Tris pergales (dvi prieš suomius, vieną prieš rusus) ir lygiai tiek pat pralaimėjimų (du prieš serbus ir vieną prieš ispanus) kontrolinių rungtynių cikle sukaupę lietuviai šią savaitę persikels į Aziją: ten, Pietų Korėjos sostinėje Seule, patikrins korėjiečių, Angolos atstovų bei čekų pajėgas, o tada – tiesiai į Kiniją, kur mūsiškių jau lauks negailestinga kova dėl medalių ir olimpinių kelialapių.

Pastarąjį pasaulio čempionatą 2014-aisiais Ispanijoje, kur mūsiškiai nužygiavo net iki pusfinalio, puikiai pamenantis Darjušas Lavrinovičius tiki, kad Lietuvos krepšininkai nestabdys ir šiemet. Tuo metu treneris Antanas Sireika jiems apskritai prognozuoja aukso medalius.

Ar pagrįstas toks optimizmas po lengvo pasivaikščiojimo Šiaurėje, kai kiti favoritai grūmėsi dėl Akropolio taurės? Kodėl nenugalima Serbijos rinktinė? Kiek tiesos tame, kad su australais vyksta ne krepšinio, o labiau regbio dvikova? Ko turėtume labiau prisibijoti antrame etape – prancūzų ar vokiečių?

Kam patikėtume gynybą prieš „graiką nesveiką“ Giannį Antetokounmpo? Kas temps lietuvių vežimą Kinijoje? Koks krūvis teks Mantui Kalniečiui? Kaip kuo efektyviau išnaudoti mūsų lyderius – Joną Valančiūną Domantą Sabonį? Ir ar Žygimantas Janavičius žygiuos iki galo?

Pokalbis apie tai – DELFI TV laidoje „Krepšinio zona“ su D. Lavrinovičiumi ir komentatoriumi Vaidu Čeponiu.

Darjušas ir Kšyštofas Lavrinovičiai, Vaidas Čeponis

– Lietuvos rinktinė savaitgalį užkūrė savo varžovams tikrą pirtį ir nuskynė dvi pergales. Darjušai, iš savo patirties pasakykite, ar reikalingos tokio pobūdžio rungtynės?

– Be abejo, reikalingos. Mums tik iš šalies taip atrodo, kad čia labai lengvos rungtynės ir priešininkai – ne to lygio. O iš tikrųjų nereikia žiūrėti į rezultatus, svarbiausia, kaip mes žaidžiame, ką darome, kokie penketai aikštėje veikia. Iš kiekvienos situacijos galima pasisemti kažką naudingo. Gal taip net geriau: gal dabar lietuviai daug labiau pasitikės savo jėgomis ir visus šluos?

– Vaidai, suomiai apskritai su kamuoliu elgėsi it su karšta bulve ir klydo tiesiog lygioje vietoje, o rusai žaidė praktiškai be tikro vidurio puolėjo. Ką galėjo gero pasiimti lietuviai iš šių mačų, neskaitant tu dviejų pergalių?

– Skirtingai nei Darjušas, esu kitokios nuomonės. Galbūt mūsų federacijos vadovai nežinojo, kad suomiai surinks tokią silpną sudėtį – be Lauri Markkaneno, Petteri Koponeno, Sasu Salino, kitų, o rusai bus be Aleksejaus Švedo, Dmitrijaus Kulagino, Timofejaus Mozgovo ir dar kai kurių žaidėjų. Rusai dar kažkiek priešinosi, o suomiai buvo visiškai sudoroti. Gal intensyvi tarpusavio treniruotė net būtų buvusi naudingesnė nei tos rungtynės. Tikrai norėjosi stipresnių varžovų.

– Darjušai, D. Sabonis prieš Rusiją jau per pirmą rungtynių pusę surinko dvigubą dublį – 13 taškų ir 11 atkovotų kamuolių. Tai parodo jo potencialą ar visgi labiau rusų beviltiškumą po krepšiais?

– Nebuvo pajėgiausių rusų centrų, tvirtų, tik lengvi, o D. Saboniui tokie labai parankūs, nes jis pats ir greitas, ir fiziškai stiprus. Jis tai puikiai iš išnaudojo. Pamatėme, kaip puikiai jis jaučiasi penktoje pozicijoje nežaidžiant J. Valančiūnui.

– Vaidai, kiek sėkmingas Domanto pasirodymas susijęs su tuo, kad aikštėje nebuvo JV ir Domas užėmė jo vietą?

– Manau, kad tai susiję. Domantui vardan pasitikėjimo reikėjo tokių rungtynių, kuriose jis pririnktų daug taškų, nes iki tol jis žaidė ne itin rezultatyviai. Bet nesureikšminčiau tų rungtynių, kadangi rusų priekinė linija – labai silpna ir Domantas ją pralauždavo fizine jėga. Jis su J. Valančiūnu kol kas neidealiai klijuojasi kartu, nors dar yra laiko tam, ir atrodo, kad būtų geriau, jog jie vienas kitą keistų, tačiau tai priklausys ir nuo konkrečių varžovų penketų.

– Vienu rinktinės lyderių tampa Marius Grigonis, rusams suvertęs 19 taškų, sukaupęs net 32 naudingumo balus ir per kelias minutes išbaudavęs Sergejų Karasiovą. Atrodo, kad Marius rinktinėje jaučiasi netgi patogiau nei Kauno „Žalgiryje“. Kodėl taip yra?

– Jis kartu ir labai šaltakraujiškas, ir įžūlus. Aš prognozuoju, kad, jeigu jis taip tobulės, gali tapti Eurolygos žvaigžde. Kai kas jį lygina su Ramūnu Šiškausku, nors pastarasis turėjo geresnius fizinius duomenis – buvo šoklesnis, atletiškesnis, bet tokių metų kaip dabar M. Grigonis, mano manymu, kad R. Šiškauskas buvo psichologiškai silpnesnis. Marius tiesiog spinduliuoja pasitikėjimu ir tikiu, kad jis bus vienas iš trijų šios rinktinės lyderių planetos pirmenybėse.

Rinktinė žaidžia kiek laisvesnį žaidimą nei „Žalgiris“, kuriame M. Grigonis labiau įspraustas į rėmus, nenoriu nieko blogo pasakyti – toks žalgiriečių žaidimo stilius. O D. Adomaitis suteikia daugiau laisvės, dėl ko Marius ir jaučiasi dar šiek tiek komfortabiliau.

– Darjušai, rinktinės žaidimas ir toliau labai priklausomas nuo pagrindinio įžaidėjo Manto Kalniečio, tuo labiau, kad Lukui Lekavičiui trūksta stabilumo net ir draugiškose rungtynėse. Ar galima tikėtis, kad jau beveik 33-ejų metų Mantas vėl žais po 30 ir daugiau minučių?

– Viskas priklausys nuo to, kaip mums seksis. Reikia atlaikyti tas pirmas trejas čempionato rungtynes, kuriose teks atiduoti visas jėgas, kad įrodytume savo vertę ir tą pirmą vietą kažkaip iškovotume. Manau, kad Mantas šiais metais turi žaisti po 30 minučių.

Aš, kai dar pats buvau rinktinėje, su juo aikštelėje jausdavausi žiauriai gerai. Jis įneša ramybę, visus sustato į vietas ir aikštelėje būna komandos galva. Taip, gal jau jis praradęs kai kurias savo fizines savybes, bet gali tai kompensuoti kitais dalykais. Be to, jeigu žais po 25-30 min., greitai atgaus tą formą. Tas čempionatas juk trumpas ir jis tikrai nenuvargs tiek, kad galą gautų. Kiek jam metų: beveik 33? Man tada patys geriausi laikai buvo. Tai kodėl dabar apie jį kaip apie mano bendraamžį kalbame?
Darjušas Lavrinovičius ir Mantas Kalnietis

– Darjušai, rinktinės 14-tuke vis dar laikosi kitas jums neprastai pažįstamas atakų organizatorius – Žygimantas Janavičius, kurio turbūt didžiausia jo bėda yra nekoks tritaškių pataikymas?

– Laikykis, Žygi, laikykis ten iki galo, iki pats Kinijos! (šypsosi) Pataiko jis tuos tritaškius, bet kadangi yra įžaidėjas, dažnai nenori forsuoti tų metimų. Jis savo tritaškiu pasitiki gal net mažiau nei komandos draugai. Aš visada drąsinu jį mesti ir sakau, jei leidžia varžovas, tai bausk. Jis tikrai gali pataikyti, tik kad pirma ieško, kam atlikti perdavimą, o pats ir pamiršta atakuoti. Bet jeigu žmogus be metimo vis dar laikosi rinktinėje, vadinasi, jis kažką turi tokio, kad taip yra vertinamas.

– 2014 m. pasaulio čempionate jums asmeniškai geriausias mačas buvo būtent prieš Australiją (75:82) ir Aroną Baynesą, kai pelnėte 14 taškų. Gal užčiuopėte silpną australų, su kuriais lietuviais susitiks H grupėje, vietą?

– Tiktai 14 taškų ir čia sakote, kad sėkmingos? (šypsosi) O jeigu rimčiau, tai tose rungtynėse mes labai daug laiko žaidėme kartu su broliu Kšištofu ir vienas kitam perdavinėjome kamuolį – ne piktybiškai, taip išėjo natūraliai. Su australais galima žaisti tikrai, ypač kai šiemet mūsų tokia fiziškai stipri ir galinga sudėtis bei agresyvi gynyba. Tai gali būti lemiamos rungtynės dėl pirmos vietos grupėje.

Australai mėgsta kietą kovą. Ir ne tik jų dideli taip žaidžia, mažiukai – taip pat: už kojų, už kelnaičių laiko. Gerai dar, kad ne už kur kitur. Bet duodi atgal ir tada kitą kartą jie jau pagalvoja, ar verta tą daryti. Žodžiu, turi adaptuotis prie tokio žaidimo ir sąlygų bei atsakyti tuo pačiu, jei tik teisėjai leidžia.

– Sekmadienį Atėnuose finišavo Akropolio taurės turnyras, kuriame triumfavo serbai, po dramatiškos kovos, pareikalavusios pratęsimo, 85:80 įveikę šeimininkus graikus. Graikai yra mūsų tinklelio pusėje, todėl teoriškai su jais galime susitikti ketvirtfinalyje arba pusfinalyje. Darjušai, kas jūsų manymu, turėtų gintis prieš Giannį?

– Aš statyčiau prieš jį kuo tvirtesnį ir mažesnį – tokį kaip Jonas Mačiulis. Svarbiausia, kad Giannis greičiu neapeitų, nes matyti, kad nepaisant to, jog esi atsitraukęs nuo jo per du metrus, jis vis tiek nori pralįsti į baudos aikštelę. Todėl reikėtų uždaryti stipresnę jo pusę, o taip taikyti europietišką gynybą – ir padvigubinti, ir pagąsdinti su pagalba. Vis tiek jis to stabilaus metimo neturi, tegul jau geriau meta tritaškį, nei drasko gynybą po krepšiu.

Manau, kad net ir D. Sabonis su juo galėtų puikiai susitvarkyti. Pabandyčiau ir jį, nes jo kojytės irgi greitai juda. Jeigu kiek atsitrauktų nuo Giannio ir užimtų teisingą poziciją, galėtų atstovėti. Galva jo šviesi, protingas žaidėjas, nebent pražangų rizika iškiltų. Na, bet svarbiausia papulti dar ten ir sutikti tuos graikus, o tada ir spręsime, kaip juos perlipti.

– Vaidai, jei viskas gerai, antrame etape Lietuvos rinktinės greičiausiai lauktų prancūzų ir vokiečių barjeras. Kokie šansai būtų prieš juos?

– Vokiečius tai manau drąsiai įveiktume, o prancūzų, nors netektys ir rimtos – iškrito Thomas Heurtelis ir Adrienas Moermanas, sudėtis vis tiek yra labai galinga su vienu geriausių NBA stogdengių Rudy Gobertu priešakyje. Prancūzai jau būtų labai rimti varžovai.

Kita vertus, vakar kalbėjau su treneriu Antanu Sireika ir jis sakė, kad prognozuoja Lietuvai auksą ir pabrėžė, jog tikrai nejuokauja. Savo mintį pagrindė tuo, kad daugelis rinktinių atvyks ne pajėgiausių sudėčių.

Visa laida „Krepšinio zona“ – vaizdo įraše.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (50)