„Kai reikia, komanda iššauna“, – džiaugėsi specialistas, šiemet su „Sirenomis“ laimėjęs ir Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) taurės turnyro bronzos medalius.
Ketvirtfinalyje 2:0 įveikta Klaipėdos „Fortūna“, pusfinalyje 2:1 eliminuota čempionės titulą praradusi ir reguliariojo sezono laimėtoja „Utena“, o finale 3:1 buvo įrodytas pranašumas prieš aiškia favorite laikytą Marijampolės „Sūduvą“.
Bet koziriais lemiamuose mūšiuose varžoves baudė ne tik „Sirenų“ žaidėjos, bet ir trenerių štabas, kurio parengtoje gynybos sistemoje strigo net ir labai patyrusios krepšininkės: „Utena“ antrame pusfinalio mače pelnė 42, o „Sūduva“ lemtingoje finalo akistatoje – vos 39 taškus.
„Aš visada sakau: nei aš į krepšį mečiau, nei aš gyniausi. Sėdėjau ant suolo, parėkavau: gerai gavosi – valio, merginos šaunuolės, pralaimėjome – treneris blogas. Čia ir yra visa matematika“, – komplimentus savo auklėtinėms žarstė L. Šalkus.
Bet jam nereikėtų būti tokiam kukliam, nes pakeliui ant aukščiausio LMKL apdovanojimų pakylos laiptelio krepšinio specialistas nušluostė nosis abiems Lietuvos rinktinės treneriams: tiek Alfredui Vainauskui, tiek Rimvydui Samulėnui.
Apie pirmą kartą „Sirenų“ laimėtą trofėjų, už galvos griebtis verčiantį auklėtinių žaidimą, Lietuvos moterų krepšinio atgaivinimą, rinktinės problemas ir ateities planus – Krepšinis.lt pokalbis su L. Šalkumi.
– 12 pergalių ir 12 pralaimėjimų bei ketvirta vieta reguliariajame sezone. Treneri, atsakykite atvirai, ar tuomet tikėjote, kad balandžio 25 dieną į viršų kelsite LMKL trofėjų? – Krepšinis.lt paklausė L. Šalkaus.
– Kai mes sužaidėme pusfinalį su „Utena“, tai jau pradėjome tikėti, kad galime laimėti. Šiame sezone mes tiek „Utenai“, tiek „Sūduvai“, tiek „Kibirkščiai“ pralaimėjome reguliaraus sezono serijas 0:4. Bet LKF pusfinalyje „Utenai“ nedaug nusileidome, o mažajame finale dėl bronzos nugalėjome „Kibirkštį“. Jau tuomet buvo šioks toks skambutis. Kai reikia, komanda iššauna.
Kai LMKL pusfinalyje laimėjome prieš „Uteną“ ir nuvažiavome į Marijampolę, aš pasakiau merginoms: ne jūs turite bijoti, o jūsų. Pradėjome gerai gintis, laimėjome ten, vėliau laimėjome ir namuose – jau 2:0. Ir tada jau pradėjome matuotis tas karūnas. Su kiekvienomis rungtynėmis pradedi savimi vis labiau tikėti. Ypač, kai žaidėjos taip nerealiai sužaidžia: kaip Santa Okockytė (trečiame finalo mače pelnė 40 taškų – Krepšinis.lt) arba kaip vakar mūsų centrai tritaškius pradėjo mėtyti – aš net už galvos griebiausi. Bet yra kaip yra – šiandien mes stipriausios.
– Tiek „Sirenos“, tiek „Kibirkštis“ (iškovojo bronzą) sezoną užbaigė laimėdamos savas serijas. Ar galima sakyti, kad papildomos ketvirtfinalio serijos išėjo į naudą?
– Galbūt kažkiek ir davė, nes „Utena“ ir „Sūduva“ turėjo treniruotis, o žaisti yra žymiai geriau, nes gali pamatyti savo minusus. Su fizinio rengimo treneriu darėme testus ir pamatėme, kad būtent prieš „Uteną“ ir „Sūduvą“ buvo pats mūsų žaidimo pikas. Testai parodė merginų atsistatymą, atsigavimą, fizinę kondiciją.
– „Sirenų“ žaidimo kreivė ėmė kilti aukštyn prie komandos prisijungus Santai Okockytei. Ši gynėja ir buvo tas impulsas, leidęs taip sėkmingai finišuoti?
– Vienas iš jų. Mes turime ir Rasą Knyzaitę, ir Rasą Žemantauskaitę-Matlašaitienę: kai turi dvi įžaidėjas, yra gerai, bet kai turi tris – dar geriau. Be to, Žemantauskaitė gali žaisti net trijose pozicijose, o kai rotacija didesnė, tai ir žaidėjoms yra gerai.
Aišku, Santa įnešė į komandą gyvumo, smagumo, greičio, nes tai vis tiek žaidėja su patirtimi. Aš jai sakiau: nelakstyk po visokias Ispanijas mandarinų skinti ar Norvegijoje žvejoti, o žaisk Lietuvos komandoje. Galbūt čia pinigai mažesni ar lygis žemesnis, bet tu kiekvieną dieną augi ir vėliau rasi normalią komandą, o ne kažkokią trečiarūšę.
– Pakeliui link aukso medalių nurungėte dvi geriausias sezono komandas. Kokia šių pergalių paslaptis?
– Neini į rungtynes „ant ura“ nieko nesiruošęs: sėdi, analizuoji. Aišku, treneris Ričardas Maceina man daug padėjo. Tam komandoje ir yra treneris, asistentas, fizinio rengimo specialistas – visi turi dirbti savo darbą. Maceinos atėjimas man leido labiau susikoncentruoti į kitus dalykus, nes jis padarydavo visus „skautinimo“ darbus. Man tai buvo didelė pagalba, nes vienas visko negali padaryti.
Ir su fizinio rengimo treneriu kalbėjomės: juk negalime atėjus lemiamiems mūšiams nuvaryti žaidėjas nuo kojų. Reikia ir poilsio duoti – viską derinome. Tikrai nėjome į rungtynes nepasiruošusios.
– Paskutines LMKL finalo rungtynes stebėjo 1400 žiūrovų. Ar tai ženklas, kad moterų krepšinio populiarumas galiausiai sugrįš į Lietuvą?
– Mūsų komanda nėra tokia, kad vienam sezonui surenka didžiulį biudžetą, sukviečia rinktinės žaidėjas, laimi čempionatą ir išsiskirsto. Mūsų darbas – dėsningas. Rajono meras myli sportą: tiek moterų rankinį, tiek moterų krepšinį – turime tikrai gerą bazę. O kai pradedi laimėti, tai ir žmonės pradeda rinktis. Netikiu, kad, jei žaistume dėl 7-8 vietų, tiek žmonių būtų. Bet kai tu pusfinalyje nugali pirmąją reguliariojo sezono komandą, žmonės sako: o, kažkas bus – einame pažiūrėti, kas čia bus. Ateina, pamato, kad nugalime ir „Sūduvą“, kuri buvo laikyta favorite. Jeigu būtume žaidę iki penkių pergalių, tai salėje tie žmonės netilptų.
Kad ir vakar jau mačiau, kad žmonės koridoriuose stovėjo. Kėdžių dar galima buvo ir daugiau pristatyti, bet niekas netikėjo, kad tiek žmonių ateis. Tiek Vilniuje, tiek Marijampolėje, tiek Utenoje renkasi tie sirgaliai. Bet jie yra išlepinti pergalių – niekas neis ir nežiūrės, jeigu būsi paskutinis.
– Pusfinalyje ir finale pranokote abu Lietuvos rinktinės trenerius. Prisimenant merginų fiasko Europos čempionato atrankoje, ar matote šioje situacijoje problemą?
– Apie problemas tegul kas nors kitas kalba. Aš nenoriu lįsti į moterų rinktinės daržą, nes ten aš nepageidaujamas nei žodžiais, nei darbais – tegul jie ten sprendžia. Jeigu federacija nemato problemos, tai valio, toliau dirbkime. Jeigu ją mato, tai kažką daryti reikia. Žmonės patys viską mato. Aš turiu savo nuomonę, bet jos garsiai nenoriu reikšti.
– Tapote LMKL čempionu, tai galbūt dabar būsite įdomus kaip potencialus rinktinės treneris?
– Niekas jau n metų nieko nesiūlo: viskas daroma už nugaros – nebejuokinkime žmonių. Tegul nepyksta federacija, bet kaip yra treneriai skiriami – čia pornografija. Bet aš tyliu – nenoriu nieko sakyti.
– Jūs savo auklėtinėms buvote gana griežtas viso sezono metu ir galiausiai tapote čempionu. Gal galite pasidalinti receptu, kaip reikia dirbti su merginomis, kad iš jų būtų galima išspausti maksimumą?
– Mane išmestų iš krepšinio, jeigu pasidalinčiau (juokiasi). Ne, tiesiog aš savo griežtumu išreikalauju. Taip, kartais perlenkiu lazdą, bet kai matai, kad jos gražiai vaikšto – čia ne profesija. Gražus žmogus yra Dievo dovana. Vienas – gražus, kitas – geras, bet aš noriu, kad jos įvykdytų tai, ko jų prašau. Taip, aš galbūt kartais ir klystu, bet sakau: padarykit – jeigu bus blogai, suprasime, kad netinka. Aš esu karys: noriu ne tik pats laimėti, bet kad ir komanda laimėtų. Man garbės nereikia – tegul žmonės džiaugiasi. Aš visada sakau: nei aš į krepšį mečiau, nei aš gyniausi. Sėdėjau ant suolo, parėkavau: gerai gavosi – valio, merginos šaunuolės, pralaimėjome – treneris blogas. Čia ir yra visa matematika.
– Kuriai auklėtiniai atiduotumėte naudingiausios žaidėjos titulą?
– Man jos visos geros žaidėjos. Net ir tos, kurios nežaidė. Jos visos treniruotėse dirba vienodai, todėl išskirti nei vienos nenoriu. Marijampolėje puikiai sužaidė Santa, vakar – Ieva Prėskienytė kaip ant sparnų žaidė. Jau nekalbu apie kitas: Korneliją Balčiūnaitę ar Rasą Žemantauskaitę. Ką Kornelija gynyboje išdarinėja... Galbūt jai taškus pelnyti yra sudėtingiau, bet gynyboje daugiau velnių gauna (šypteli). Man sako: treneri, ko jūs norit, gi va, kaip gerai apsigynė. Bet žinote, kai yra gerai, norisi dar geriau.
– Sakote norisi dar geriau. Galbūt didelių planų turite ir kitam sezonui?
– Planų kitam sezonui? Dabar ilsimės, laukiame medalių: sakė su „svarovskiais“ pagamins. Žinot, sezonas ilgas buvo: pernai baigėme kovo 20-ą, o dabar žiūriu į kalendorių jau balandžio 26 diena. Tai jau mėnesiu ilgiau dirbam. Sezonui ilgas – jis išsunkia: komandą – fiziškai, trenerius – emociškai. Norisi pailsėti: kamuolio bumbsėjimą, krepšinį, knygas – viską į šoną padėti.