Šaras ir rinktinė
Š. Jasikevičius ir Lietuvos rinktinė – tarsi dvi neatsiejamos dėlionės dalys. Nors būta ir pykčių, ir praleistų turnyrų, Šaras Lietuvos krepšiniui davė neįtikėtinai daug – jo vedama komanda 2003-iasiais tapo Europos čempione Švedijoje, Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse iškovojo bronzą, o Atėnų olimpiadoje liko per žingsnelį nuo medalio. Šarūnas prisidėjo ir prie 2007-aisiais Ispanijoje iškovotos Europos čempionato bronzos.
Net ir nesidomintiems krepšiniu Jasikevičiaus pavardė geriausiai turėjo įstrigti būtent olimpinėse įžaidėjo epopėjose. Kalbant konkrečiau – rungtynėse su JAV rinktine, sudaryta iš NBA žvaigždžių. 2000-aisiais lietuviai liko per nedidelį žingsnelį nuo amerikiečių nukarūnavimo pusfinalyje, o 2004-aisiais grupės varžybose Šaro į priekį tempiami mūsiškiai pirmą kartą istorijoje parklupdė vadinamąją „Svajonių komandą“.
Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse Lietuva ir JAV susitiko pusfinalio etape, ir turbūt daugeliui mintyse įstrigo varžovų trenerio Rudy Tomjanovichiaus emocijų proveržis. Pajutęs, kad padai svyla, amerikietis po nesėkmingo epizodo ranka daužė į parketą, o po vargais negalais išplėštos pergalės čiupo į glėbį ne vieną savo auklėtinį.
Lietuviai pralaimėjo tik pačiomis paskutinėmis sekundėmis – 83:85. Kiek anksčiau Ramūnas Šiškauskas nepataikė dviejų lemiamomis galėjusių tapti baudų, Mindaugas Timinskas prarado kamuolį, grumtynėse po krepšiu arbitrai nefiksavo pražangų... Viskas baigėsi tuo, kad likus mažiau nei 5 sekundėms kamuolys atsidūrė Šaro rankose – link tritaškio linijos nuskubėjęs gynėjas švystelėjo jį į krepšį. Deja, netaikliai...
„Rungtynės buvo audringos, kovėmės taškas į tašką. Pelniau 27 taškus, ginamas vieno geriausių NBA gynėjų. Buvo akivaizdu, kad tai rungtynės, galinčios tapti kertiniu karjeros akmeniu. Mums šiek tiek pritrūko blaivaus mąstymo jų pabaigoje, be to, jautėmės pavargę po išvakarėse sužaisto intensyvaus ketvirtfinalio mačo“, – savo autobiografinėje knygoje „Laimėti neužtenka“ prisiminė Šaras.
Anot jo, paskutinis metimas, galėjęs paskandinti amerikiečių rinktinę, buvo pernelyg sudėtingas, kad būtų taiklus.
„Tai buvo neįmanomas metimas, tačiau dar ilgai po to manęs vis kas nors paklausdavo, kaip jaučiausi nepataikęs „pergalingojo“ metimo prieš JAV. Kokio dar pergalingojo metimo? Nagi, surimtėkime. Argi tai galima vadinti metimu?“, – įsimintinąjį epizodą apibūdino Š. Jasikevičius.
Po pralaimėjimo amerikiečiams Lietuvos krepšininkai sugebėjo atsitiesti. Mūšyje dėl bronzos lietuviai 89:71 patiesė Australiją ir trečią kartą paeiliui pasipuošė olimpine bronza.
Ne mažiau įsimintina galima laikyti Lietuvos bei JAV rinktinių dvikovą 2004-ųjų Atėnų olimpinėse žaidynėse, kuriose mūsiškiai sugebėjo parklupdyti amerikiečius grupės varžybose. Tąsyk Š. Jasikevičius pelnė 28 taškus, pataikydamas net 7 iš 12 tritaškių metimų ir iš proto varydamas įvairių pasaulio šalių komentatorius.
Po itin permainingos kovos mūsiškiai triumfavo 94:90, o nukabinusios nosį aikštę paliko tokios šių dienų žvaigždės kaip Lebronas Jamesas, Carmelo Anthony, Timas Duncanas ir Dwyane'as Wade'as.
„Žinojau, kad tai tik laiko klausimas, kada sugebėsime juos įveikti – jau Sidnėjuje nedaug trūko. Jų gynyba buvo kaip tik man. Duncanas neišeidavo iš trijų sekundžių zonos, todėl visada rasdavau galimybę mesti atakuodamas „pick and roll“. Tada prasidėjo stebuklinga minutė su puse: 10 taškų iš eilės, 10:0 mūsų naudai, likus kiek daugiau nei pusantros minutės iki rungtynių pabaigos pirmavome 7 taškų skirtumu. Pagaliau iškovojome pergalę, o aš pasiekiau asmeninį revanšą amerikietiškojo krepšinio atžvilgiu“, – prisiminė Š. Jasikevičius.
Žiūrint iš laiko perspektyvos, apmaudu, kad tuo metu vieną iš geriausių visų laikų sudėčių subūrusi rinktinė nepasinaudojo savo šansu tapti olimpine čempione. Pusfinalyje JAV komanda sensacingai pralaimėjo ir Argentinai, o lietuviams teko iš pirmo žvilgsnio įveikiamas varžovas – Italija. Deja, tai tapo liūdna diena Lietuvos krepšinio istorijoje. Nusileidę italams, vėliau mūšyje dėl bronzos mūsiškiai turėjo pripažinti ir JAV rinktinės revanšą.
Karjerą rinktinėje po nesėkmingiausios istorijoje Londono olimpiados baigęs krepšininkas praėjusią vasarą buvo pagerbtas Kauno „Žalgirio“ arenoje – susirinkusi tūkstantinė minia atsistojusi skandavo „Šarai, Šarai!“.
Prieš Lietuvos ir Kroatijos krepšinio rinktinių akistatą ilgamečiam nacionalinės komandos nariui LKF prezidentas Arvydas Sabonis įteikė tryliktuoju numeriu pažymėtus marškinėlius, kuriuos Š. Jasikevičius vilkėjo nuo 1997 iki 2012 metų.
Šaro legenda Eurolygoje
Geriausias karjeros Eurolygoje rungtynes Šaras sužaidė ne prieš bet ką, o prieš „Žalgirį“. Negana to, jos buvo vienos įsimintiniausių per visą turnyro istoriją ir ypatingai įstrigusios Lietuvos krepšinio sirgaliams. Bet apie viską nuo pradžių.
2004-ųjų Eurolygos finalo ketvertas vyko Tel Avive. Ir tik Dievo malonė nesugadino vietinių sirgalių šventės. Lemiamose TOP-16 etapo rungtynėse Izraelyje „Žalgiris“, tuomet į priekį vedamas paskutinį sezoną žaidusio Arvydo Sabonio, likus dviems sekundėms pirmavo 95:92 ir buvo per žingsnį nuo patekimo tarp 4 stipriausių Senojo žemyno komandų.
Net Šaras jau buvo patikėjęs pralaimėjimu – krepšininkas, surinkęs 5 asmenines pražangas, nukulniavo link žalgiriečių atsarginių žaidėjų suolelio ir apkabinęs Antaną Sireiką pasveikino jį su pergale.
Kad daugkartiniai Lietuvos čempionai ją pasiektų, tereikėjo, kad Giedrius Gustas pataikytų abu baudų metimus. Deja, vieno taikliausių metikų ranka sudrebėjo, o per anksti į baudos aikštelę įžengęs Tanoka Beardas suteikė šansą žydams.
Ir šeimininkai sukūrė stebuklą, kuris kauniečiams prilygo tragedijai. Guras Shelefas sviedė kamuolį per visą aikštę, kuris nusileido tiesiai Derrickui Sharpui į rankas, o šis dar spėjo švystelėti tritaškį. Nors T. Beardas rankomis bandė rodyti, kad metimas neturi būti įskaitytas, jis akivaizdžiai buvo atliktas teisėtai.
Pratęsimas. Jame emociškai pakylėti „Maccabi“ žaidėjai žalgiriečiui nukovė 107:99 ir sugniuždė A. Sabonio svajonę.
„Labiau liūdėjau dėl „Žalgirio“ nei džiaugiausi už save. Po rungtynių nesilioviau visų atsiprašinėti – trenerio, Sabonio, kitų. Mano tėtis sėdėjo tribūnoje ir taip pat buvo be žado. Manau, kad pirmą ir galbūt vienintelį kartą gyvenime patikėjau, kad kažkoks dievas yra ir jis mus palaiko“, – savo knygoje prisiminė Šaras.
Šiame mače gynėjas į „Žalgirio“ krepšį per 30 minučių „įsūdė“ 37 taškus (7/9 dvitaškiai., 4/10 tritaškiai 11/12 baudų) ir iš viso surinko 37 naudingumo balus.
Finalo ketverte „Maccabi“ didesnio pasipriešinimo nesulaukė ir tapo Eurolygos čempione. Per savo karjerą Š. Jasikevičius šiuo trofėjumi džiaugėsi net 4 sykius ir yra vienintelis krepšininkas, tai padaręs su trimis skirtingomis komandomis: su „Barcelona“ (2003), su „Maccabi“ (2004 ir 2005) ir Atėnų „Panathinaikos“ (2009).
Krepšininko karjerą Šaras baigė „Žalgiryje“, 2014 metais pirmą kartą laimėjęs ir LKL čempiono žiedą. Bet iš savo mylimo sporto jis nepasitraukė – tapo dešiniąja Gintaro Krapiko ranka Kauno klubo trenerio poste.
Pirmajame savo, kaip trenerio, sezone, vienu geriausių visų laikų Europos įžaidėjų vadinamas lietuvis sulaukė ir itin garbingo Eurolygos pripažinimo – jam suteiktas legendos vardas. 16 metų karjerą vainikavo iš kitos Eurolygos legendos Ramūno Šiškausko gautas išskirtinis trofėjus.
Tokiu pasigirti gali vos keturi pasaulio krepšininkai – be lietuvių tik graikas Theodoras Papaloukas ir ispanas Juanas Carlosas Navarro.
Šaro nuotykis NBA
Būdamas 29-erių metų amžiaus Š. Jasikevičius, po puikių sezonų „Maccabi“ klube, su kuriuo Europoje laimėjo viską, ką galėjo, nusprendė priimti naują iššūkį ir išbandyti savo jėgas už Atlanto – NBA lygoje.
2005 metų liepos mėnesį Šaras pasirašė trejų metų trukmės ir 12 milijonų JAV dolerių vertės sutartį su Indianos „Pacers“, tačiau Indianapolyje teišbuvo pusę laiko ir buvo iškeistas į „Golden State Warriors“, kur praleido dar pusmetį.
„Pacers“ garbę Š. Jasikevičius gynė 112 mačų, iš kurių starto sudėtyje pradėjo 16. Jo vidurkiai per rungtynes buvo 7,3 taško ir 3 rezultatyvūs perdavimai.
„Warriors“ gretose lietuvio vaidmuo buvo dar epizodiškesnis – 26 susitikimai (2 startai) ir vidutiniškai po 4,3 taško bei 2,3 rezultatyvaus perdavimo juose.
Ir nors asmeniniai Šaro rekordai NBA lygoje kelia pagarbą – tris kartus per rungtynes pelnė po 20 taškų, o viename mače atliko net 11 rezultatyvių perdavimo, pats įžaidėjas neslepia, kad jo karjera už Atlanto nesusiklostė ir jis amerikiečių liko iki galo taip ir neįvertintas.
„Reikalai klostėsi prasčiau nei pačiuose prasčiausiuose mano lūkesčiuose“, – knygoje „Laimėti neužtenka“ apie pirmuosius savo žingsnius NBA pasaulyje pasakoja Š. Jasikevičius.
„Anuomet Carlisle'as leido daugiau žaisti svarbiausiems savo žaidėjams, palikdamas mane virti savo sultyse ant atsarginių žaidėjų suolelio. Suteikė man mažiau erdvės negu tikėjausi, o svarbiausia, niekada neleido žaisti taip, kaip gali žaisti krepšininkas su mano savybėmis. Be to, ne visi troško mane matyti komandoje“, – su nuoskauda pažintį su stipriausia pasaulyje krepšinio lyga prisimena Šaras.
Mainus, permetusius jį iš „Pacers“ į „Warriors“, Š. Jasikevičius apibūdina keturiais žodžiais: „Nuo vilko ant meškos“.
„Padariau išvadą, kad kokios dvi dešimtys NBA komandų pačios nesupranta, ką daro“, – konstatavo jis.
Nenuostabu, kad jau 2007 metais Šaras grįžo į Europą – ten, kur buvo laikomas tikru dievuku.