir tai išspręsti. Lyg ir dirba visi, daug nesipyksta tarpusavyje, turėtų viskas susitvarkyti. Mikroklimatą dar labai lemia ir pergalės, jei laimi – visi patenkinti, mažiau pykčių. Tie pralaimėjimai gal ir pridėjo irzlumo. Kai laimi – viskas būna gerai, tai to ir sieksime – pergalių.
– Šiuo metu komandą kamuoja krizė – pergalės vos trys, treneris pasikeitęs. Viską reikia pradėti iš pradžių, o jau šį savaitgalį bus prasisukęs vienas NKL ratas. Atrodo sudėtingas uždavinys. Nebijote atsakomybės viską taisyti?
– Iš tikrųjų dar neplanavau tapti pirmuoju treneriu, dar norėjau iš trenerio A. Vilimo pasimokyti visokių niuansų. Antrojo trenerio (G. Kurtinaitis nuo šio sezono iki šiol buvo A. Vilimo asistentu – aut. past.) vaidmuo man buvo priimtinas, bet štai praėjusį pirmadienį man pasakė, kad turėsiu perimti komandos vairą. Pabandysiu pasinaudoti šansu, stengiuosi. Iš pradžių buvo labai sunku persiorientuoti, ypač pirmas porą dienų. Bet dabar mintys susidėliojo, turiu planą, kaip turime pulti, kaip turime gintis. Kai turi viziją, tai šiek tiek ramiau.
Aš visą gyvenimą planavau tapti treneriu, bet kai viskas įvyko taip netikėtai, mane ištiko lengvas šokas. Pirmą dieną galvojau nuo ko čia pradėti... Bet po to padarėme treniruočių, vyrukai dirbo, priėmė mane. Aišku, nėra pats idealiausias variantas taip tapti treneriu ir dar viduryje sezono, bet vyrukams pasakiau – jei jie dirbs, klausys, tai viskas turėtų būti gerai. Svarbu širdį įdėti.
– Ir kaip jaučiatės trenerio pareigose? Savo rogėse sėdite?
– Po truputį apsiprantu. Nė vienas krepšininkas, nedirbęs treneriu, nesupras kaip viskas pasikeičia. Kai mane paskyrė treneriu, visai kitu kampu pradėjau žiūrėti į krepšinį. Reikia žiūrėti į visumą. Aš iš daugelio trenerių jau buvau tai girdėjęs, bet kol pats šito nepatiri, tai nesupranti to jausmo. Pradedi žiūrėti komandos reikalus. Kaip žaidėjas labiau žiūri asmeniškai: gerai atidirbi, eini ilsėtis. Dabar reikia viską iš kitų išspausti, turi kitais rūpintis. Praėjusią savaitę nesportavau, bet buvau toks pat pavargęs kaip ir po sunkios fizinės treniruotės. Sunku paaiškinti, bet yra ką veikti.
– Rungtynių metu žaidėjams duodate ne tik taktinius nurodymus, bet ir padrąsinate, nuteikiate pozityviai.
– Yra įvairių trenerių. Yra tokių, kurie labai stengiasi emociškai padrąsinti žaidėjus, yra tokių, kurie mažiau tai daro. Nepasakysi, kuris geresnis variantas. Dėl mūsų komandos stengiuosi, nes nepatinka, kai vyrukai, gal iš įpratimo, ne viską ir rungtynėse, ir treniruotėse daro visa jėga, todėl bandau juos paraginti. Tikro profesionalo jau nereikėtų raginti, bet čia yra jauni vyrukai, o su jaunais visada yra sunkiau dirbti, reikia įdėti daugiau pastangų, tą ir bandau padaryti. Jie dar jauni ir, manau, jie supras tai.
– Dauguma sirgalių džiaugėsi, kad rungtynių pabaigoje su Panevėžio komanda išleidote jaunuosius žaidėjus – Beną Ilevičių, Simoną Andraitį.
– Šaunu, kad auga tokie vyrukai ir, manau, kad jų ateitis bus šviesi. Tad juos po truputį, kiek galima, reikia stengtis integruoti. Šaunuoliai.
– Bet ir jūs, išleisdamas juos, parodėte pasitikėjimą jais. Galėjote iki rungtynių pabaigos palikti pajėgų penketą, kuris didintų atotrūkį nuo panevėžiečių.
– Turėjau kiek kitokių tikslų. Aš po trijų kėlinių pasakiau, kad padarysiu daugiau keitimų, man nesvarbu rezultatas – ar daug pirmavome, ar mažai, svarbu kad jie tobulintų žaidimą, kad nepradėtų po vieną mėtyti, kai jau aiškus rezultatas. Išleidau jaunus vaikinus ir jie darė derinius, nebuvo jokių nesąmonių. Nesvarbu, ar laimėjome 20 ar 30 taškų, svarbu, kad jie ir toliau žaidė tą patį žaidimą.
– Kai sužinojote, kad tapote pirmuoju treneriu, turbūt ir tėvui pranešėte naujieną? Ką jis sakė?
– Be abejo. Bet nenoriu per daug čia viską atskleisti (juokiasi). Ruošiamės, kad kada nors būsiu treneriu, bet negalvojau, kad taip anksti, nes pats galvojau dar šiek tiek pažaisti. Bet gerai... Kaip bebūtų, man tai labai gera patirtis, labai daug ko sužinau. Patirtį gali sukaupti tik dirbdamas. Kol kas įdomu, vyrukams irgi. Viskas, sakyčiau, gerai klostosi, tikiuosi tobulėsime, žaidimas gerės. Ir niekas dar neprarasta. Aš jiems sakiau, kad tų rungtynių dar daug, kad mes tikrai nesame verti paskutinės vietos. Visi pritaria ir sakome, kad jau lyg reikia ropoti į viršų.