Apie savo auklėtinių norą laimėti, finalo ketverto įtampą ir pasiektus tikslus savo mintimis dalijasi Š. Marčiulionio KA komandos Donatas Sabaliauskas.
„Dabar, pasibaigus MKL čempionatui, jaučiu vidinę ramybę. Visą sezoną sunkiai dirbome, galvojome apie galutinį rezultatą, mažais žingsniais tikslingai ėjome link jo. Šiais metais mes pasistiprinome aukštaūgiu, todėl kryptingai siekėme savo tikslo – tapti čempionais. Tai, kad laimėjome čempionatą, nebuvo labai didelis netikėtumas. Taip, buvo džiaugsmas, bet kartu tai buvo viso sezono darbo rezultatas, kurio tikėjomės.
Pirmas reguliaraus sezono rungtynes su finalininke – Sabonio KC ekipa laimėjome dideliu skirtumu. Antras rungtynes dideliu skirtumu pralaimėjome, bet tada jie jau buvo pasistiprinę 3-4 geriausiais žaidėjais iš savo kitos komandos. Tai buvo tarsi nauja komanda, todėl iš pradžių mūsų vaikai buvo truputį sutrikę. Finalams jau ruošėmės žaisti prieš tą sustiprėjusią ekipą.
Mūsų komandoje buvo labai didelis noras kartu laimėti čempionatą, ne po vieną, o komandiniu žaidimu. Šiame sezone komandoje buvo nepaprastai gera atmosfera, vaikai buvo draugiški tarpusavyje, vienas kitą palaikė. Komandos stiprybė buvo bendro tikslo siekime. Visi norėjo tapti čempionais. Šiemet komanda gerai buvo subalansuota.
Prieš finalo ketvertą, pirmiausia, ruošėmės pusfinaliui, nes dėl jaudulio ir įtampos pusfinaliai visada būna sunkūs. Panašiai ir buvo: pradžia buvo įtempta ir sunkoka, bet vėliau jau žaidimas vyko sklandžiai. Visoms komandoms pusfinaliai yra ir svarbūs, ir sunkūs. Gal būt daugiau jaudulio buvo ir dėl to, kad žaidėme savoje salėje prieš savus žiūrovus. Daugybė palaikančių ir linkinčių sėkmės žmonių dar labiau įpareigoja. Bet žaidimo metu jaudulys dingsta. Kai ateini pasiruošęs varžyboms, tada jau nėra ko jaudintis: tada eini ir žaidi.
Nuraminti žaidėjų, paaiškinti jų klaidas man padėjo asistentu buvęs vyriausias treneris Šarūnas Sakalauskas. Jis padėjo ir viso sezono metu: mes diskutuodavome, tardavomės dėl tam tikrų elementų, tikslų ir žaidybinių situacijų. Finalo ketverto metu treneriui labai sunku ir vadovauti žaidimui, ir kalbėtis, nuraminti pakeistus žaidėjus. Šioje srityje man ir padėjo Šarūnas. Jis mokėjo motyvuoti, nuteikti žaidėjus.
Finalas niekada nebūna sportine prasme gražus: jis būna sunkus ir įtemptas. Mano komandos branduolys – septyni krepšininkai, kurie išsikovojo varžybų žaidimo laiką per treniruotes. Kitiems žaidėjams dar reikia pasitempti. Finalo metu trečiame kėlinyje buvo keturios minutės, kai abi komandos susitelkė į gynybą ir nepelnė nė taško. Ir tada mūsų komandai labai padėjo Donatas Gadlijauskas, kuriam buvo skirta užduotis – uždengti varžovų pagrindinį gynėją. Tai buvo persilaužimo momentas. Mes pradėjome žaisti su vienu gynėju, bet dviem centrais ir dviem krašto puolėjais, taip suaktyvindami puolimą.
Sunkiausiose varžybose labai svarbu, kad žaidėjai laikytųsi žaidybinės drausmės ir realizuotų tai, ką yra numatęs treneris. Mes pasiekėme gerų rezultatų žaidėjų susikaupimo ir disciplinos dėka. Turi būti labai gera sąveika tarp mažų ir didelių žaidėjų. Mūsų abu centrai – Tadas Vaičiūnas ir Lukas Kišūnas po krepšiais atliko labai didelį darbą.
Šią komandą treniruoju antrus metus. Praėjusiame sezone tarp metais vyresnių ekipų tapome III diviziono čempionais, bet likome tame pačiame divizione. Tarp savo bendraamžių nukeliavome iki finalo, bet buvome antri. Šiame sezone vėl tapome III diviziono čempionais tarp metais vyresnių ekipų, bet jau išsikovojome teisę rungtyniauti II divizione. O savo amžiaus grupėje tapome čempionais. Šis sezonas – svajonių išsipildymo metas.
Labai dėkoju savo auklėtiniams už puikų darbą viso sezono metu, taip pat dėkoju vaikų tėveliams ir komandos rėmėjui, kurie labai sirgo už savo vaikus, ir buvo gera palaikymo komanda. Esu dėkingas Šarūnui Sakalauskui už pagalbą bei suteiktas žinias ir Šarūnui Marčiulioniui – už suteiktą galimybę ir pasitikėjimą manimi. Dėkoju visam akademijos kolektyvui, kuris mane labai palaikė ir sirgo už mūsų komandą. Kai laimi, - esi laimingas ir visiems norisi padėkoti…“, - pasakojo Š. Sabaliauskas.