Pradėsiu nuo to, kad rašydamas „Trys Su Nesportine“, „Užkalti Halės Langai“ ir savo asmeniniame feisbuko profilyje esu kritikavęs ne vieną krepšininką, klubą ar trenerį. Ir neketinu nuo to susilaikyti ateityje. Tačiau riba tarp argumentuotos kritikos ir neapgalvotų kaltinimų, o kartais - net įžeidimų yra labai plona ir didelė dalis vasaromis krepšinio ekspertais tampančių žmonių ją peržengia.
Kodėl pabrėžiu, kad vasaromis? Nes tokia yra auditorija. Masė žmonių krepšinį įsijungia tik tada, kai Lietuvos rinktinė pradeda pasiruošimą čempionatui, bet tai jiems netrukdo viešai ir garsiai rodyti nepasitenkinimo rinktinės treneriu, vidurio puolėju, įžaidėju ir t.t.
Nenoriu atrodyti arogantiškas, bet aš sezono metu pamatau tūkstančius krepšinio rungtynių iš įvairių lygų, bendrauju su krepšinio pasaulio žmonėmis ir savo darbui esu visiškai atsidavęs. Todėl mane erzina kvaili komentarai. Kas keisčiausia, kad manęs visiškai neveikia komentarai apie mane patį „Vyšniauskas debilas, vaidina, kad kažką supranta“, „Negaliu aš klausytis to mažvaikio“. Mane erzina kvaili komentarai apie krepšinį.
Nuo pat tada, kai Dainius Adomaitis buvo paskirtas Lietuvos rinktinės treneriu, pasipylė vieši „trydalai“, kad treneris netinkamas, nepatyręs, neturi autoriteto, „Neptūnas“ blogai žaidžia ir dabar jau rinktinė subyrės. Skamba absurdiškai? Nežinau, kokie gali būti argumentai tokiems teiginiams. Išvis mano smegenys neišneša, pagal kokius kriterijus žmonės nusprendžia, kuris treneris yra blogas, o kuris geras. Pagal titulus? Tuomet neseniai treniruoti pradėjęs Tyronne’as Lue yra geresnis už dešimtis patyrusių NBA specialistų, kurie čempionais dar nėra tapę.
Kokius titulus Adomaitis galėjo laimėti treniruodamas „Neptūną“? Jis pasiekė LKL finalą, iškovojo bronzą su Utenos „Juventus“. Jo treniruojamose komandose matomas aiškus žaidimo braižas. Jis gali patikti, gali nepatikti. Paklauskite kad ir Šarūno Jasikevičiaus, kuris dabar Lietuvoje „ant bangos“. Neabejoju, kad Šaras jums patvirtintų, jog Adomaitis yra labai profesionalus, išsilavinęs ir protingas strategas.
Liūdniausia, kad žmonės panikuoja po dvejų draugiškų rungtynių, kurių rezultatas apskritai nereiškia nieko. Eksperimentinės sudėties Lietuvos rinktinė pralaimėjo nieko nelemiančias rungtynes pagrindine sudėtimi žaidžiančiai Gruzijai, ir internete pasipylė: „b***s tas Adomaitis“. Nueini į barą Klaipėdoje ir ten girdi tokią pačią leksiką. Kažkur dar pasigirsta eksperto įžvalga „Zouros į vienus vartus sudorojo tą Adomaitį“.
Ir tai šiai dienai yra vyraujančios mintys bei nuotaikos tarp „trijų milijonų trenerių“. Tie patys žmonės pernai po dviejų bereikšmių pergalių prieš Europos čempionus ispanus skendo euforijoje. Aš nenoriu, kad liaudis nekritikuotų ar neturėtų nuomonės. Taip neturi būti. Aš skatinu kritiką. Tiesiog norėčiau, kad lietuviai, deklaruojantys meilę krepšiniui labiau gilintųsi į šį sportą ir nebūtų tokie paviršutiniški.
Dauguma vertina rezultatą, bet ne procesą. Todėl Jonas Kazlauskas yra užkėlęs kartelę labai aukštai ir, jei Adomaičio rinktinei
čempionate nepasiseks, „trydalų“ bus dar daugiau ir dar įvairesnių atspalvių. Procesas ir sėkmė yra mano pavartoti žodžiai, į kuriuos siūlau atkreipti dėmesį. Jeigu prieš porą metų Jonas Mačiulis nebūtų sužaidęs gyvenimo rungtynių su Gruzija, čempionatas būtų buvęs baigtas aštuntfinalyje.
Jeigu prieš ketverius metus Mirza Teletovičius būtų pataikęs tritaškį su sirena, lietuviai būtų likę už atkrintamų varžybų borto. Ar šie veiksniai priklausė nuo trenerio? Ne. Bet jie susiklostė palankiai mums, todėl Kazlauskas – Dievas. O jei prieš Adomaičio rinktinę tokios reikšmės varžovo tritaškis pasieks tikslą, treneris bus prikaltas prie kryžiaus. Tad, pasirodo, Lietuvoje trenerio gerumą gali nuspręsti vienas krepšininko metimas. Aš atsisakau vadovautis tokia logika ir kitus raginu to nedaryti, o labiau gilintis į procesus aikštelėje - ne tik į galutinį rezultatą.
Dar daug galėčiau rašyti apie tai, kokia apskritai, mano nuomone, yra trenerio įtaka dirbant klube bei dirbant rinktinėje. Nes tai išvis yra du labai skirtingi pasauliai. Šiaip esu šalininkas pozicijos, kad šiuolaikiniame krepšinyje atlikėjai ant parketo ir jų meistriškumas lemia daugiau nei treneris esantis prie komandos vairo. Tačiau apie tai mano skiltyje pakalbėsime kitą kartą.