Iš tiesų pergalę Vitorijoje priskirti Rusijos klubui galima tik sąlyginai. Kas CSKA komandoje grynai rusiška – tai kapitalas, spalvos ir pavadinimas. Tuo metu tiek aikštėje, tiek ir už jos ribų raudonarmiečių rikiuotę į priekį veda svetimšalių legionas iš Graikijos, Italijos, Ispanijos ir Prancūzijos bei, žinoma, gausus krepšinio karių desantas iš JAV.
Šių metų finalo ketverte amerikiečiai CSKA ekipai pelnė 102 taškus, kai visos rusų pajėgos, t. y. vienas Nikita Kurbanovas, – viso labo 7-is. Nenuostabu, kad ir MVP prizas atiteko ne maskviečiui, o Willui Clyburnui iš Detroito, Mičigano.
Beje, net tas pats N. Kurbanovas po finalinės sirenos pripažino, kad šių metų Eurolygos taurė jam nėra tokia pat vertinga kaip į viršų iškelta 2016 m., prie kurios prisidėjo net keturi rusai, o jų indėlis į pergalę Berlyne sudarė ne vieną trisdešimtąją visų CSKA taškų, kaip kad Vitorijoje (7/186), o praktiškai trečdalį (60/189). Tuomet ir komandos kapitonas dar buvo Viktoras Chriapa, o ne Kyle'as Hinesas iš užatlantės.
Pasikeitusius laikus atspindėjo ir vaizdas Šeremetjevo oro uoste, į kurį pasveikinti su nugalėtojų taure grįžusių naujųjų Eurolygos čempionų susirinko vos keliolika gerbėjų – čia priskaičiavus ir kai kuriuos darbuotojus.
Žinant šias aplinkybes, kiek komiškai skamba skubi Rusijos prezidento Vladimiro Putino telegrama, atsiųsta raudoniesiems. „Gerbiami draugai, sveikinu jus ir gausybę atsidavusių legendinio klubo sirgalių su pergale bei iškovotu garbingu Eurolygos čempionų titulu“, – rašė jis.
„Anadolu Efes“ laimėjimo atveju, Stambule, ko gero, fanų būtų sugužėję kelis šimtus kartų daugiau, tačiau tikrai ne dėl to, kad tai būtų vietinių žaidėjų traukiama komanda: per visą finalo ketvertą „Anadolu Efes“ gretose nė vienas turkas ne tik nesukrapštė nė taško, bet ir nė vieno naudingumo balo (Dogušas Balbay'us finišavo su minus 3 – Krepšinis.lt).
Ir tai jokia išimtis iš taisyklės. Apskritai šiemet Eurolygoje vietiniai žaidėjai tepelnė tik penktadalį (21,3 proc.) visų turnyro taškų. Nors tai – prasčiausias rodiklis per visą istoriją, tendencijos tokios, kad jau kitą sezoną turėtume fiksuoti naujus antirekordus.
Ar Eurolyga išsigimsta, o tai, kas dar prieš kelerius metus atrodė kaip krepšinio anomalija dabar virsta norma? Ir kaip bendrame kontekste atrodo Kauno „Žalgiris“ bei jo lietuviškas identitetas? Į visa tai – įdėmus Krepšinis.lt žvilgsnis.
Savi tik dėl kvapo?
Savaime suprantama, Eurolyga – tai ne Europos čempionatas tarp rinktinių, kurių dvyliktukus užpildo tik tų šalių atstovai su maksimum vienu natūralizuotu žaidėju. Netgi atvirkščiai: Eurolyga dėl tebesitęsiančio karo su FIBA šiuo metu, galima sakyti, beveik neturi nieko bendro su rinktinėmis, nes atrankos varžybos į pasaulio pirmenybes, neskaitant labai retų išimčių, vyko be šios lygos vardų.
Ir vis dėlto Senajam žemynui, kur krepšinio tradicijos itin gilios, kur žiūrovai į arenas nešasi savo valstybių vėliavas ir kur niekas negali uždrausti „Žalgirio“ fanams giedoti Lietuvos himno, vietinių herojų nykimas atsiliepia: Eurolyga šiemet pritraukė 130 tūkstančių mažiau aistruolių, o labiausiai nukentėjo CSKA, likęs be V. Chriapos ir Vitalijaus Fridzono – lankomumas smuko net 12,3 procento.
„Manau, kad Eurolyga šiek tiek išsigimsta. CSKA labai sunkiai surenka žiūrovus, žinau, kad nemažai jų yra praleidžiama už dyką ar už simbolinę kainą. O net ir atėję jie būna labai pasyvūs, netriukšmingi, tylūs, ramūs, abejingi, dėl ko „Megasport“ arenoje ir tokia prasta atmosfera. Manau, kad visa tai susiję ir su tuo, kad Maskvos klube beveik nėra vietinių žaidėjų.
Aišku, CSKA ambicijos tapti Eurolygos čempionu vien su vietiniais žaidėjais turbūt būtų sunkiai įgyvendinamos. Na, bet kai jie švaistosi tokiu biudžetu, tai galėtų turėti bent kelis žaidžiančius rusus, o kažkodėl Aleksejui Švedui nenori mokėti 4 mln. eurų, kaip tą daro „Chimki“. Jeigu paimtų jį ir dar vieną-kitą Rusijos krepšininką, galbūt padaugėtų ir žiūrovų. Ir būtų didesnis džiaugsmas laimėti Eurolygą, kai komandoje bent trečdalis tautiečių, kurie duoda kažkokios naudos“, – įsitikinęs V. Čeponis.
Aistruolių antplūdžio nesulaukė ir FC „Barcelona“, kurios legenda Juanas Carlosas Navarro vasarą baigė savo karjerą. Nors keliskart pagerėjo katalonų rezultatai aikštėje – atliktas šuolis iš 13-os į 5-ą vietą, laisvų vietų tribūnose beveik nesumažėjo.
Nei sėkmingas ir akiai patrauklus žaidimas, nei tai, kad buvo šių metų finalo ketverto šeimininkė, nesutelkė ir Vitorijos „Baskonia“ ekipos palaikytojų – nepaisant visų išvardintų faktorių, jų gretos netgi sumenko, o pačią turnyro kulminaciją stebėjo kone 17 proc. mažiau gero krepšinio mėgėjų.
Kita vetus, vitorijiečius tikrai galima suprasti: „Baskoniai“ šį sezoną lietuvis Tadas Sedekerskis pelnė daugiau taškų (4 tšk.) nei visi grynakraujai ispanai kartu sudėjus, tiksliau, toks sudėtyje – tik vienas, tai 20-metis Miguelis Gonzalezas, kuris iš viso per metus ant parketo praleido 5:48 min.
Kitas Ispanijos pilietybę turintis „Baskonios“ narys Ilimane Diopas gimė Senegale, bet vėliau buvo natūralizuotas ir net atstovavo ispanų jaunimo rinktinėms. Jo šio sezono kraitis Eurolygoje – 129 taškai, kas yra maždaug 4,7 proc. visų baskų taškų. Taigi tik tiek, labai pritempus, „Baskonios“ DNR ir sudaro ispaniškasis pradas.
Tai yra keista, nes, pavyzdžiui, futbolo klubas Bilbao „Athletic“ iš Baskijos regiono, kurio sostinė ir yra Vitorija, nuo pat 1912-ųjų laikosi nerašytos taisyklės ir remiasi tiktai baskų žaidėjais, t. y. išskirtinai tik tais, kurie turi Baskų krašto kraujo arba yra gimę šiame regione. Ir „Athletic“ sekasi puikiai: jis jau 90 metų nekrenta iš „Primera“ lygos, yra aštuoniskart Ispanijos čempionas ir net 23-kart Karaliaus taurės laimėtojas.
Vietinių žaidėjų taškų fontanu šį sezoną negalėjo pasigirti ir Milano „Armani“. Du italai – Andrea Cinciarini ir Amedeo Della Valle – Eurolygoje kartu tesumetė 70 taškų (vos 2,7 proc. viso „Armani“ banko), kas yra gerus septynis kartus mažiau nei du lietuviai – Artūras Gudaitis ir Mindaugas Kuzminskas (518 tšk., arba 19,8 proc.).
Patriotiškumo stigo ir dviem Turkijos grandams, besigrūmusiems finalo ketverte: tiek reguliariojo sezono nugalėtojo „Fenerbahče“ (11,3 proc.), tiek finalininko „Anadolu Efes“ turkai (11,8 proc.) šiemet tebuvo atsakingi tik už devintadalį savo komandos taškų. O paradoksaliausia tai, kad pusfinalyje tarp dviejų Stambulo klubų iš visų penkiolikos taškais pasižymėjusių žaidėjų vienintelis Melihas Mahmutoglu buvo turkas (5 tšk.).
„Turkijos klubuose irgi panaši padėtis kaip CSKA: turkai dažnai imami tik dėl kvapo, kad komanda neprarastų žiūrovų. Tiek „Fenerbahče“, tiek „Anadolu Efes“ gretose yra tik vienas kitas Turkijos krepšininkas – ir tai vaidinantis tik antraeilį vaidmenį“, – kritiško požiūrio į naujas madas neslėpė V. Čeponis.
O jos kasmet tik stiprėja: jei 2017 m. vietinių žaidėjų svoris Eurolygos ekipose dar sudarė beveik trečdalį (27,1 proc.), tai 2018-aisiais nebesiekė ketvirtadalio (23 proc.), o 2019-aisiais jau tebuvo penktadalis (21,3 proc.).
Turint omenyje, kad tokių Eurolygos legendų, kaip Pauliaus Jankūno, Vassilio Spanoulio, Georgio Printezio, Rudy Fernandezo ar Felipes Reyeso, geriausi laikai aikštėse tolsta, sunku tikėtis, kad artimiausiu metu į turnyrą užklys permainų vėjai ir tą progresiją sujauks.
Vietinių žaidėjų įtaka taškais kiekvienam Eurolygos klubui šį sezoną (natūralizuoti krepšininkai, gimę ne toje šalyje ir/arba kurių tėvai – ne iš tos šalies, laikomi užsieniečiais):
1. „Panathinaikos“ 46,5 proc. (1212/2606 tšk.)
2. „Žalgiris“ 40,4 proc. (1072/2655 tšk.)
3. „Bayern“ 37,4 proc. (888/2372 tšk.)
4. „Olympiakos“ 36,9 proc. (862/2337 tšk.)
5. „Chimki“ 27,5 proc. (645/2345 tšk.)
6. „Daruššafaka“ 27 proc. (604/2238 tšk.)
7. „Budučnost“ 23,9 proc. (532/2230 tšk.)
8. „Real“ 22,5 proc. (677/3004 tšk.)
9. „Barcelona“ 18,9 proc. (518/2733)
10. „Gran Canaria“ 18,8 proc. (439/2332 tšk.)
11. „Maccabi“ 14,1 proc. (335/2376 tšk.)
12. CSKA 12,1 proc. (379/3127 tšk.)
13. „Anadolu Efes“ 11,8 proc. (369/3138 tšk.)
14. „Fenerbahče“ 11,3 proc. (338/2999 tšk.)
15. „Armani“ 2,7 proc. (70/2618 tšk.)
16. „Baskonia“ 0 proc. (0/2762 tšk.)
„Žalgirio“ lietuviai – kukliausi per dešimtmetį
Vis sunkiau papūsti prieš vėją darosi ir „Žalgiriui“. Nors bendrame kontekste Kauno klubas yra įsitvirtinęs tarp lyderių ir nusileidžia tik PAO, vertinant pačių kauniečių pastarųjų metų statistiką, tendencijos – neraminančios.
Lietuviams šiemet priklauso 40,4 proc. „Žalgirio“ taškų Eurolygoje, o legionieriams – 59,6 proc. Tai yra prasčiausias balansas tarp vietinių ir svetimšalių žaidėjų indėlio Kaune per 11 metų, arba nuo tada, kai žalgiriečius į priekė vedė Markas Popovičius, Marcusas Brownas, DeJuanas Collinsas, Tanoka Beardas ir net senegalietis Mamadou N'Diaye – tuomet santykis tarp mūsiškių ir kitataučių sukauptų taškų buvo 36,1 prieš 63,9 proc.
Tačiau savotiškas žaliai-baltų antirekordas buvo užfiksuotas ir šiemet: per svarbiausias kovas, Eurolygos atkrintamąsias, Lietuvos krepšininkai „Žalgiriui“ surinko tik 32,2 proc. taškų (85 tšk.), kai žaidėjai iš užjūrio – 67,8 proc. (179 tšk.). Tokia proporcija pernelyg nedžiugina niekieno, todėl vis garsiau kalbama apie norą į Nemuno salą sugrąžinti Luką Lekavičių, Mindaugą Kuzminską, galbūt ir Martiną Gebeną bei Gytį Masiulį.
„Komandoje turėti tokius, kurie yra ne tik tikri kauniečiai, bet ir turi žalią kraują, yra gerai, bet turi būti ir rezultatai. Kainos ir kokybės santykis turi būti, turi leisti ir finansinės galimybės“, – ekipos prioritetus jau anksčiau yra išdėstęs generalinis direktorius Paulius Motiejūnas.
Su tuo sutinka ir V. Čeponis. Be to, jo teigimu, įperkamų mūsiškių rinkoje – ne tiek ir daug.
„Kai kurie lietuviai „Žalgiriui“ yra per brangūs: juk nenupirksi Domanto Sabonio ir Jono Valančiūno ar kitų pajėgiausių. Nepaisant to, vis tiek Kaune renkasi sausakimšos tribūnos ir susidomėjimas nė kiek nemažėja“, – pastebėjo jis.
O ar Kaunas ir visa Lietuva didžiuotųsi saviškiais, jei nutiktų taip, kaip „Anadolu Efes“, kai pasiekiamas finalas ir jame kovojama dėl trofėjaus, bet per visą didįjį ketvertą nė vienas vietinis taip nė karto ir neįmeta kamuolio į krepšį?
„Tas džiaugsmas tikrai nebūtų toks saldus. Be to, aš spėju, kad jeigu „Žalgiryje“ žaistų tik du-trys lietuviai, kurie sėdėtų ant suolo, o ir treneris būtų užsienietis, nebesusirinktų pilna arena“, – svarsto V. Čeponis.
Šiemet Eurolygoje neatsirado nė vieno klubo, kuriame bent pusę taškų naštos ant savo kupros temptų vietos žaidėjai. Ir tik dviejų komandų – „Panathinaikos“ (46,5 proc.) bei „Žalgirio“ (40,4 proc.) – vietinių indėlis viršijo 40 procentų. Beje, abi jos žaidė atkrintamosiose.
Taigi tam, kad pasirodytum sėkmingai, nėra būtina prifarširuoti savo sudėtį svetimais. Tą patvirtina ir istorija: nors iš 1999-ųjų, kai „Žalgiris“ tapo Europos karaliumi, visi pirmiausiai prisimena Tyusą Edney, Anthony Bowie ir Jirį Zideką, net 55,8 proc. žaliai-baltų taškų tada suvertė lietuviai, įrodę, kad svarbiausia – gera chemija.
Įdomu, kad lygiai prieš dešimt metų, 2009-aisiais, Kauno ekipa buvo rekordiškai lietuviška: mūsų šalies atstovai rinko 83,4 proc. visų taškų, o trys legionieriai – Willie Deane'as, Lorenas Woodsas ir Ratko Varda – vos 16,6 proc. (119/716 tšk.). Tiesa, tada buvo laimėti tik du mačai iš dešimties ir užimta priešpaskutinė vieta.
Nuo to laiko mūsiškių įtaka Kauno komandai palaipsniui mąžta, bet vis tiek dar ne taip drastiškai, kaip varžovų, pavyzdžiui, „Baskonia“ gretose, kur žaidžiančio tikro ispano ar basko nebesurasi ir su žiburiu. O ir apskritai europiečiai yra atsakingi jau tik už pusę visų taškų Eurolygoje (50,5 proc.) – už kitus 49,5 proc. nuopelnai tenka amerikiečiams, afrikiečiams, australams ir žaidėjams iš kitur.
2004-aisiais pats per vieną amerikiečio Tanokos Beardo neįžengimą į baudos aikštelę nuo Finalo ketverto buvęs Antanas Sireika, galiausiai nukentėjęs nuo kito JAV atstovo – Derricko Sharpo – rankos, prabėgus 15 metų nėra patenkintas tuo, kad dabar vietiniai žaidėjai Eurolygoje pagamina tik vieną iš penkių taškų, o „Žalgiryje“ – du iš penkių.
„Man, kaip Lietuvos treneriui, tai nėra gerai, bet komandos turi prisitaikyti prie Eurolygos lygio. Jeigu nėra tokio pajėgumo lietuvių žaidėjų, „Žalgiris“ negali imti jų vien iš pagarbos. Žinoma, mums reikia atrasti jaunas žvaigždutes ir jas ugdyti, o ne laikyti ant suolo, kaip kartais yra „Žalgiryje“ ir „Ryte“. Jie gauna žaisti, bet jų minučių vidurkis yra mažas, nors, jeigu tai perspektyvūs žmonės, jie turėtų žaisti po 30 min. ir daugiau. Taip jie greičiau įsilietų į aukštą lygį“, – mano treneris.
Jei „Žalgiriui“, vedamam charizmatiškojo Šaro, grėsmė prarasti savo lietuvišką identitetą kol kas dar neatrodo reali, tai kitiems Eurolygos grandams jau būtų pats laikas susirūpinti, kam jie atstovauja. Kitu atveju, Eurolygą jau labai greitai galėsime pervadinti į Eurųlygą, o daugelį komandų pažymėti kaip vienodas prekes lentynose, kur visų jų kilmė ta pati – ES šalis.
„Žalgirio“ lietuvių taškų indėlis kiekviename Eurolygos sezone:
2019 m.: 40,4 proc.
2018 m.: 42,3 proc.
2017 m.: 58,6 proc.
2016 m.: 54,6 proc.
2015 m.: 70,7 proc.
2014 m.: 75,7 proc.
2013 m.: 51,7 proc.
2012 m.: 45,6 proc.
2011 m.: 66,3 proc.
2010 m.: 53,4 proc.
2009 m.: 83,4 proc.
2008 m.: 36,1 proc.
2007 m.: 38,5 proc.
2006 m.: 62,8 proc.
2005 m.: 55,5 proc.
2004 m.: 54,2 proc.
2003 m.: 59 proc.
2002 m.: 62 proc.
2001 m.: 64 proc.
2000 m.: 74,4 proc.
1999 m.: 55,8 proc.