Sunku tuo patikėti, bet žalgiriečiai šiemet dar net nežino, kas yra pergalė. Sausį jie pralaimėjo tris mačus Europoje ir vieną LKL.
5, 4, 3, 2... Tokia aritmetine progresija mažėja žaliai-baltų pataikomų tritaškių skaičius. Vos 59,5 taško – toks yra „Žalgirio“ sukrapštomų taškų vidurkis pastarosiose dvejose rungtynėse, per kurias pavyko laimėti tik vieną kėlinį iš aštuonių.
Akivaizdu, kad su šia statistika Eurolygoje toli nepavažiuosi: ties 7 pergalių riba užstrigę kauniečiai nusirito jau į 13-tą vietą turnyro lentelėje. Tiesa, atkrintamųjų traukinys iš horizonto niekur nedingo – nuo jo, t. y. aštuntą vietą besidalinančių Vitorijos „Baskonios“, Milano „Armani“ ir Atėnų „Panathinaikos“ ekipų, skiria viso labo viena pergalė.
Nors dabartinė „Žalgirio“ forma kelia nerimą ne tik gerbėjams, bet ir pačiam Šarūnui Jasikevičiui, laidoti europinį sezoną gerokai per anksti: likęs antrojo rato tvarkaraštis teikia vilčių, kad susigrąžinti tai, kas prarasta, dar tikrai įmanoma.
Pokalbis apie tai – naujausioje DELFI TV laidoje „Krepšinio zona“ su buvusiu žalgiriečiu Vaidu Jurgilu ir komentatoriumi Vaidu Čeponiu.
– „Žalgiriui“ pakartoti pernykštės sensacijos (90:89) Stambule nepavyko: šį kartą Eurolygos lyderiams rimčiau nepasipriešinta – 61:78. Vaidai, tai dėsningas rezultatas ar visgi tikėjotės didesnės intrigos?
– Aš, kaip ir turbūt visi „Žalgirio“ gerbėjai, tikėjausi tikrai didesnės intrigos. Bet čia nieko blogo nėra, kai žinome, kad liga išguldė vos ne pusę pagrindinių žaidėjų. Manau, dabar reikia susikaupti, kad ateity sektųsi, kad visi pasveiktų ir kad galėtume jau siekti tų pergalių kartu.
– Žalgiriečiai pastaruoju metu yra vargingiausiai puolanti Eurolygos komanda. Atrodo, kad žaliai-balti tiesiog kankinasi puolime: prieš „Anadolu Efes“ pelnyti vos 58 taškai, prieš „Fenerį“ – tik 61. Kur slypi tokio kankinimosi priežastys?
– Šiuo momentu didžiausia bėda yra su įžaidėju. Nėra rezultatyvių perdavimų, nėra, kad kas nors įeitų, įpjautų, greito puolimo nėra. Š. Jasikevičiui tai tikrai didelė problema ir dabar reikia sulaukti, kol pasveiks Leo Westermannas, kol atsiras vėl normalus įžaidėjas arba kol atsigaus Nate'as Woltersas ir bus toks, koks buvo sezono pradžioje – aštrus, aktyvus.
– V. Čeponi, per paskutines dvejas rungtynes vienintelis Brandonas Daviesas Stambule sugebėjo įžengti į dviženklę pelnytų taškų zoną (12). Ko, tavo galva, šiuo metu labiausiai trūksta „Žalgirio“ puolimui, kad jis būtų efektyvesnis?
– Galbūt žaidžiama per daug per priekinę liniją. Varžovai išstudijavo „Žalgirį“ ir nuolat dvigubina B. Daviesą. Todėl kitiems jau reikia pataikyti iš vidutinio nuotolio ar tolimos distancijos, kai Brandonas jiems numeta kamuolį.
Tik N. Woltersas ir Marius Grigonis dar veržiasi, drasko gynybą, bet Derrickas Waltonas tai net nemeta prasiveržęs, nes neturi tokio šuolio ir nepasitiki savo jėgomis, gautų bloką. Įsiveržęs į tą baudos aikštelę jis nelabai žino, kur dėti kamuolį.
Yra ir kitų priežasčių – nepasiteisinę kai kurie pirkiniai. O dabar Š. Jasikevičiui radikaliai keisti žaidimą ir derinius, kad būtų daugiau išnaudojami antrosios linijos žaidėjai, būtų labai sudėtinga.
– Vaidai, Š. Jasikevičius per vieną pirmųjų minučių pertraukėlių Turkijoje suriko ant savo auklėtinių: „Tai jūs kovosite, ar kaip?“ Ar neatrodo, kad žalgiriečiai tikrai dabar tarsi išsigandę, praradę tikėjimą savimi?
– Atrodo, kad šiuo metu jie fiziškai silpnesni. Tu kaip ir stengiesi, bet kokia viena sekundės dalimi esi lėtesnis. Dabar kaip tik nepalankus mums grafikas susiklostė – jie išvargo, aišku, dar tos traumos, kol atsistatys. Tikėsimės, kad viskas bus gerai. Dabar naujas centras ar ketvirtas numeris Deonas Thompsonas mums padės tikrai.
Dar iš Edgaro Ulanovo reikėtų, kad jis grįžtų. Mums gerai žaidžiančio trečio numerio tikrai reikia. Be jo mums bus sunku.
– V. Čeponi, nemažai krepšinio gerbėjų nesupranta, kodėl „Žalgiris“ kartais taiko zoninį spaudimą varžovams išsimetant kamuolį iš už galinės linijos ir tą daro net ir su vienais lėčiausių savo žaidėjų Laurynu Biručiu ar Artūru Milakniu. Dažnai nutinka taip, kad varžovai ne tik išvengia klaidos, bet ir nulekia į greitą puolimą, kuriame įmeta iš po krepšio ar laisvą tritaškį. Tavo manymu, ką duoda toks spaudimas?
– Zoninis presingas yra rizika. Jeigu varžovai greitai išsidėsto, o kamuolį gavęs žaidėjas greitai jo atsikrato ir perduoda jį, kur reikia, tada puolanti komanda greitai pereina į kitą aikštės pusę ir jau turi kiekybinę persvarą.
Manau, kad „Žalgiris“ teisingai daro – tiesiog bando užklupti varžovus nepasirengusius, nes spaudžia retai. Varžovai nėra įpratę prie to ir nelaukia tokio spaudimo. Bet praėjusį sezoną žalgiriečių spaudimas visoje aikštėje būdavo efektyvesnis, nes, kiek pamenu, perimdavo daugiau kamuolių.
– Vaidai, iš pozityvesnių ženklų turbūt galima išskirti gerėjančią Pauliaus Jankūno formą. Kiek svarbus „Žalgirio“ viltims Eurolygoje gali būti kapitono atsigavimas?
– Čia būtų vienas svarbiausių atsigavimų, kaip ir E. Ulanovo. Pernai Paulius buvo vienas iš lyderių, pačiu sunkiausiu metu jis rodydavo pavyzdį, kad gali patempti į priekį komandą. Nebus jam taip lengva atgauti ta formą, reikės laiko. Bet palinkėkime, kad jam praeitų visi skausmai ir tos traumos niekada nebesugrįžtų.
– 5, 4, 3, 2... „Žalgirio“ alergija tritaškiams ūmėja su kiekvienu maču. Vaidai, pats savo karjeros laiku nesikuklindavai išmesti ir po 10 tritaškių per susitikimą. Kaip manai, ar Kauno klubas ne be reikalo taip vengia atakuoti iš toli?
– Aš manau, kad šiuo metu yra sudarytos tokios sąlygos. Mūsų uždavinys yra žaisti per priekinę liniją. Gal tik keletas derinių lieka ir A. Milakniui. Aišku, pernai buvo ir Kevinas Pangosas, ir E. Ulanovas, ir P. Jankūnas prisijungdavo iš toli. Reiketų „Žalgiriui“ grįžti ir prie tritaškių, nes vien per pirmą liniją žaisti bus sudėtinga – vis tiek visi treneriai studijuoja tą mūsų krepšinį. Šarūnas sugalvos, kaip įjungti daugiau žaidėjų, M. Grigonis jei prisidėtų, būtų šaunu. Visi turi mesti – kaip pernai.
– V. Čeponi, mažiau tritaškių nei „Žalgiris“ Stambule (2/6) Eurolygoje niekas nemetė jau dešimtmetį – tik 2009 m. „Maccabi“ apsiribojo vos 5 tolimais šūviais. Ar tu nepasigendi bent kiek daugiau tų bandymų iš toli?
– Nežinau. Š. Jasikevičius ir Darius Maskoliūnas yra labai racionalūs treneriai. Galbūt yra Željko Obradovičiaus, Jono Kazlausko, propoguojančių labai racionalų ir apskaičiuotą žaidimą, įtakos. Šis „Žalgiris“ irgi žaidžia pagal tokią sistemą, kai pasvertos visų tikimybės, kas kiek gali pataikyti. Tik A. Milaknį ir M. Grigonį galime vadinti normaliais metikais. Gal Šaras ir nenori, kad kiti mestų po derinio ir žaidimas konstruojamas visai kitaip.
– V. Čeponi, savo biudžetu negarsėjanti Podgoricos „Budučnost“ neseniai įsigijo dukart NBA čempioną Norrisą Cole'ą, kuris tarpsezonį buvo siūlomas ir „Žalgiriui“, tačiau šis juo nesusidomėjo.
N. Cole'as iškart ėmė siautėti Eurolygoje – dabar renka po 21,5 taško ir 4,3 rez. perd., o šią savaitę įspūdingu metimu net išplėšė pergalę Juodkalnijos komandai. Ar nemanai, kad ir „Žalgiriui“ dabartinėje situacijoje galbūt reikėjo stiprinti ne atsitiesiančią priekinę liniją, o šlubuojančią gynėjų grandį?
– Sunku pasakyti. Manau, kad ir „Žalgirio“ treneriai, ir valdžia viską pasvėrė. Tiktai gal paieškoti reikėjo tokio aukšto žmogaus kaip Antanas Kavaliauskas – fiziškai tvirto, galinčio nusistumti varžovą. D. Thompsonas – ne visai toks žaidėjas, savo jėga jis neprilygsta Antanui.
O dėl įžaidėjo... Na, labai nelengva rasti kiekvieną kartą tinkamą. Kai kurios kitos komandos irgi ieško. Matome, kaip ilgai „Žalgiris“ rinkosi, kol pasikvietė D. Waltoną. Paaiškėjo, kad kiek nepataikė. Prieš tai sezoną Dee Bostas irgi netiko. Bet „Žalgiriui“ paprastai netinka tik vienetai, dažniausiai jis pasirenka tinkamus žaidėjus – negali visada šimtu procentų pataikyti į dešimtuką.
– Vaidai, ar jūs sutiktumėt, kad atmetus visas tas traumas ir nelaimes, galima būtų teigti, kad „Žalgiris“ šį sezoną taip gerai nepataikė su komplektacija kaip pernai?
– Negalėčiau gal taip sakyti. Šio sezono pradžia tikrai buvo puiki, geros rungtynės. Aišku, pritrūko sportinės sėkmės ir su CSKA, ir su kitais. Kai buvo visi sveiki, komanda gerai žaidė. Kai atsiranda sėkmė, tu psichologiškai ant tų sparnų užaugi ir pakyli. Tai daug ką lemia.
– V. Čeponi, ar dabartinėje „Žalgirio“ sudėtyje įžvelgi žaidėjų, kurie neatitinka Eurolygos lygio?
– Manau, kad D. Waltonas. Kai jį paėmė į komandą, mano pirmas įspūdis buvo, kad jo kai kurie judesiai ne kaip krepšininko ir kad jis, varydamasis kamuolį, nesugeba jo pridengti savo korpusu. Nesišaipau, gal jo toks stilius, bet sakyčiau, kad jis neatitinka Eurolygos lygio.
Dabar jo akyse nebematau ugnelės, sportinio pykčio. Anksčiau jis dar buvo labiau motyvuotas. Susidaro toks įspūdis, kad jam tas žaidimas čia tarsi koks košmaras ir kad jis nori, jog viskas kuo greičiau baigtųsi ir galėtų grįžti į savo tėvynę. Beveik neabejoju, kad jis nereikalingas „Žalgiriui“. Jau geriau duoti šansą Rokui Jokubaičiui, kuris demonstruoja neįtikėtiną drąsą.
O kalbant apie Thomą Walkupą aš tam tikrą potencialą matau. Jis gali prasiveržti, įmesti, pasiginti.
– V. Čeponi, nepaisant vis gilėjančios duobės, tu dar neskubi laidoti „Žalgirio“ sezono Eurolygoje. Kodėl?
– Aš tikiu, kad komanda dar sugebės mobilizuotis. Dabar liks namie labai daug rungtynių ir beveik visos jos – su apatinės turnyro lentelės dalies komandomis, kurios yra tikrai įveikiamos. Dar kokias tris pergales pasiekti išvykose ir viskas bus įmanoma. Bus velniškai sudėtinga, bet reikia turėti vilties.
„Žalgiris“ paskutines reguliariojo sezono rungtynes žais svečiuose su Pirėjo „Olympiakos“ ir Madrido „Real“ klubais. Gali taip nutikti, kad tos komandos jau žinos savo konkrečias vietas ir nebegalės nei pakilti, nei nusileisti. Tada, aišku, jos pasitaupytų, pailsėtų, kad išvengtų traumų. Na, tai reikia „Žalgiriui“ šiek tiek sėkmės. Praėjusį sezoną ji lydėjo.
– Vaidai, jūs savo karjeros Kauno „Atlete“ metu porą sezonų žaidėte kartu su 19-20-mečiu Žydrūnu Ilgausku, kuris, net ir būdamas toks jaunas, per vieną LKL mačą sugebėjo surinkti net 53 naudingumo balus (33 taškai ir 28 atk. kam.). Jeigu galėtumėte palyginti, ar Žydrūnas buvo drąsesnis aikštėje nei L. Birutis?
– Žydrūnas buvo drąsesnis. Jis – ir mobilesnis, ir mesdavo vidutinį. Ir jis buvo vienas mūsų komandos lyderių. Manau, kad jam buvo lengviau nei dabar L. Biručiui būnant antru-trečiu centru.
Norėčiau palinkėti Laurynui drąsos ir sėkmės. Kovingumo jam netrūksta. Jis tikrai stengiasi, bėga. Jis dar jaunas ir treniruotėse savo darbu gali priaugti iki normalaus Eurolygos centro, kad nebūtų tik pakaitinis, antras.
– Visą 1996 m. sezoną dėl traumos praleidęs Ž. Ilgauskas per LKL superfinalą su „Žalgiriu“ netikėtai buvo mestas į patį kovos įkarštį. Vlado Garasto treniruotas „Atletas“ serijoje iki trijų pergalių pirmavo 2:0, bet galiausiai labai apmaudžiai pralaimėjo 2:3. Vaidai, kaip viskas atrodė iš vidaus: ar Žydrūnas tuo metu pats veržėsi į aikštę kautis dėl aukso, ar visgi to reikalavo treneris?
– Žydrūnas pats veržėsi. Gaila, kad tais laikais nebuvo tokios medicininės įrangos kaip dabar. Gydytojai nematė jo stresinio pėdos kaulo lūžio. Jis jautėsi gerai, bet tik pasitreniruoja ir vėl jam skausmas. Jį peršviečia ir sako, kad nieko nėra, sveikas. Treneris vėl nieko nesupranta. Buvo sudėtinga situacija, nes konsiliumas iš penkių gydytojų ragina žaisti, o jis nepaeina.
Visa laida „Krepšinio zona“ su V. Jurgilu ir V. Čeponiu – vaizdo įraše.
