Apie pasibaigusias MKL čempionato Finalo ketverto varžybas, komandinį žaidimą, psichologiją ir pasitikėjimą pasakoja Š. Marčiulionio KA „I-Švenčionių vaistažolės“ komandos treneris T. Purlys.
„Nors ir praėjusiame MKL čempionate, ir šiųmetiniame tapome čempionais, bet negalėčiau pasakyti, kad pergales iškovojome lengviau. Per dvejus metus laimėjome 48 kartus paeiliui, o pagal teoriją, kiekvienas tolimesnis laimėjimas veda link pralaimėjimo… Kuo skyrėsi praėjęs ir šis sezonai?
Praėjusio sezono finalo ketverte mes nebuvome favoritais, nežinojome kitų komandų pajėgumo, o šiame sezone jau su visomis komandomis buvome susitikę po porą kartų, žinojome, ko laukti iš varžovų. Praėjusiame sezone nejautėme psichologinės naštos, o šiemet ji buvo. Praėjusiame sezone buvo staigmena, kad laimėjome, o šiemet būtų buvusi staigmena, jei būtume pralaimėję.
Nesistengiu išskirti vieno žaidėjo, visada akcentuoju komandinį žaidimą. Labai stebiu, kad žaidėjai ant suoliuko nebūtų abejingi, apatiški. Jei abejingi tam, kas vyksta aikštelėje, tądien neleidžiu į aikštelę, tai lyg savotiška bausmė. Mano auklėtiniai supranta, kad jei laimime, tai laimime visi, o ne po vieną. Pateikiau jiems komandinio žaidimo pavyzdį – Sun Antonijaus „Spurs“, kurioje nėra superžvaigždžių, bet komanda laimi. Džiaugiuosi, kad vaikai labai rimtai, profesionaliai žiūri į savo pomėgį.
Mes kol kas, praktiškai, neturime derinių: žaidžiame vienas prieš vieną arba du prieš du. Puolime vaikams duodu daugiau laisvės, nei gynyboje. Gindamiesi visi turi aktyviai dirbti, neleidžiu atsipalaiduoti. Žinoma, jie negali mesti trečią ar penktą sekundę, bet skatinu juos žaisti greitą komandinį žaidimą, perduodant kamuolį ir randant laisvą žaidėją. Vaikai turi jausti malonumą žaisdami krepšinį. Jei jie to nejaučia, o kaip robotai vykdo tik trenerio nurodymus, tada pradeda trūkti motyvacijos.
Kai pusfinalio metu ketvirtame kėlinyje įgijome 21 taško pranašumą, jau pradėjau galvoti apie finalo rungtynes ir leidau pagrindiniams žaidėjams truputį atsipūsti. Nors žinojau, kad kauniečiai taip lengvai mūsų nepaleis. Taip ir buvo. Finale pirmą ir antrą kėlinius laimėjo abu penketukai, o antras, laimėjęs atkarpą 18:0, padėjo pamatus pergalei.
Finalo metu, kai po dviejų kėlinių pirmavome taip pat 21 tašku, sakiau vaikams, kad jie nepradėtų laukti rungtynių pabaigos, o toliau žaistų taip, kaip moka, kaip sugeba. Bet pasiekti tai buvo sunku, nes mūsų ir sportinė forma nebuvo pati geriausia: kai kas sirgo, kai kam per mažai, kai kam per daug varžybų. Iš kitos pusės, kadangi pora žaidėjų rungtyniauja ir tarp metais vyresnių krepšininkų, kartu su nuovargiu jie įgauna ir daugiau pasitikėjimo. Svarbu tik, kad tobulėtų.
Šį sezoną daugelyje varžybų įgydavome didelį pranašumą pirmoje rungtynių pusėje, todėl galėjo pasirodyti, kad viskas lengvai sekasi. Bet keletas rungtynių buvo ir kitokių, kai sulaukėme atkaklesnio varžovų pasipriešinimo. Tada savo auklėtiniams sakiau, kad jie tobulėja būtent tokiose rungtynėse, kai kova vyksta taškas į tašką. Džiugu, kad vaikai gana gerai išeidavo iš tokios streso situacijos. Šitie vaikai yra kovotojai.
Noriu padėkoti visam akademijos kolektyvui, treneriams, savo asistentui Tomui Tarasevičiui už pagalbą. Didelis dėkui ir auklėtinių tėveliams, kurie palaikė mus visose rungtynėse. Ačiū jiems už profesionalų požiūrį į vaikų rungtynes ir didžiulį palaikymą. Sezonas buvo puikus, rudenį nesitikėjau, kad iškovosime visas pergales. Vaikai įgavo didesnį pasitikėjimą savo jėgomis, tapo tikrais kovotojais ir lyderiais. Šį sezoną vertinu 10 balų. Daugiau nelabai ko galima ir norėti.“