Apie niekada nedingsiančias savo simpatijas „Žalgirio“ klubui Maskvos srities „Chimki“ ekipą treniruojantis lietuvis papasakojo rusų portalui Sovsport.ru.
– Per savo karjerą treniravote maždaug 10 komandų. Kodėl šiame sąraše nėra gimtojo „Žalgirio“?
– Kai žaidžiau už „Žalgirio“ dublerius, patekau į Sovietų Sąjungos jaunimo rinktinę, kuri dalyvavo pirmajame pasaulio jaunimo čempionate Brazilijoje. Tuomet tai buvo aukščiausias lygis – Sąjungos rinktinė. Aš labai tikėjausi, kad mane po žaidimo joje paims į „Žalgirį“. Tais laikais treneris Vladas Garastas nusprendė kitaip: jis atsivežė krepšininkus iš savo Biržų. Matė juose „Žalgirio“ ateitį.
– Ir jūs praėjote sunkų kelią, kad atsidurtumėte „Žalgirio“ gretose...
– Aš prastai mokiausi institute, praleidau užsiėmimus ir mane išmetė. Atsidūriau Rygoje, žaidžiau už vietos SKA pirmoje lygoje. Mane pastebėjo Aleksandras Gomelskis ir pakvietė į CSKA. O iš ten jau sugrįžau į „Žalgirį“. Ir dabar noriu padėkoti Vladui Garastui, kad jis tuomet pasikvietė mane į komandą. Todėl kad iš CSKA sugrįžau subrendusiu žaidėju. O tie, kuriuos tuomet pasikvietė Garastas, taip ir prasėdėjo ant suolo.
– O kokia situacija dėl tapimo treneriu?
– Aš papasakojau šitą istoriją todėl, kad situacija panaši. Esu pasakęs, kad galėčiau treniruoti „Žalgirį“ nemokamai. Kuomet buvau sporto ministru, komanda išgyveno sunkius laikus. Aš mačiau, kokios tų problemų priežastys, kad pinigai eikvojami neteisingai. Žurnalistai ir paklausė: „Ką jūs pakeistumėte „Žalgiryje“, kad jis išbristų iš krizės?“. Atsakiau, kad pakeisčiau vadovybę.
Po šių žodžių ant manęs supyko. Dabar vadovybė pasikeitė, tačiau tos skolos klubą vis tiek vis dar slegia. Jas reikia išmokėti, kažkas nuolat paduoda klubą į teismą. Dėl to komanda ir nėra normaliai sukomplektuojama. Aš vis kalbu apie tai, kad gyvenimas sukasi ratu. Gali būti, kad aš kartoju savo žaidėjo kelią, prieš patekdamas į gimtąjį klubą jau kaip treneris. Aš vėl Maskvoje, tačiau ne CSKA, o Chimkuose. Ir kas žino, galbūt po kurio laiko kelias mane vėl atves į „Žalgirį“. Tai mano gimtojo miesto komanda, mes visi joje užaugome.
– Juk jums siūlė likti CSKA 1982-aisiais.
- Taip, Gomelskis siūlė. Žaidėjo automobilį, mašiną, butą, karinį laipsnį. Ir svarbiausia – tai buvo garantija, kad žaisiu rinktinėje. Tačiau aš atsisakiau. Mano širdis priklauso „Žalgiriui“.
– Ar Kaune nebuvo nustebusių, kai sutikote treniruoti „Lietuvos rytą“? Juk tai principinis lietuviškas derbis, tiek taip sirgalių, tiek tarp komandų.
– Taip, kadangi „Lietuvos rytas“ yra principinis „Žalgirio“ varžovas, Kaune sirgaliai švilpė. Ir dabar švilps, kai atvyksime su „Chimki“. Tai normalu... Žinote, aš myliu darba. Dirbau Azerbaidžane, Lenkijoje, Ukrainoje. Ir vyksiu į Antarktidą, jei ten kas nors mane pakvies treniruoti.