Išankstinis pasiruošimas
Kiekvieną kartą „Vanagupės“ viešbutyje susirinkę rinktinės kandidatai spinduliuoja gera nuotaika, nes po ilgų sezonų būna išsiilgę tautiečių kompanijos. Tačiau vasarų su rinktine ne ką mažiau laukia ir likęs nacionalinės komandos personalas.
„Tai yra neeilinis iššūkis ir didžiulis emocijų antplūdis. Žiauriai fainai“, – Krepšinis.lt šyptelėjo vyriausiasis kineziterapeutas Petras Mikučionis, Lietuvos vyrų komandoje dirbantis nuo 2011 metų, o į čempionatus važiuojantis nuo 2014-ųjų.
Tačiau tiek jam, tiek ir jo kolegoms darbai prasideda kur kas anksčiau. Dainiui Adomaičiui gegužės mėnesį paskelbus išplėstinį kandidatų sąrašą, krepšininkų analizių ėmėsi ne tik trenerių štabo, bet ir medicinos personalo nariai.
Dar iki sveikatos patikrinimo prieš pirmąją treniruočių stovyklą Palangoje specialistai nuodugniai išanalizavo kiekvieno būsimo kandidato sveikatos istorijos knygelę ir jiems sudarė individualią programą. Jos dėka krepšininkai iki pirmųjų treniruočių visas kamuojančias problemas galėjo susimažinti iki minimumo.
„Kai atsiranda problemos, mes jas greitai užgesiname. Tačiau pagrindinis mūsų darbo principas – kad jos neatsirastų. Jau 11 metų dirbame su traumų prevencija, o tai duoda savo rezultatų“, – pasidžiaugė profesorius Rimtautas Gudas.
Sultingus darbo vaisius lemia ir tai, kad kolektyvas rinktinėje – itin susidirbęs. Gydytojai Vytenis Trumpickas ir R. Gudas, kineziterapeutai Paulius Jacikas ir P. Mikučionis bei masažuotojas Aidas Buzelis žmones ant kojų pastato vienoje komandoje dirbami ir reguliariajame darbe.
Pritampa ir Juozukas
Nenuostabu, kad ilgą laiką būnant vienoje valtyje žmones ima sieti ir ypatingas ryšys. Bet toks rinktinėje jis nuolat. Ir ne tik tarp žaidėjų.
„Nežinau, kaip kitose rinktinėse, bet pas mus atmosfera yra tikrai labai gera. Visi draugiški, vieni kitiems padedame, aikštelėje vieni už kitus kovojame, o ir užkulisiuose stengiamės padėti. Vieno kito juokelio numetimas yra normalu“, – paaiškinti bandė P. Mikučionis.
Donato Motiejūno „Instagram“ profilį sekantys gerbėjai turėjo progą pasižvalgyti po linksmuosius darbo rinktinėje užkulisius. Štai kartą istorijų grafoje 26-erių aukštaūgis pasidalino vaizdo įrašu, kuriame Petras lipnia juosta apvyniojo Mariui Grigoniui galvą.
„Kitas klausimas“, – paprašytas plačiau papasakoti šio juokelio priešistorę, nusijuokė kineziterapeutas.
Nors šioje Lietuvos komandoje – vos trys žaidėjai yra perkopę 30 metų ribą, pokštaudamas nuo jaunimo neatsilikti stengiasi ir 69-erių metų Juozas Petkevičius.
Nuo 1990-ųjų metų rinktinėje dirbantis vyras sulaukė jau net šešto trenerio pasitikėjimo.
„Labai malonu, kad Dainius paskambino. Jau dirbu beveik su anūkais, – juokėsi Juozukas. – Bet tikrai džiaugiuosi, nes treneriai keičiasi, bet aš vis dar jiems reikalingas. Dainius pats buvo žaidėjas, todėl žino, kaip aš dirbu ir ką aš sugebu.
Bet dabar, va, yra gerų mūsų vyrų (pirštu rodo į praeinančius kolega – Krepšinis.lt), kurie gerai dirba, todėl man jau tenka kitokius darbus nudirbti: krepšius su batais ir aprangomis tampau.“
Techninis vadybininkas – taip oficialiai skamba Juozuko pareigos Lietuvos rinktinėje, tačiau krepšininkai jam vis dar patiki ne tik daiktus, bet ir savo kūnus. Kad vyriškis vis dar turi gydančias rankas, iliustruoja ir faktas, kad Vilniaus „Lietuvos rytas“ vėl jį susigrąžino į savo gretas.
O kad į savo darbą J. Petkevičius žiūri itin atsakingai, buvo galima suprasti vienos iš treniruočių Palangoje metu, kai pensijinio amžiaus vyras nusiėmęs marškinėlius privertė aikčioti ne vieną žurnalistą.
„Noriu palaikyti formą ir parodyti pavyzdį, kad galima ir senatvėje sportuoti bei gyventi linksmai ir gerai, – juokdamasis aiškino Juozukas.
O galbūt jam teko darant prisitraukimus, atsilenkimus ar atsispaudimus pakonkuruoti ir su krepšininkais?
„Nekonkuruoju, nes atrodo, kad juos aplenkčiau. Jie net nedrįsta su manim konkuruoti“, – kvatojosi rinktinės talismanu laikomas specialistas.
Darbinga vasara
Juokas juokais, bet darbo šiems vyrukams rinktinėje – tikrai nemažai. Įprastinė medicinos personalo treniruotė ar rungtynės atrodo taip: kojų teipavimas, mobilizavimas, pagalba įvykus nelaimei ir atstatomųjų procedūrų vykdymas.
Tačiau nutinka incidentų, po kurio darbo kaip reikiant padaugėja. Kad ir šią vasarą net du kandidatai iš rikiuotės buvo iškritę dėl išsisuktų čiurnų. Evaldo Kairio gijimas užtruko beveik dvi savaites, o Mariaus Grigonio – daugiau nei tris.
Ir nors pažvelgus į ištinusią pastarojo koją daugelis nesiryžo prognozuoti, ar 23-ejų metų gynėjas spės laiku atsistoti ant kojų, tačiau rinktinės specialistų magija suveikė ir Mariui neteko kovų Tel Avive stebėti per televizoriaus ekraną.
„Marius pats daugiausiai įdėjo savo pastangų: mes nieko prieš gamtą nedarėme – viską vykdėme pagal protokolus. Galbūt tiesiog padėjo patirtis, nes žinome kada ir ką galime daryti tokių traumų atveju. Matėte, kad ir baseine labai smarkiai dirbome – tai nereikalauja atramos, bet čiurnos sąnarys yra apkraunamas, raumenukai dirba, jie suaktyvinami ir taip pradėti bėgti. O dabar jis bėga.“
Bet M. Grigonis Tel Avive vykusiose B grupės kovose ne tik kad tiesiog bėgiojo, bet ir iš paskutinių jėgų gynyboje lakstė paskui tokias NBA žvaigždes kaip italas Marco Belinelli ar vokietis Dennisas Schroderis. Ir ne tik kad lakstė, bet ir sėkmingai jas stabdė.
„Eilinė vasara, – paklaustas, ar šiemet gydytojams daugiau darbų nei įprastai, ranka numojo V. Trumpickas. – Visada tų traumelių buvo. Nieko įspūdingo. Tik antakių, žandų, paakių siuvimų treniruočių metu padaugėjo – tai Donatą, tai Girdžūną, tai Kairį. Trys iš eilės buvo per 2-3 dienas.“
Tiesa, jam teko tapti ir ne pačios maloniausios traumos liudininku – būtent šis gydytojas išsiuntė Luką Lekavičių į Šiaulių ligoninę. Išgirdęs gniuždančią diagnozę būtent V. Trumpickas buvo žmogus, informavęs tiek D. Adomaitį, tiek Luką, kad vikrusis įžaidėjas turės praleisti Europos čempionatą.
Priekaištai organizatoriams
Bet veiklos medicinos personalui netrūko ir penkiuose mačuose Tel Avive – antradienio vakarą į ligoninę teko vykti J. Mačiuliui gavus į nosį, o jau trečiadienį ant suolo teko apžiūrinėti ir nugaros skausmus pajutusį Mindaugą Kuzminską.
Bet R. Gudas pabrėžė – darbas vyksta ir net tada, kai išsijungia televizijų kameros. Ir netgi tuomet, kai patys krepšininkai to net nežino.
„Kartais čempionatai praeina be traumų, duok Dieve. Bet tai nereiškia, kad mes nedirbame. Man draugai dažnai sako: „kaip tau fainai, tu važiuoji su rinktine, pasižiūrėsi rungtynes, būsi šalia“. Bet mes atliekame tą nematomą darbą.
Mūsų jau yra nemažai, bet vis tiek dar mažai, nes JAV rinktinėje vienas žaidėjas turi po du kineziterapeutus, kurie visą laiką dirba su jais. Mes tokios prabangos negalime sau leisti, – pasakojo profesorius.
– Kartais dirbame net ne veiksmais, o tiesiog galvojame apie kiekvieną žaidėją, jį prižiūrime: stebime, kaip jie juda treniruotėse, įkyriai klausinėjame, domimės visomis jų bėdomis, kai jos pradeda išlįsti. Yra tam tikri testai, kai žaidėjas net nesupranta, kad mes tikriname jo seną problemą – taip stengiamės jo nenublokšti nuo koncentracijos žaidimui, netrukdyti treniruočių procesui ir treneriams galvų nesukti.“
Profesorius pastebėjo, kad šių laikų rinktinės nariai – aukščiausio lygio profesionalai, itin besidomintys savo kūno priežiūra. Bet ne visada tai yra geras dalykas, nes bet kokia rimtesnė pastaba gali paveikti krepšininko žaidimą. Žinodamas, kad turi problemų, anot, gydytojo, jis gali aikštelėje ir patausoti save.
Tiesa, dažniausiai įvyksta visiškai priešingas scenarijus.
„Žaidėjai linkę rizikuoti, todėl juos dažnai tenka ne stumti, o stabdyti, – pripažino R. Gudas. – Bet mes esame kaip šeima, todėl galime ginčytis, nes tai nereiškia, kad išsiskirsime. Kai dirbi gydytoju ligoninėje ir esi su baltu chalatu, tai su pacientu išlaikai atstumą, o rinktinėje mes dažnai padiskutuojame kaip lygūs su lygiais.
Krepšininkai dažnai ir mums turi pastabų, į kurias mes reaguojame, todėl, aišku, kad būna situacijų, kai tenka rekomenduoti treneriui, jog sumažintų žaidėjui krūvį.“
Naujausią reabilitacijos techniką „karstuose“ besivežiojantys gydytojai Europos čempionatų metu praktiškai visas problemas gali išspręsti nepalikę viešbučio. Visgi būna situacijų, kai vardan žaidėjų gerovės kreiptis į organizatorius, o kartais net ir pareikšti šiems priekaištus.
Taip atsitiko ir Tel Avive.
„Visų rungtynių metu kondicionierius nenormaliai pūtė į suoliukus – tiek žaidėjams, tiek visiems kitiems. Tai paprašėme, kad krepšininkai aplink kaklus apsivyniotų rankšluosčius, – pirmąjį mūšį su gruzinais prisiminė V. Trumpickas.
– Aišku, jie sušilę to nejaučia, bet vienam kitam surakino kaklą, mane irgi iš karto griebė už gerklės. Stengiamės, kad būtų kuo mažiau pasekmių – peršalimų netikėtų, kad dėl kažkokios nesąmonės neatkristų vienas ar kitas žaidėjas.
Mes stengiamės laikytis režimo: matome, kad pučia – kontroliuojame, rėkiame ant organizatorių. Jau geriau paprakaituojame autobuse tą pusvalandį, šlapi grįžtame ir nusiprausiame, nei kad vėjas pučia, šaldo į sušilusius žaidėjus.“
Ir panašu, kad Tel Avive savo darbą rinktinės angelai sargai nudirbo tobulai, nes Stambulą Lietuvos komanda pasiekė be nuostolių.