„Kas tai lėmė? Lėmė negeras darbas – trenerio, visų pirma. Nuo jo priklauso žaidėjų pasirinkimas, o jis buvo nevykęs. Nepataikėme niekaip su tais užsieniečiais. Aišku, daug didesnio progreso tikėjausi ir iš savo jaunimo, bet, pasirodo, jiems tapti profesionalais ne taip paprasta – gali ar A. Sireika, ar Philas Jacksonas dirbti, nėra lengva tai padaryti“, – atsakomybės nevengia strategas.
Nepaisant to, kad šiemet jo auklėtiniai iš 40 žaistų rungtynių telaimėjo tik 7-erias (0 iš 2 FIBA ČL, 0 iš 2 KMT ir 7 iš 36 LKL), filosofiškai į nesėkmes žvelgiantis Antanas įsitikinęs, kad šį sezoną jis pats, kaip treneris, gerokai ūgtelėjo.
„Aš šį sezoną patyriau ir išmokau daug daugiau nei per visus savo 63-ejus metus“, – tikina A. Sireika, šeštadienį kaip tik ir švenčiantis savo gimtadienį.
Išsamus pokalbis su juo – DELFI TV laidoje „Krepšinio zona“, kurioje savo iškilmingą sveikinimą treneriui rėžė ir tostų virtuozas komentatorius Vaidas Čeponis.
– Treneri, po itin liūdnos sezono pradžios ištarėte tokią sparnuotą frazę: „Nuo sunkumų kieti vyrai kietėja, o skysti skystėja. Kaip sakoma, visi vyrai yra Cezariai. Tik vieni yra karvedžiai, o kiti – salotos“. Ar per šiuos metus jums paaiškėjo, kas „Šiauliuose“ yra kas?
– Turėjome susirinkimą ir kalbėjome su vyrais. Sakiau jiems, kad jie niekada nepagalvoja apie atsakomybę gyvenime: žaidžia, dirba treniruotėse, bet visi tai daro. Jei dirbsite kaip visi, tai ir būsite kaip visi, o jei norite būti geresni, jūs turite neišeiti iš salės aštuonias valandas ir taip toliau. Tikrai ne visus tiek mačiau joje, todėl esu šiek tiek nusivylęs, kad jie nesistengė priimti tų žinių.
Nebekartojau tos frazės, kad man jie labiau panašūs į salotas negu į karvedžius, nes man jau čia ne vienas sakė, kad prisišnekėjau – per daug drąsiai kalbėjau, todėl ir turiu dabar tokį rezultatą. Iki gegužės 15 dienos turime rasti bendrą sprendimą su žaidėjais ir jų agentais dėl to, kas lieka kitam sezonui, o kas ne.
– Kokia suspenduoto Igno Vaitkaus situacija? Ar klubas dar mato galimybių tęsti su juo bendradarbiavimą?
– Manau, kad ne. Klubo vadovai man jau daug anksčiau sakė, kad pažiūrėčiau, kaip jis elgiasi su komandos draugais ir panašiai. Jis visada būdavo mūsų penketuke ir žaisdavo daugiausiai laiko, bet iš savo klaidų taip ir nepasimokė.
– Šį sezoną savo gretose nebeturėjote Lauryno Biručio ir Donato Sabeckio. Kaip vertinate jų metus? Gal likę Šiauliuose jie būtų sparčiau tobulėję?
– Kai L. Birutis laimėjo LKL reguliariojo sezono MVP prizą, sakiau, kad jam reikia dar bent metus žaisti pas mus, jog jis taptų tikru profesionalu. Jis juo dar netapo. Aišku, jam dar ir sveikatos problemų iškilo, bet vis tiek dar subręsti reikia.
Kalbant apie D. Sabeckį, nuvažiavus į užsienį iš tavęs yra reikalaujama vos ne dvigubai nei iš visų kitų. Atsidūrus svetimame klube, tam kad galėtum atsiskleisti visu gražumu, reikia įgyti trenerio palankumą, būti individualiai stipriam, žaisti agresyviai. Jam gal kol kas nepasisekė.
– Antanai, esate minėjęs, kad vienas jūsų tikslų Šiauliuose yra užauginti naują Luką Dončičių. Ar tai reiškia, kad į vyrų komandą sieksite įtraukti 14-16 metų žaidėjus?
– Visą gyvenimą dirbau treneriu ir man labai skaudėdavo, kai 16-18 metų žaidėjai teikdavo didelių vilčių, bet paskui nebeturėdavo šansų: jų neimdavo LKL komandos, nes neva dar per anksti, o jei jie išvažiuodavo į užsienio kažkelintą lygą, niekas iš jų nebenusilpdydavo. Prisiminkime, buvo tokie perspektyvūs žaidėjai Arnoldas Kulboka ar Tadas Sedekerskis, kur atrodė, kad auga Lietuvos krepšinio žvaigždės, tačiau dabar aš tuo jau abejoju.
Aš įsikandau tokios minties, kad jei kažkur Europoje atsirado toks Luka Dončičius, kuris būdamas 15-os gali žaisti Eurolygoje, kodėl tokio negalima užauginti ir Lietuvoje? Mes dabar norime apimti visą Šiaurės Lietuvos regioną, kad visi talentai būtų pastebėti ir kad jie gautų daug žaidimo laiko.
– O kam sunkiau dalinti nurodymus – pirmus žingsnius profesionaliame krepšinyje žengiančiam jaunuoliui ar visko mačiusiam Arvydui Saboniui, kurį jums teko treniruoti Kauno „Žalgiryje“?
– Su kiekvienu kitaip. Jei ant jauno vaikino per daug užrėksi, jis išvis pasislėps. Lygiai taip pat ir patyręs žmogus – jeigu ant jo pakelsi balsą, jis irgi nebus patenkintas. Reikia surasti tą viduriuką, kad jie suprastų tavo idėjas.
Arvydas išvis kaip kareivis, galima sakyti. Jis nevertina – čia geri sprendimai ar negeri, kaip pasakė treneris, taip ir daro. Ta žvaigždžių liga jis turbūt nebūtų susirgęs niekada gyvenime. Ir čia nepataikaujant: jis buvo tikras profesionalas.
A. Sabonis neturėjo silpnų vietų ir nebuvo to, ko jis negalėtų padaryti. Jo perdavimus iki šiol prisimenu: jis viską matė ir galėjo kamuolį perduoti bet kur. Ir tritaškius pataikydavo. Tai buvo tikras krepšinio grožis.
– Visgi su Sabu ir „Žalgiriu“ jums nepavyko užkariauti Eurolygos, nors praktiškai jau turėjote bilietą į finalo ketvertą, kol jo iš jūsų kišenės su sirena neištraukė Derrickas Sharpas. Nuo to tritaškio prabėgus jau 15 metų, kaip manote, toks buvo likimas ar visgi galima buvo jo išvengti?
– Galvojau, kad neklausite šito, bet dabar galiu paaiškinti. Po „Barcelona“ ir „Ajax“ pralaimėjimų šią savaitę ta mūsų nesėkmė nusibraukia. Kada pridėto laiko paskutinę sekundę įmuša įvartį ir patenka į finalą... Bet sporte taip jau atsitinka. O mes tada dar net ne į finalą būtume žengę. Tad daugiau nebeklauskite to, nes viskas jau nusiplovė, kadangi dabar jau yra ir dar skaudesnių nesėkmių (šypsosi). Aišku, buvo labai skaudu bet kam, o Arvydui tuo labiau.
– Tų pačių metų vasarą jūsų vadovaujama Lietuvos rinktinė Atėnų olimpiados pusfinalyje itin apmaudžiai 91:100 nusileido net 18 tritaškių pataikiusiai Italijai ir išleido iš savo rankų auksinę progą pirmą kartą istorijoje atsidurti žaidynių finale. Šarūnas Jasikevičius šią savaitę duotame interviu teigė, kad iki šiol pabunda naktį dėl to rezultato, ir jei jam kas leistų peržaisti vienerias jo karjeros rungtynes, jis pasirinktų būtent tas. Ar jūs pats nebesapnuojate to Atėnų košmaro?
– Ne, nesapnuoju, nes negalima gyventi praeitimi. Suprantu, kad papuolėme į tokį sūkurį. Sporte čia ir yra visas azartas ir aistra, tik dėl to milijonai ir žiūri tokias varžybas. Peržaisti ar pakartoti tai čia...
– Iki šiol sklando įvairių gandų apie galimai įtemptus jūsų santykius su Š. Jasikevičiumi, o gal ir Dariumi Maskoliūnu, kurio nepaėmėte į Europos čempionatą Švedijoje. Šaras savo knygoje „Laimėti neužtenka“ apie tą nelemtą pusfinalį rašo: „Niekada nepamiršiu trenerio A. Sireikos veiksmų. Jo sprendimai mus visiškai išderino. Manau, jis supanikavo“. Taigi ar tikrai yra kažkokia priešprieša tarp jūsų?
– Jis dabar gerai dirba, nes pasimokė iš A. Sireikos. Išleidžia tokį sudėtį, kurios varžovams neįmanoma uždengti: Edgaras Ulanovas ketvirtas numeris, Aaronas White'as ar Paulius Jankūnas – penktas, o visi kiti žemi. Mes tada irgi taip pat turėjome daryti, kadangi italai iš visų pusių metė ir pataikė į krepšį – net ir Giacomo Galanda ar Denisas Marconato. Jie puolė unikaliai. Čia buvo tokia situacija, kuri moko gyventi ir prisitaikyti, nes vadovėliai ir schemos neveikia.
Gianmarco Pozzecco prieš tai per visą turnyrą tebuvo įmetęs tris tritaškius, bet vien per tą pusfinalį irgi sumetė tris. Tai Šarūnas tegul irgi pasižiūri, kas jį ten dengė.
O įtampos mūsų santykiuose nėra. Sutariame ir bendraujame kaip ir su visais kitais LKL treneriais. Yra ir šaltesnių santykių nei su Š. Jasikevičiumi, nieko čia tokio.
– Jūsų manymu, Š. Jasikevičius jau dabar elitinis treneris ar dar yra pakeliui į tai?
– Niekada negali sakyti, kad jau pasiekei viską – tai skirta ir žaidėjams, ir kolegoms. Net jei laimėjai NBA čempionatą, juk galima jį laimėti du ar tris kartus. Nežiūrint į tavo garbinimą ar šlovinimą, niekada nereikia sustoti. Treneris kuo daugiau dirba, tuo daugiau mokosi.
– Ko gero, pati saldžiausia ir įsimintiausia jūsų pergalė – 2003-iųjų triumfas Europos čempionate, prieš kurio finalą su Ispanija rūbinėje žaidėjams perskaitėte svo kūrybos eilėraštį, po kurio rinktinė nuščiuvo. Ar dar prisimenate jį ir galėtumėte mums pakartoti?
– Tai nepakartojama (šypsosi). Iš tikrųjų kūriau ir kalbėjau ne apie krepšinį ar kokius derinius, idėja ir mintis buvo ta, kad jeigu Lietuvoje trims milijonams žmonių plyšta širdys, ar mes, 12 vyrų, galime sužaisti taip, kad tie trys milijonai išgyventų? Atiduokite savo širdis aikštelėje ir išgelbėsite juos.
Tada pasiteiravau, ar kas nors dar nori ką pasakyti. Tyla. Gal 10 sekundžių tylu. Matau, kad visi susigraudinę, pašiurpusia oda. Tada Saulius Štombergas atsistojo ir tarė: „Tai ką, treneri, po tokių žodžių dar galima pasakyti? Einame į kovą ir kaunamės už Lietuvą!“ Tada rūbinėje buvo labai didelis emocinis pakilimas ir, manau, kad tai turėjo didžiulę įtaką finalui.
Iki šiol stengiuosi rūbinėje nepasikartoti, visą laiką turiu ką nors tokio pasakyti, kad laukiu iš jų kažko ypatingo. Surasti žodžius, kurie paliestų žaidėjus, nėra lengva, bet reikia.
Visa laida „Krepšinio zona“ – vaizdo įraše.
Beje, gimtadienį švenčiantis A. Sireika palinkėjo visiems, neabejingiems oranžiniam kamuoliui, pakeliui į Šiaulius apsilankyti Joniškio krepšinio muziejuje, įkurtame Leono Karaliūno.
