Apie tai, kaip vyko Lietuvos pasitraukimas iš Sovietų Sąjungos sporto sistemos ir kokios buvo artimiausios šio reiškinio pasekmės, Delfi išsamiai rašė minint Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį.
Šiandien, pažymint 31-ąsias šios mūsų šaliai svarbios datos metines, trumpai persikeliame į 1990-ųjų Ispaniją. Ten su vietos žiniasklaida savo mintimis apie įvykius gimtinėje dalijosi vieni ryškiausių to meto Lietuvos ambasadorių užsienyje – du buvę Kauno „Žalgirio“ krepšininkai ir tikros sporto žvaigždės, į Valjadolido „Forum“ komandą 1989-ųjų viduryje persikėlę Arvydas Sabonis ir Valdemaras Chomičius.
„Gigantes del Basket“ žurnalo reporteris Jose Miguelis Ortega abu lietuvius pakalbino prabėgus kelioms dienoms po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, o bendras interviu su krepšininkais buvo išspausdintas 1990-ųjų balandžio leidinio numeryje.
„Krepšinis liepsnoja. Sabonis ir Chomičius pažymi, kad yra lietuviai ir niekada nebeeatstovaus Sovietų Sąjungai“, – akcentuojama garsiausio Ispanijos krepšinio žurnalo viršelyje, o publikuotame tekste abu žaidėjai vieningai kalba ne tik apie šio politinio įvykio svarbą, bet ir būsimą naują jėgų pasiskirstymą Europos rinktinių krepšinio žemėlapyje.
Nežinia kokia kalba J. M. Ortegai tuomet pavyko prašnekinti įprastai santūrų A. Sabonį, tačiau apie tuometinius įvykius Lietuvoje, kurie ilgainiui pradėti vadinti Sovietų Sąjungos egzistavimo pabaigos pradžia, 25-erių krepšininkas kalbėjo itin drąsiai ir sklandžiai.
„Tai yra kažkas, ko visuomet troškome, tačiau tuo pat metu negalėjome pasiekti dėl sovietinio režimo specifikos. Lietuva buvo šalis, kurią prieš 50 metų okupavo sovietai, nors nė vienas lietuvis to nenorėjo. Noras atgauti Nepriklausomybę nuolat gyvavo mūsų mintyse ir kai tai pagaliau pasiekėme, esame labai laimingi“, – ispanų žurnalistui dėstė A. Sabonis.
Publikacijos autoriui paminėjus, kad Sovietų Sąjungos generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas Lietuvą ragina atšaukti Nepriklausomybės aktą, krepšininkas gūžtelėjo pečiais.
„Turbūt jį patį spaudžia tam tikri sektoriai Maskvoje, tačiau tie, kurie galvoja, jog įmanoma atšaukti jau paskelbtą Nepriklausomybę, tiesiog nepažįsta lietuvių. Mes ne iš tų kurie tik kalbame ir kalbame, ką daryti, kaip vyksta kai kuriose kitose sovietinėse respublikose. Mes tokie, kurie apmasto padėtį ir tuomet veikia“, – teigė Sabas.
Kaip pažymi „Gigantes del Basket“ publikacijos žurnalistas, užsukus į V. Chomičiaus apartamentus Valjadolide į akis iš karto krenta didžiulė Lietuvos trispalvė, o lentynose matyti keletas smulkių suvenyrų, krepšininkui primenančių tėvynę. Paklaustas, ar jaučia nostalgiją gimtinei ir Kaunui, tuomet tik pirmą sezoną legionieriaus duoną krimtęs 30-metis kaunietis pripažino:
„Kartais tikrai jaučiu, o ypač – tokiais svarbiai mūsų ateičiai momentais. Patiems norėtųsi būti gimtinėje ir viską išgyventi intensyviau, intymiau, tačiau esame sportininkai profesionalai ir turime vykdyti savo įsipareigojimus. Iš esmės viską, kas vyksta Lietuvoje, bandome išgyventi per atstumą, įdėmiai sekame įvykius, kiek tai yra įmanoma.“
Netrukus V. Chomičius ispanams paaiškino ir tam tikrą sovietinės okupacijos specifiką. „Sovietai visų pirma mus engė kultūriškai. Visuomet tai suvokėme, tačiau negalėjome apie tai kalbėti atvirai. Aš esu įsitikinęs, kad mes tikrai galėsime egzistuoti kaip nepriklausoma šalis. Turime ir stiprų žemės ūkį, ir kitą pramonę, gebėsime eksportuoti ir importuoti“, – tvirtino lietuvis.
Kalbai pasisukus apie ilgus metus trukusį sovietų okupuotų valstybių sportininkų atstovavimą SSRS rinktinėms, iniciatyvą pokalbyje perėmė A. Sabonis.
„Viskas, to niekada nebus, tai jau praeitis. Niekuomet nebežaisime sovietų rinktinėse. Nė vienas iš Lietuvos žaidėjų to nedarys. Kaip tu, būdamas ispanas, galėtum vilkėti kitos šalies rinktinės aprangą?“ – retoriškai klausė aukštaūgis.
Paklaustas, ar dabar gali teigti, jog būtų norėjęs niekada nežaisti sovietinėse rinktinėse, A. Sabonis skėstelėjo rankomis.
„Aš būčiau norėjęs, kad Lietuva būtų buvusi laisva ir būtų turėjusi galimybę suformuoti savo rinktinę. Bet tai nebuvo įmanoma, aplinkybės mus vertė atstovauti Sovietų Sąjungai“, – konstatavo jis.
Tuo metu iki Barselonos olimpinių žaidynių buvo likę vos kiek daugiau nei dveji metai, tačiau geriausių Lietuvos krepšininkų galvose jau sukosi mintis, kaip į jas patekti būtent atkurtos šalies rinktinėje. Tai atspindi ši pranašiška V. Chomičiaus citata:
„Nebus lengva ten atsidurti, kadangi yra daugybė procedūrų, kurias reikia atlikti per dvejus metus. Bet kuriuo atveju, būtų fantastiška olimpinėse žaidynėse atstovauti Lietuvos rinktinei. Marčiulionis, Sabonis, Kurtinaitis, Chomičius... Kokią gerą komandą galėtume suformuoti“.
Svajonei buvo lemta išsipildyti – po dvejų metų Lietuvos rinktinė į Barselonos olimpines žaidynes prasimušė per Ispanijoje vykusį atrankos turnyrą ir jose iškovojo bronzos medalius, mažajame finale nugalėjusi Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) krepšininkus, tarp kurių buvo ir nemažai žaidėjų, kartu su lietuviais atstovavusių sovietinėms komandoms.
Visgi ilgai egzistuoti ir šiam SSRS rinktinės pagrindu suformuotam dariniui nebuvo lemta. 1993-iųjų Europos čempionate jau žaidė Rusijos rinktinė, o ne jungtinė komanda.
Vieną sezoną kartu „Forum“ komandoje pažaidusių A. Sabonio ir V. Chomičiaus keliai išsiskyrė. Gynėjas po metų persikėlė žaisti į Italiją, o vidurio puolėjas Valjadolide užsibuvo dar du sezonus. Toks buvo ir paties Sabo planas.
„Iš esmės norėčiau likti šiame mieste, nes čia jaučiuosi patogiai, mano šeimai čia patinka, ji laiminga. Tačiau jeigu nutiktų taip, kad tektų išvykti, visų pirma norėčiau žaisti kokioje nors kitoje Ispanijos komandoje“, – mūsų apžvelgto „dvigubo“ interviu pabaigoje teigė lietuvis.
1992 m. A. Sabonis persikėlė į Madrido „Real“, o 1995 m. jo karjera pasuko į NBA – Portlando „Trail Blazers“ komandą.