– Kaip lyga pasikeitė per tuos 15 metų?
– Visas gyvenimas juda į priekį, taip pat ir lyga. Žaidimo ir organizacijos lygis gerokai pakilo, tačiau progresas ekonomine prasme buvo galbūt ne toks, kokio tikėjomės.
– Ką turite galvoje?
– Kai kūrėme lygą, pagrindinė idėja buvo centralizuoti televizijos ir rinkodaros teises. Deja, ta idėja greitai išblėso. Nebeliko lygiavos, nes Vyriausybė pinigus dalijo keliems klubams. Dėl to lyga prarado savo, kaip pinigų generatorės ir prekės ženklo formuotojos, funkciją. Ta kryptimi mąstėme kokius ketverius-penkerius metus, paskui situacija pasikeitė. Dabar visiems, matyt, yra gerai taip, kaip yra.
– Prisiminkime 1993 metus, lygos kūrimą. Kas tuo metu buvo sunkiausia?
– Kurti kažką naujo niekada nėra lengva. Tačiau mums tuomet labai padėjo, kad visi klubai buvo vienoje valtyje ir turėjo vienodus interesus. Visi norėjo žaisti ir stengtis. Tai buvo pagrindinis akstinas, pagrindinis variklis kuriant lygą. Man asmeniškai maloniausia, kad jau pirmais metais apvertėme lietuvišką mąstymą. Pasiekėme tai, kad ne klubai mokėtų televizijoms už rungtynių transliacijas, o atvirkščiai. Pasirašėme sutartį su verslininko Kęstučio Makaičio vadovaujama Baltijos televizija, o gautus pinigus, nors tuo metu dar nedidelius, lygiai padalijome visiems klubams. Iš esmės tuomet pradėjome formuoti krepšinį kaip produktą. Iš to išplaukė ir antras svarbus mūsų darbo principas – rūpintis visų klubų gerove.
– Kuris epizodas iš lygos kūrimo jums labiausiai įstrigęs?
– Apie tai nebuvau susimąstęs. Galvoju, visai įdomi buvo mūsų idėja prieš pirmą sezoną rengti naujokų biržą. Tuomet pirmu numeriu Panevėžio „Lietkabelis“ pasirinko Donatą Sabaliauską. Esu įsitikinęs, kad naujokų biržas galėjome rengti ir toliau, tai būtų mūsų skiriamasis bruožas. Tuomet pritrūko sutarimo, visi pradėjo tempti paklodę į save, todėl biržos ir netapo tradicija. Gaila.
– Per 15 metų mažai pasikeitė vienas dalykas – LKL rungtynių lankomumas, kuris ir toliau svyruoja apie 1000 žiūrovų. Ar salės ir toliau lieka didžiausia Lietuvos krepšinio bėda?
– Pati rinka formuoja tokią padėtį. Kalbant apie sales, galbūt mums reikėjo jau prieš 15 metų deklaruoti viziją, kad turime statyti ir žaisti didesnėse salėse. Tačiau tuo metu nei Plungė, nei Alytus, nei kiti mažesni miestai negalėjo sau leisti statytis 5000 vietų arenas. Turbūt nelabai galėtų ir dabar. Taigi apie tą viziją galime kalbėti, nemanau, kad ji būtų įgyvendinta.
– Pastaruosius dešimt metų LKL finaluose nuolat susitinka Kauno „Žalgiris“ ir Vilniaus „Lietuvos rytas“. Ar nėra blogai, kai dar prieš sezoną aišku, kas kovos dėl čempionų žiedų?
– Tai yra miestai, tradicijos, pinigai. Manau, kad ekonominė Lietuvos situacija ir ribota mūsų rinka lemia, kad šiuo metu galime turėti tik dvi labai stiprias komandas. Tai gali patikti ar nepatikti, bet tokia realybė. Aišku, būtų malonu, jei į šitą kovą ateityje įsijungtų Šiaulių ar Klaipėdos komandos. Manau, kad uostamiestis po naujos arenos atidarymo turės potencialą suburti stipresnę komandą. Jei atsirastų didesnė intriga, lyga taptų patrauklesnė tiek žiūrovams, tiek rėmėjams.
– Ko palinkėtumėte jubiliejų švenčiančiai Lietuvos krepšinio lygai?
– Turėti stuburą. Turėti savo poziciją ir žinoti, ko nori, o ne vien tarnauti klubų užgaidoms. Turėti viziją, kokia lyga turėtų būti po penkerių ar dešimties metų.