Šiame vidurio Rusijos mieste K. Maksvytis pradės legionieriaus karjerą – su vietos „Parma“ klubu jis sukirto rankomis dėl dviejų sezonų, per kuriuos turėtų uždirbti apie 350 tūkst. eurų, sutarties.
Iš Darbėnų kilusiam strategui tolimajame krašte teks dirbti atsiraitojus rankoves: VTB lygoje priešpaskutinę, 13, vietą užėmusią „Parmą“ Kazys turi atvesti į pirmąjį aštuonetą, t. y. atkrintamąsias – ten, kur permiečiai dar nėra buvę.
Apskritai labai jauna, tik 2012 m. įkurta Permės komanda, VTB lygoje, kur bent penkių klubų biudžetai yra didesni nei Kauno „Žalgirio“, laimi itin retai – vidutiniškai tik kas penktą mačą, o bendras jos pergalių ir pralaimėjimų balansas yra 13/61.
Atrodytų, kažkokia kosminė misija. Tačiau šiemet net tris kartus tą patį „Žalgirį“ nuskausminęs K. Maksvytis nusprendė naująjį iššūkį maksimaliai vytis: mojuodamas bronzinei „Neptūno“ planetai jis neria į už maždaug 2125 kilometrų esantį rusišką pasaulį.
Ar jis pasiruošęs šoko ir šalčio terapijai milijoniniame mieste ir ar po penkerių metų Klaipėdoje skiriasi su ja ramia širdimi? Kas lėmė tokį sprendimą? Kaip vyko pačios derybos su rusais ir dėl kokių saugiklių su jais pavyko susitarti? Kokią nerealią paslaugą Rimui Kurtinaičiui padarė Permės klubas? Ir kam Kazys teiks pirmenybę rinkdamasis žaidėjus – Tomui Delininkaičiui ar Janiui Blūmui?
Apie visai tai – išsamus pokalbis su K. Maksvyčiu DELFI TV laidoje „Krepšinio zona“, kurią prižiūri komentatorius Vaidas Čeponis.
– Treneri, Klaipėdą paliekate ne tuščiomis: LKL mažojo finalo serijoje 3:0 su Deividu Gailiumi nepasigailėjote Panevėžio „Lietkabelio“ ir laimėjote bronzos medalius. Kokį pažymį parašytumėte „Neptūnui“ už šį sezoną?
– Sunku pačiam vertinti savo darbą, geriau koks ekspertas, pavyzdžiui, toks patyręs krepšinio vilkas kaip Vaidas tai įvertintų (šypsosi).
Šiaip klubo kelti tikslai buvo patekti į kitą FIBA Čempionų lygos etapą, ką ir įvykdėme, tada rimčiau Jeruzalės „Hapoeliui“ ir nepasipriešinome, bet tam gal buvo ir objektyvių priežasčių.
Didžiausias nusivylimas – Karaliaus Mindaugo taurė, kur pasiekėme ketveriukę, tačiau likome be apdovanojimų. Kaip supratau iš klubo vadovų, medaliai būtų buvęs geras rezultatas.
Kas linksmiausia – tai, kad pačiame svarbiausiame turnyre, ką deklaruoja visi, net ir „Žalgiris“, LKL čempionate atsitiesėme ir iškovojome bronzą, nors po reguliariajame sezone užimtos antros vietos galbūt buvo ir dar didesnių ambicijų bei svajonių. Taigi sezonas buvo banguotas, bet galutinis pažymys, manau, geras.
– O kiek malonios buvo tos trys iš eilės pergalės prieš „Žalgirį“? Juk daugiau kartų už „Neptūną“ žalgiriečius šiemet nugalėti pasisekė tik vienintelei ekipai visoje Europoje – „Fenerbahčei“.
– Labai malonu, be abejo. Iš pradžių buvo trys pergalės iš trijų prieš juos ir tik sezono pabaigoje jiems pralaimėjome. Tikrai galiu pasakyti, kad užsienio klubams buvau pristatomas ne kaip treneris su praeities pergalėmis, o kaip žmogus, šiemet tris kartus iš eilės įveikęs „Žalgirį“. Tai man padėjo žengti į tolesnį karjeros etapą.
– Ar tai reiškia, kad „Parmos“ pasiūlymas kažkaip susijęs su tomis pergalėmis?
– Taip, tas pasiūlymas ir rusų skambučiai paaštrėjo po trečios pergalės prieš „Žalgirį“ (šypsosi).
– Treneri, bet juk tą Permės komandos pasiūlymą priėmėte ne tik dėl to, kad jis gerokai pelningesnis finansiškai. Kokie dar jūsų motyvai?
– Kaip ir kiekvienam žmogui, kažkada ateina laikas priimti naujus iššūkius, o VTB lyga ir Rusijos rinka yra stiprios. Permėje labai myli krepšinį dar nuo tų laikų, kai gyvavo senasis gerasis „Ural Great“ klubas, dvejus metus iš eilės net tapęs šalies čempionu. Matau vadovų ambicijas ir tai, kad didės biudžetas (bent iki 4 mln. eurų – Krepšinis.lt). Visos šios aplinkybės ir lėmė, kad dabar važiuosiu ten.
O vertinimų tai buvo visokių: teta klausė, ko aš ten važiuoju į tą tolimąją Rusiją, kur mane pagaus ir nuskriaus, juk čia mane visi myli ir gerbia.
– Jus iš tiesų čia myli ir gerbia: kaip Prienai be Virginijaus Šeškaus, taip ir Klaipėda be K. Maksvyčio turbūt bus nebe ta pati. Kaip manote, kokiose rankose paliekate „Neptūną“? Ir gal girdėjote, kokie yra pagrindiniai kandidatai į naujojo vyriausiojo trenerio postą?
– Negirdėjau, jeigu atvirai. Kek žinau, ir su mano asistentais yra kalbamasi, bet aš ir pats juos kalbinu su savimi vykti. Tik tokią informaciją ir turiu.
Kai aš gavau „Parmos“ pasiūlymą, vyko derybos ir su „Neptūno“ vadovais. Jie siūlė dvejų metų sutartį, bet sąlygos buvo daugiau nei du kartus prastesnės nei rusų. Tai ne dėl to, kad „Neptūnas“ nesistengė, tiesiog tokia yra rinkos situacija.
Klaipėdoje praleisti penkeri metai, dauguma kurių buvo sėkmingi, – tai nemažas laiko tarpas. Per jį iškovotos trys bronzos ir vienas sidabras. Tiek aš, tiek ir klaipėdiečiai vieni apie kitus esame geros nuomonės. Klaipėda man tikrai daug reiškia. Ir aš kažkaip jaučiu, kad neatsisveikinu su ja, išsiskiriame geruoju ir kažkada dar pasimatysime.
– Treneri, jeigu lygintume Klaipėdą su Perme, tai ten visko kelis sykius daugiau: gyventojų – beveik milijonas, tai penkiskart, komandos biudžetas – ko gero, virš 4 mln. eurų, kas yra bent triskart daugiau. Kaip manote, ar nuvykus ten pradžioje jums nebus lengvo šoko?
– Kažkoks kultūrinis pasikeitimas tikrai bus. Labiausiai, kaip suprantu, žmonės ten bijo to šalčio ir to, kad šaltais žiemos mėnesiais būna tik dvi-trys saulėtos dienos. Bet važiuojame treniruoti ir žaisti krepšinio, o visa kita liks antrame plane.
– Jeigu ne paslaptis, ar bandysite į Permę prisivilioti lietuvių?
– Vienas jau yra – Eigirdas Žukauskas. Jis greičiausiai, kad lieka. Be abejo, aš norėčiau ten matyti ir daugiau lietuviškų veidų, tiek trenerių, tiek ir žaidėjų. Bet iki šiol buvau labai užsiėmęs „Neptūno“ reikalais ir ne Permė buvo mano galvoje. Visas tas darbas ir sutarčių siūlymas prasidės tik nuo dabar.
Komandos vizija yra tokia, kad turi būti keli vietiniai žaidėjai ir iki šešių legionierių. Tas rusų ir legionierių mišinys turi patekti į atkrintamąsias.
– Permėje šiemet žaidė visiems mums puikiai pažįstamas 37-erių metų latvis J. Blūmas. Koks galėtų būti jo likimas jūsų komandoje?
– Janis labai panašus į T. Delininkaitį. Todėl reikės gal geriau lietuvį paimti, nes jis su metais tik gerėja (šypsosi).
– Girdėjome, kad iš Lietuvos žaidėjų jums dar labai patinka Martynas Echodas. Gal planuojate kviestis ir jį?
– Na, neblogas žaidėjas, vicečempionas (juokiasi).
– Rusijoje klubų vadovai dažnai yra neprognozuojami, gali greitai atleisti bet kurį žaidėją ar trenerį. Ar pasirašydamas sutartį dėl kokių nors saugiklių suderėjote?
– Klaipėdoje aš buvau savas, o ten būsiu legionierius, bet Permės klubo vadovai tiesiai šviesiai pasakė, kad stengsis suteikti visas geriausias sąlygas ir kad jiems reikės vieno vienintelio dalyko – gero rezultato, kas jiems yra patekimas į aštuonetą. Kai jie man įvardijo, kokias sumas gali skirti žaidėjams, tas tikslas atrodo visai pasiekiamas.
Kitas dalykas – įvertinome situaciją ir mes. „Parma“ nėra toks klubas kaip Saratvo „Avtodor“ su savo savininku ar tas pats Krasnodaro „Lokomotiv“, kuris irgi kažkiek manimi domėjosi. Juose ta kėdė kažkiek karštesnė: būna taip, kad per sezoną pasikeičia net ir trys treneriai.
– Sezono pabaigoje už dvi technines pražangas buvote išvarytas iš rungtynių Prienuose. Ar ir Rusijoje nenuolaidžiausite teisėjams?
– Žinote, mes labai gerai prisitaikome – ir prie žaidėjų, ir prie teisėjų. Jeigu galima juos spausti, paspaudžiame, jei ne, šiek tiek atsitraukiame. Bet keiktis rusiškai tikrai moku, o ir pačią rusų kalbą mokykloje mokiausi, tai tų įgūdžių nebūsiu praradęs.
Visada stengiuosi kovoti už savo komandą, reaguoti į situaciją ir laimėti. Kartais man visai neįdomu, ką apie mane pagalvos ir ar išvarys iš aikštelės, jeigu tai man tik padės iškovoti pergalę.
– Jūsų naujasis klubas šį sezoną padarė nerealią paslaugą Rimui Kurtinaičiui. „Parma“ paskutiniuose turuose svečiuose absoliučiai sensacingai 82:76 patiesė Kazanės UNIKS, taip leido „Chimki“ klubui pusfinalyje išvengti Maskvos CSKA barjero ir gerokai palengvino jam kelią į Eurolygą. Ar Rimas nepaskambino jums padėkoti už jūsų būsimųjų auklėtinių pagalbą?
– Su juo dar neteko kalbėti, bet tikrai pabendrausime. Palaikome draugiškus santykius. Dabar jam įtemptas metas, todėl nesinori trukdyti (trečiadienį startuoja VTB lygos finalas tarp CSKA ir „Chimki“ – Krepšinis.lt). Bet prašysiu Rimo, kad grąžintu skolą kitais metais (šypsosi).
– Rusija jums gali tapti tramplinu ir į dar aukštesnį lygį. Kokia būtų jūsų, kaip trenerio, didžiausia karjeros svajonė: „Žalgiris“, Lietuvos rinktinė ar gal net darbas NBA?
– Sunku pasakyti. Šiai dienai „Žalgiris“, aišku, yra tapęs ta prestižine organizacija. Bet ten turbūt vietos nebus iki tol, kol Šarūnas Jasikevičius pats savęs neatleis (šypsosi). Jis dirba labai gerai ir, manau, dirbs dar labai ilgai, nebent ateis metas kokiems nors pokyčiams.
Su Lietuvos jaunimo rinktinėmis esu išbandęs viską, o su vyrų – ne. Tai irgi būti savotiškai įdomus iššūkis. Noriu daryti tai, ką darau, dirbti aukštame lygyje ir iš to užsidirbti – kaip ir kiekvienas.
Visa laida „Krepšinio zona“ ir V. Čeponio bizūnas – vaizdo įraše.
