Nuo 2006-ųjų Šaro įpėdiniu daromas Mantas Kalnietis sužibėjo 2010 metų pasaulio ir 2013 Europos čempionatuose. Deja, vėliau Lietuvos rinktinės vedliui likimas pakišo koją ir po sunkių peties bei kelio traumų 29-erių kaunietis niekaip nesugrįžta į savo senąją formą. 7,2 taško ir 4,2 rezultatyvaus perdavimo per rungtynes – tokia geriausio Lietuvos įžaidėjo statistika šio sezono Eurolygoje. Ką tai pasako?
„Vertinant pagal rinktinės rezultatus, tai tos problemos kaip ir nėra, bet kartais norisi matyti stabilesnį žaidimą ir mažiau jaudintis, kai kamuolį turi įžaidėjai“, – į susidariusią situaciją objektyviai žvelgti bandė legendinis šalies krepšininkas Š. Marčiulionis.
Į „Žalgirį“ vasarą sugrįžęs M. Kalnietis Kaune savojo žaidimo taip ir neatrado, todėl priėmė kiek netikėtą, bet suprantamą sprendimą – palikęs Lietuvos čempionus jis persikėlė į Italiją ir dabar pusantro sezono vilkės Milano „EA7 EmporioArmani“ komandos marškinėlius.
Tai leis gynėjui pabėgti nuo jo pečius užgriuvusios kritikos. O kad į ją žaidėjai reaguoja skaudžiai, dar visai neseniai pasakė ir Š. Jasikevičiaus asistentas Darius Maskoliūnas. Madų sostinėje rinktinės varikliukas galės psichologiškai atsigauti nuo jį prirėmusio spaudimo ir tinkamai pasiruošti olimpinėms žaidynėms, kuriose tikrojo Manto Jonui Kazlauskui tikrai reikės.
Kol kas Eurolygoje jis vidutiniškai žaisdavo tik 14 minučių, per kurias pelnydavo 3,8 taško ir atlikdavo vos 0,8 rezultatyvaus perdavimo. LKL čempionate statistika buvo dvigubai geresnė: 18 min., 6,5 taško ir 1,8 rezultatyvaus perdavimo.
Pernai J. Kazlausko pasitikėjimą L. Lekavičius įgijo nukonkuravęs du vyresnius ir labiau patyrusius „mažiukus“ – Adą Juškevičių ir Žygimantą Janavičių. Pastariesiems nieko gero nežada ir šis sezonas – „Lietuvos rytui“ iškritus iš Europos taurės turnyro, jie prarado galimybę tobulėti žaisdami aukšto lygio turnyre.
Negana to, žaidimo minutes iš 26-erių Žygio ir 27-erių Ado iš pradžių „atimdavo“ argentinietis Nicolasas Laprovittola, o dabar – amerikietis Kendrickas Brownas.
Tiesa, šioje situacijoje labiausiai nukenčia Ž. Janavičius, Europos taurėje žaisdavęs vos po 9, o LKL čempionate – 12 minučių. O ir statistiniai rodikliai nedžiugina: 2,8 taško ir 1,8 rezultatyvaus perdavimo Europoje bei 3,5 taško ir 1,9 perdavimo vietiniame fronte.
Tuo metu tritaškius pataikyti galintis (kitaip nei Žygis) A. Juškevičius tiek iš Marcelo Nicola, tiek iš Aurimo Jasilionio, tiek iš Arvydo Gronskio, tiek ir dabar iš Tomo Pačėso sulaukia kur kas didesnio pasitikėjimo. Europos taurėje gynėjas žaisdavo 19 minučių, per kurias spėdavo įmesti 7,6 taško, pataikydamas net 45,5% tritaškių, ir komandos draugams asistuoti 2,5 karto. Statistika LKL pirmenybėse – kiek geresnė: 8,2 taško ir 3,6 rezultatyvaus perdavimo.
„Jiems dar reikia įjungti kitą bėgį ir labiau pasistengti, nes kol kas jie neblizga, o jų žaidimas – padrikas. Bet manau, kad reikėtų ir inventorizaciją pasidaryti – yra ir daugiau įžaidėjų, nereikia užsiciklinti dabartiniais kandidatais“, – naujų perspektyvų ieškojo Š. Marčiulionis, kaip potencialų variantą išskyręs Marių Grigonį.
21-erių gynėjas, anksčiau vesdavęs savo amžiaus Lietuvos rinktinę į skambias pergales Europoje ir pasaulyje, dabar jau antrus metus žaidžia stipriausioje Senojo žemyno krepšinio lygoje – Ispanijos ACB čempionate.
Atstovaudamas Manresos ICL komandai šiame sezone 198 cm ūgio gynėjas per 17 rungtynių vidutiniškai aikštelėje praleidžia 25 minutes, renka 10,5 taško ir 1,2 rezultatyvaus perdavimo. O štai sekmadienį M. Grigonis sužaidė sezono mačą – per 29 minutes pelnė 23 taškus, pataikęs visus 5 tolimus metimus, ir surinko 27 naudingumo balus.
„Kaip jaunikaičiui tokie statistiniai rodikliai tikrai neblogi“, – konstatavo 51-erių olimpinis čempionas.
– Ar jūs, kaip buvęs įžaidėjas, matote Lietuvoje įžaidėjų problemą?, – Krepšinis.lt paklausė Š. Marčiulionio.
– Vertinant pagal rinktinės rezultatus, tai tos problemos kaip ir nėra, tačiau kartais norisi matyti stabilesnį žaidimą ir mažiau jaudintis, kai kamuolį turi įžaidėjai.
– Kai „Žalgiris“ pasirašė sutartį su M. Kalniečiu visi trynė rankomis dėl šio pirkinio. Bet savo žaidimo jis taip ir neatrado. Kaip manote, kodėl?
– Yra daug priežasčių: ir traumos, ir tvarkaraštis yra labai sudėtingas, nes reikia žaisti ir vasarą, ir žiemą. Ne visada gali pirštu rodyti į žaidėją, o kad „Žalgiris“ su tokia sudėtimi yra TOP-16 etape ir žaidžia gana sėkmingai, tai ko mes dar galime norėti? Ko galime norėti iš klubinio krepšinio, kai turime tokius biudžetus ir esame tokioje mažytėje rinkoje? Kartais vejame Dievą į medį.
– Darius Maskoliūnas sakė, kad krepšininkai jautriai reaguoja į kritiką. Ar galima sakyti, kad persikėlimas į Italiją Mantui bus psichologiškai naudingas, norint įgyti gerą formą iki olimpiados?
– Toks persikraustymas sezono viduryje yra rizikingas, kadangi tai yra nauji komandos draugai, nauja aplinka – laiko atims ir aklimatizacija. Ypač įžaidėjui, kuriam patikėta pusė komandos vairo – komandos draugų pažinimas ir susiklausymas su jais užtruks. Man toks sprendimas buvo netikėtas.
Aišku, žaisdamas Kaune Mantas buvo po padidinamuoju stiklu, o aplinkos pakeitimas suteiks galimybę peržiūrėti savo žaidimą, galbūt ir psichologiškai pavyks atsipalaiduoti.
– Kaip ir Lietuvos rinktinėje, taip ir „Žalgiryje“ Lukas Lekavičius buvo atsarginis žaidėjas. Jam tokie pokyčiai – turbūt tik į naudą?
– Taip, jam čia puiki patirtis. „Žalgiryje“ yra nemažai rinktinės žaidėjų, todėl jis galės gerinti tarpusavio supratimą, be to, ir atsakomybė dabar bus ant jo pečių. Lukas turi išmokti žaisti stabiliai, todėl tai jam bus labai gera mokykla.
Jis galės parodyti, ką išmokti. Aišku, dabar daug ką lems psichologija, nes žaidžiant tokio aukšto lygio rungtynes reikia turėti ne tik fizinių jėgų, bet ir ramybės. Juk visi žaidėjai žiūri į tą žmogų, kuris valdo kamuolį – jeigu jo akyse mato paniką, tai išbalansuoja: prasideda skubėjimas ir žaidimas ne pagal planą. Jeigu matytumėm ramumą jo akyse – tai būtų geras žingsnis link rinktinės.
– Kalbant apie Lietuvos rinktinės kandidatus A. Juškevičių ir Ž. Janavičių, ar jie demonstruoja rinktinės lygio žaidimą?
– Jiems dar reikia įjungti kitą bėgį. Jų žaidimas – padrikas. Ir treneriai jiems skirtų daugiau minučių, jeigu matytų stabilumą: koordinuojant žaidimą ir renkant taškus. Manau, kad jiems dar reikėtų pasistengti, nes kol kas jie neblizga.Iškritimas iš Europos taurės? Tarptautinės varžybos, išvykos, kiti žaidėjai, kitas greitis, kietesnė gynyba – tai nuostolis jiems.
– Apskritai, ar Jonas Kazlauskas turėtų nerimauti dėl šios pozicijos?
– Treneris visada išsisuka (juokiasi). Iki olimpiados dar daug laiko – galbūt tie žaidėjai dar spės demonstruoti norimą žaidimą. Bet manau, kad reikėtų ir inventorizaciją pasidaryti – yra ir daugiau įžaidėjų, nereikia užsiciklinti ties dabartiniais kandidatais, todėl tas sąrašas turėtų pasikoreguoti.
Ką išskirčiau? Man patiko Marius Grigonis – drąsus, pasitikintis savimi jaunuolis, o dar žaidžia ir Ispanijos lygoje.
– Iš pradžių rinktinėje buvote jūs, paskui Jasikevičius. Kada turėsime trečią „Šarūną“, galintį vesti Lietuvą į skambias pergales?
– Anksčiau pagrindinė problema buvo ta, kad geriausiuose Lietuvos klubuose pagrindinę rolę užimdavo ne lietuvaičiai. Ir to trūko, nes kildami nuo suolo jie turėdavo ribotą pasitikėjimą savimi ir ribotą minučių skaičių.
Apskritai, yra daug būdų, kaip galima tą kamuolį persivaryti į puolimą: dabar jau nėra taip, kaip anksčiau, kai įžaidėjas pasiimdavo kamuolį, nes niekas daugiau nemokėdavo jo varytis. Dabar yra, kas kompensuoja: ir Seibutis, ir Pocius rinktinėje kartas nuo karto tai atlikdavo. Viskas priklauso nuo trenerių štabo: ar jie sureikšmins šią poziciją, ar žvelgs kaip į bendrą žaidimą. Bet jeigu abu Lietuvos klubai remsis įžaidėjais lietuviais, tai tikrai po sezono ar dviejų ir jie užpildys šią spragą.
– Galbūt J. Kazlauskui reikėtų pasvarstyti galimybę į trenerių štabą pasikviesti Š. Jasikevičių? Pirmiausiai jis padėtų ruošti įžaidėjus, o antra – juk jam tai būtų puiki praktika, nes jau dabar daug kas kalba, kad Šaras vieną dieną galėtų tapti ir rinktinės treneriu.
– Manau, kad nereikia spausti Kazlausko, nei kitų – dar reikia pabaigti šį ciklą. Čia šioks toks populizmas – pasisekė poroje rungtynių ir jau kalba apie rinktinę. Ateis savas laikas. Niekas nesako ne, bet trenerių štabe turime ir Maskoliūną, ir Krapiką, kurie puikiai susitvarko su savo rolėmis. Taip, paskui bus išrinktas naujas treneris – jis galės pasirinkti savo štabą tokį, kokį pats norės.