Praėjusį sezoną A. Šležas buvo žaidžiantysis trenerio Dainiaus Miliūno asistentas ir prisidėjo prie iškovotų NKL sidabro medalių.
Prieš 2014-2015 metų sezoną praeityje garsus krepšininkas debiutavo „Trakuose“ kaip vyr. treneris.
Jį pakeisiąs A. Straupis su pertraukomis trejus metus treniravo „Šilutės“ krepšininkus, pusmetį dirbo Donaldo Kairio asistentu Baltarusijos čempionų klube Minsko „Cmoki“, o prieš tai dar darbavosi Gran Kanarijos jaunimo akademijoje Ispanijoje.
„Šilutės“ klubą A. Straupis paliko prieš pat Naujuosius – gruodžio 31-ą. Komanda tuo metu rikiavosi antroje turnyro lentelės pusėje.
„Klubas turėjo savo tikslus, o aš – savo. Norėjosi pasiekti žymiai daugiau, nei leido „Šilutės“ galimybės. Visi norėjome geresnių rezultatų, bet tam reikėjo geresnės sudėties, o susistiprinti neleido finansinės klubo galimybės. Nenorėjau stovėti vietoje ir išsiskyrėme gražiuoju“, – apie savo sprendimą palikti „Šilutę“ pasakojo A. Straupis.
– Turbūt „Trakai“ – puiki vieta judėti į priekį? – kktrakai.lt paklausė A. Straupio.
– Turėjau įvairių pasiūlymų ir žiūrėjau iš įvairių pusių, kur būtų įdomiau ir geriau dirbti. O „Trakai“ man yra labai įdomi komanda. Turime daug jaunų žaidėjų, bet džiaugiuosi, kad yra ir labiau patyręs Mindaugas Reminas, kuris man labai padės darbuotis su jaunimu. Tikrai esu patenkintas „Trakų“ pasiūlymu, nes yra žaidėjų, kurių žaidimo lygį galima pakelti aukščiau.
Noriu, kad žmonės mane suprastų teisingai – „Šilutėje“ visais įmanomais būdais siekiau pergalių, bet žaidėjų trūkumas, klubo finansinė ir geografinė padėtis (šalia Šilutės nėra universiteto, todėl labai sunku prisivilioti į komandą jaunesnius žaidėjus) viską labai sunkino. Tuo tarpu „Trakų“ klube yra labai daug perspektyvių krepšininkų, kuriems labai norėčiau padėti. Pavyzdžiui, labai laukiu treniruotės su „centru“ Ignu Ramašausku, kurio žaidimą stebėjau ilgą laiką. Noriu ne tik siekti pergalių su komanda, bet ir padėti krepšininkams pakelti meistriškumą.
– Kokių kitų pasiūlymų buvote sulaukęs?
– Jau beveik buvau suderinęs sugrįžti į Gran Kanariją, bet buvo labai daug niuansų. O pasiūlymų iš Lietuvos vardinti nenorėčiau. Po sezono galėsiu tiksliai pasakyti, ar pasirinkau teisingai, bet šiuo metu manau, kad priėmiau geriausią variantą.
– Analizavote „Trakų“ žaidimą. Kas labiausiai krenta į akis?
– Labai gerbiu trenerį A. Šležą, kuris yra geras mano pažįstamas, todėl nenoriu apie tai kalbėti viešai. Kur kas mieliau su juo susėsčiau prie vieno stalo ir pasikalbėčiau apie „Trakų“ komandą. Pats noriu geriau pažinti žaidėjus ir iš Andriaus surinkti visą naudingą informaciją, o tuo pačiu ir jam norėčiau patarti, nes tai jam buvo pirmas vyriausiojo trenerio sezonas. Toks mūsų darbas – visi mes darome klaidų ir norime tobulėti. „Trakų“ žaidime bus dalykų, kuriuos keisiu, bet apie tai viešai kalbėti nenorėčiau.
– „Šilutėje“ pagarsėjote kaip labai griežtas treneris. Ar muštruosite ir „Trakų“ žaidėjus?
– Kaip kas supranta tą griežtumą. Ar Jonas Kazlauskas yra griežtas treneris? Jei taip, tai pasakysiu taip: į Lietuvos rinktinę suvažiuoja aukščiausio lygio profesionalai, kurie gauna atlyginimus klubuose ir į rinktinę atvyksta rizikuodami savo sveikata. Bet J. Kazlauskas vis tiek jiems griežtas. Tačiau žaidimo atžvilgiu, komandoje turi būti disciplina. O norint ją išlaikyti, treneris turi būti griežtesnis.
Jei krepšininkai supratingi, nekyla jokių problemų ir jiems nekyla jokių klausimų dėl trenerio griežtumo. Bet, aišku, būna krepšininkų, su kuriais reikia padirbėti ir už aikštės ribų. Mano požiūris yra toks – įžengęs į salę privalai tik dirbti. Negali būti nosies krapštymo, šnekėjimo tarpusavyje ar kamuolio bumbsinimo, kai kalba treneris. Įžengęs į salę privalai kažką daryti – ar atsispaudimus, ar driblingą, ar šlifuoti trūkumus, kuriuos nurodžiau. O ne atsisėsti, juokauti ir mėtyti nuo centro. Tokių dalykų mano treniruotėse nebūna. Salės laikas ribotas, po dviejų valandų tave jau iš jos veja, todėl joje privaloma atsiduoti tik darbui.
– Ką galima pasiekti su šia „Trakų“ komanda?
– Esu optimistas. Manau tai viską pasako (Šypsosi.).