Pirmadienį vakare P. Jankūnas pradėjo žalgiriečių treniruotę „Ulker Sports“ arenoje, tačiau lengvai apšilęs sėdosi ant suolo ir iš šono sekė, kaip repetuojamas žaidimas penki prieš penkis.
Nuo vasario pabaigos nerungtyniaujantis puolėjas, šį mėnesį švęsiantis 35-ą gimtadienį, atskrido į Stambulą, bet tai nereiškia, kad ketvirtfinalio serijoje su vietos „Fenerbahče“ pasirodys ant parketo.
„Turėjau porą rimtesnių treniruočių, bet su komanda dar nesportuoju. Antradienį ryte pabandysiu dalyvauti pamėtyme ir, jei viskas bus gerai, po truputį įsitrauksiu į treniruočių procesą.
Kada grįšiu į aikštę? Neįsivaizduoju, bent jau antradienį – tikrai ne. Pats suprantu, kad artimiausias komandos grafikas bus intensyvus, sudėtinga bus kažką keisti“, – Krepšinis.lt sakė „Žalgirio“ senbuvis.
Traumos jį persekioja nuo pat rudens. Dėl įvairių raumenų ir sausgyslių problemų 205 cm ūgio krepšininkas Eurolygoje iki šiol sužaidė tik 17 rungtynių – tiek pat, kiek Laurynas Birutis ar Derrickas Waltonas.
Kapitono rezultatyvumas nuo 11,3 taško praėjusiame sezone smuko iki 6,2 – mažiau taškų kaunietis rinkdavo tik 2003-2004 metais, kai būdamas 19-os debiutavo pajėgiausioje žemyno lygoje.
Dabar P. Jankūnas viliasi užgriebęs tvirtesnį pagrindą po kojomis jį supančioje traumų pelkėje.
„Tikimės, kad bendromis jėgomis suradome priežastį, dėl ko tie patempimai atsirasdavo. Viskas lyg ir nuo nugaros prasidėjo. Nugara lemia daug dalykų, ten – nervai. O kai kažkas negerai, pirmiausia apie tai praneša raumenys. Todėl darau visokias procedūras, tempimus, stiprinu raumenis. Tikiuosi, daugiau tos traumos nesikartos“, – sakė visų laikų rezultatyviausias Eurolygos lietuvis.
Su kitu veteranu Felipe Reyesu iš Madrido „Real“ jis vis dar lenktyniauja dėl trečios vietos bendrame rezultatyviausiųjų sąraše.
Ir panašu, kad lenktynės greitai nesibaigs: 39-erių ispanas jau pranešė dar bent sezoną žaisiantis aukščiausio lygio krepšinį, P. Jankūnas taip pat neketina atsilikti.
Su Krepšinis.lt „Žalgirio“ aukštaūgis kalbėjosi apie savo traumas, įtemptas valandas prie televizoriaus, lūžį komandos žaidime ir karišką discipliną, be kurios, krepšininko nuomone, „Fenerbahče“ neįveiksi.
– Kiek šiame sezone buvo rungtynių, kuriose nieko neskaudėjo? – Krepšinis.lt paklausė P. Jankūno
– Nedaug. Atrodo, tokio sezono dar niekad neturėjau. Sunku. Atrodo, tik pradedi įsivažiuoti, ir vėl kažkas nutinka. Traumos vis kartodavosi, neišėjo pagauti bangos. Vieną apgydydavome, kita išlįsdavo, o priežasties nerasdavome.
– Kas galėjo lemti šitą traumų virtinę?
– Nežinau, gal paprasčiausiai amžius savo daro. Ir anksčiau būdavo bėdų, skausmo tiek vienoje kojoje, tiek kitoje. Bet niekuomet nebuvo taip, kad dėl to iškrisčiau ilgesniam laikui. O šiemet – kitaip. Kažkur kažkas buvo negerai.
– Išlikote ramus, o gal buvo ir desperacijos, pavyzdžiui, bandėte netradicinės medicinos metodus?
– Ne, netradicinės medicinos pakankamai daug patyriau, kai „Žalgirį“ valdė Vladimiras Romanovas (juokiasi – Krepšinis.lt). Dirbo gydytojai, darėme visokiausių pratimų, bandėme ieškoti problemų šaknų. Gal dabar pagaliau atradome – bent jau taip galvojame dabar. Nors dar rimtai nepradėjau judėti, sunku pasakyti, ar situacija iš esmės pagerėjo.
– Kai tenka daugiau rungtynių praleisti negu žaisti, ar kyla minčių apie ateitį?
– Apie ją per anksti kalbėti. Aš dar tikrai noriu žaisti. Atsigausiu ir dar tikrai žaisiu – jokių kitų minčių nėra.
– Taip sutapo, kad paskutinį kartą iš rikiuotės iškritote žiemos pabaigoje, o „Žalgiris“ tuomet ėmė sparčiai kilti Eurolygos rikiuotėje. Kaip keitėsi komandos veidas stebint iš šono?
– Labai gerai. Kai vyrai perlaužė tą blogą periodą, pradėjo sektis, atsirado pergalės, žaidėjai įgavo daugiau pasitikėjimo savo jėgomis, atsipalaidavo. Ir pradėjo žaisti taip, kaip gali: atsirado laisvesnių metimų, geresnių sprendimų. Matėsi, kad komanda pradėjo mėgautis krepšiniu.
– Ar atsipalaiduoti galėjo padėti suvokimas pasąmonėje, kad patekti į atkrintamąsias varžybas nebėra realu?
– Ne, tokių minčių tikrai niekada nebuvo. Tiesiog niekada negalvojame taip toli į priekį, nemąstome, kas bus po 7 ar 8 turų. Vienodai stengėmės, dirbome, o tas lūžis matyt įvyko, kai pagaliau išsilaisvino ir pasimatė turėtas potencialas.
– Išvykos rungtynes pastarąjį mėnesį stebėdavote per televizorių. Kuri transliacija pačiam buvo įtempčiausia?
– Visos! Kad ir iš Tel Avivo su „Maccabi“ – būtume pralaimėję, vėlesnės pergalės būtų netekusios prasmės. Tad visas rungtynes žiūrėjau įsitempęs. Mėgstu tai daryti vienas, namuose, kai niekas šalia nekomentuoja, kai gali susitelkti ir analizuoti.
– Matote panašumų tarp „Žalgirio“ ir „Fenerbahče“ žaidimo braižo?
– Manau, kad taip. Juk mūsų treneris yra žaidęs Željko Obradovičiaus treniruotose komandose, kažkokie akcentai yra tokie patys ar panašūs. Abi komandos kaunasi, intensyviai ginasi visas 40 minučių, nesubyra. Bus tikrai ir labai atkaklios rungtynės.
– Praėjusį rudenį Kaune „Žalgiris“ su „Fenerbahče“ žaidė gerai, bet turkai vis tiek ištraukė pergalę. Norint nugalėti tokią komandą, reikia šokti aukščiau bambos?
– Jų pusėje – patirtis, pasiekimai, talentas. Mes tuomet dar nedemonstravome savo geriausio krepšinio, manau, dabar žaidžiame geriau. Aišku, „Fenerbahče“ žaidimas nuo sezono pradžios taip pat pagerėjo. Bus įdomu, kaip viskas atrodys antradienį.
Pirmiausia reikia būti labai susikaupusiems, vengti klaidų. Nes tik suklysti – jie iškart baudžia. Sprendimai turi būti pamatuoti, motyvuoti, užtikrinti. Reikia žinoti, ko nori, ir tai daryti, nes kažkokių improvizacijų, skubotų metimų šita komanda neatleidžia. Žaidimas turi būti disciplinuotas, komanda – valdoma, kiekvienas turi žinoti savo vietą ir nepriimti kvailų sprendimų, antraip nelaimėsi.
– Š. Jasikevičiaus net neverta klausti, kuri iš „Fenerbahče“ žvaigždžių jam įspūdingiausia – kalbėdamas apie Ž. Obradovičiaus auklėtinius jis visada pradeda ir baigia Kostu Slouku. O kaip yra jums?
– Vieno neišskirčiau, visa komanda suburta puikiai, visi žaidėjai – talentingi, patyrę, žinantys, kaip žaisti svarbias rungtynes. Labiau juos vertiname kaip junginį, o ne individualybes. Be abejo, yra kertiniai žaidėjai, bet bet kuris kitas, pakilęs nuo atsarginių suolo, gali lygiaverčiai juos pavaduoti ar net sustiprinti komandos žaidimą.