Neseniai 23 gimtadienį paminėjęs R. Ivanauskas bendrai Lietuvoje yra tik trečią kartą gyvenime.
Būsimas krepšininkas 1998 metais gimė Kaune, po trejų metų kartu su šeima pakilo Čikagos (JAV) link, o į Lietuvą trumpam buvo grįžęs tik prieš penkerius metus – trijų savaičių trukmės atostogoms.
R. Ivanauskas augo ir subrendo JAV, kur visą jo gyvenimą lydėjo būtent krepšinis. Laisvalaikio praleidimo būdas palaipsniui peraugo į stiprų norą vieną dieną tapti profesionaliu krepšininku.
Kaunietis nuolat vilkėjo savo vidurinės, vėliau aukštosios mokyklos ir koledžo krepšinio komandos marškinėlius, kol atėjo laikas baigti mokslus ir priimti sunkų, bet, kaip jau aišku dabar, sėkmingą sprendimą – nerti į profesionalaus krepšinio vandenis.
Dar būdamas paaugliu R. Ivanauskas matė tik NBA ir NCAA krepšinį – svajonės krypo būtent šia linkme, rimtų minčių apie rungtyniavimą Europoje ir Lietuvoje nebuvo.
Vis dėlto, viskas pasikeitė prieš maždaug dvejus metus, kai R. Ivanauskas stipriai pradėjo domėtis Eurolyga, stebėti Kauno „Žalgirio“ rungtynes ir Vilniaus „Ryto“ pasirodymus tarptautiniuose turnyruose.
„Aš žinojau, kad noriu žaisti profesionaliai, žinojau, kad reikės daug ką patirti, todėl pradėjau žvalgytis ir į Europą, Lietuvą“, – kalbėdamas su LKL.lt prisiminė krepšininkas.
Vos Rapolas baigė mokslus JAV, agentas jam ištarė gyvenimą keičiančius žodžius: „Yra pasiūlymas iš Lietuvos, turime spręsti, ką darome“, – tą dieną sakė jis.
Tas pasiūlymas atkeliavo iš pastiprinimo puolėjų grandyje ieškojusio „Ryto“. O ir su pačia sostinės komanda R. Ivanauską sieja ne tik noro žaisti, bet ir giminystės ryšiai.
Savo profesionalią karjerą kadaise, 2012 metais, tuometiniame „Lietuvos Ryte“ pradėjo Rapolo pusbrolis Deividas Dulkys.
„Tikrai nežinojau, kad mano karjera prasidės būtent Lietuvoje – agentas sutarė su „Rytu“ ir ilgai negalvojęs prisijungiau. Į šį sandorį susidėjo labai daug gerų dalykų – esu Vilniuje, čia turiu savo šeimą, suprantu kalbą, pažįstu kultūrą, man patinka treneris, patinka komandos draugai. Žinote, čia tikrai yra vieta, kurioje aš ir turiu būti“, – šyptelėjo į sostinę tik antrą kartą gyvenime sugrįžęs R. Ivanauskas.
Jaunąjį Rapolą dar būnant JAV kaip reikiant įkvėpė ir žalgirietis Nigelis Hayesas. Vienas prieš kitą jie ne kartą rungtyniavo koledžų turnyruose, o suvokimas, kokį lygį jau dabar pasiekė šis amerikietis, pačiam lietuviui suteikė dar daugiau vilčių siekti savo svajonės – profesionalaus krepšinio.
„Dar būnant JAV teko žaisti prieš Nigelį – jis žaidė Viskonsine, patekdavome į tą pačią konferenciją. Buvo gera jį pamatyti „Žalgiryje“ – tai man tapo papilodma motyvacija, nes pamačiau, kokiu geru žaidėju jis tapo, kai buvome panašiame lygyje“, – dėstė R. Ivanauskas.
Ir nors Rapolas net pats save juokaudamas vadina „amerikonu“, jis jau per kelias savaites gimtinėje spėjo suprasti, kur yra tikrieji jo namai – kaip sako krepšininkas, turbūt laimingesnis dabar jis net negalėtų būti.
– Rapolai, visų pirma, koks jausmas buvo sugrįžti po tiek metų į Lietuvą?
– Tikrai esu laimingas. Jaučiu gerą energiją komandoje, man patinka ir treneris. Taip, man viskas čia nauja, prie visko turiu priprasti, bet tikrai esu labai laimingas, jaučiuosi čia puikiai. Turbūt atrodau kaip amerikonas. Bet aš gimiau Kaune, čia mano šaknys, čia visada gera sugrįžti. Iš Lietuvos mano šeima išvyko kai man buvo berods treji metai. Nuo to laiko Lietuvoje teko pabuvoti tik vieną kartą – prieš maždaug penkerius metus.
– Akivaizdu, kad lietuvių kalbos nepamiršote. Kur lavindavote gimtosios kalbos įgūdžius?
– Mes namie kalbamės lietuviškai. Aš turiu akcentą, turiu problemų komunikuojant, bet tikrai visą gyvenimą palaikau lietuvišką bendravimą – čia gyvena mano seneliai, tikrai turiu nemažai šeimos narių čia Lietuvoje.
– Kaip atrodė jūsų krepšinio karjera JAV, kiek skirtingų pakopų teko perlipti?
– Žaidžiau krepšinį JAV lygiai taip pat, kaip ten daro visi talentingi žaidėjai – perėjau vidurinės mokyklos, aukštosios mokyklos ir koledžų krepšinį. Ten įprasta tokia eiga.
– O būdamas JAV ar domėjotės europietišku, lietuvišku krepšiniu?
– Kai buvau jaunesnis, žiūrėjau tik NBA krepšinį. Bet maždaug prieš dvejus ar trejus metus pradėjau stipriai domėtis Eurolyga: pradėjau sekti Kauno „Žalgirio“, Vilniaus „Ryto“ rungtynes. Man buvo įdomu. Aš žinojau, kad noriu žaisti profesionaliai, žinojau, kad reikės daug ką patirti, todėl pradėjau žvalgytis ir į Europą, Lietuvą.
– Jūsų akimis, kaip stipriai skiriasi krepšinio kultūra JAV ir Lietuvoje?
– Tikrai yra labai daug skirtumų, man dar reikia laiko priprasti. Lietuvoje daugiau fiziškumo, daugiau kovos. JAV viskas paremta greičiu ir atletiškumu. Ten turi būti labai greitas ir turėti gerą šuolį. Čia gali būti ir lėtesnis, bet užimti svarbų vaidmenį komandoje. Adaptacija užtrunka, bet tai labai įdomu. Abu krepšinio stiliai yra sunkūs, bet man, panašu, lengviau žaisti Lietuvoje. JAV man sekėsi gerai, bet aš esu truputį lėtesnis, tai būdavo tikrai sunku žaisti prieš labai atletiškus varžovus.
– O tikėjotės, kad jūsų profesionali karjera prasidės būtent Lietuvoje?
– Žiūrėdavau „Žalgirio“ ir „Ryto“ rungtynes ir galvodavau, kad čia yra aukštas lygis, kad aš noriu čia būti. Svarbiausia man buvo žaisti profesionaliai. Tikrai nežinojau, kad tai bus Lietuvoje – agentas sutarė su „Rytu“ ir ilgai negalvojęs prisijungiau. Į šį sandorį susidėjo labai daug gerų dalykų – esu Vilniuje, čia turiu savo šeimą, suprantu kalbą, pažįstu kultūrą, man patinka treneris, patinka komandos draugai. Manau, kad čia būti kur kas geriau, nei pavyzdžiui Turkijoje, kur nieko nepažinočiau.
– Kiek draugysčių ir vakarėlių teko paaukoti dėl profesionalaus krepšinio?
– Koledže tikrai būdavo visko, turi atsispirti pagundoms. Tu turi susitarti su savimi ir nuspręsti, kuo tu nori būti. Aš pasakiau sau, kad noriu žaisti krepšinį, noriu iš krepšinio gyventi. Kai pilnai nusprendi, viskas tampa paprasčiau – visi vakarėliai ir kitos pagundos liko kažkur šone. Aš žinojau, ką noriu daryti.
– Sakote, pagundų netrūko. O nebuvo minčių viską mesti ir išbandyti save kitur?
– Buvo momentų, kai pagalvodavau, kad nieko nebus, krepšininku nebūsiu. Tikrai teko pereiti šį etapą. Bet tada vėl sau atsakai, koks iš tiesų yra didžiausias tavo tikslas. O mano tikslas vienareikšmiškai buvo pasiekti profesionalų lygį.
– Kokį Vilnių po penkerių metų pertraukos pamatėte, ką naujo čia radote?
– Daug visko pamatyti nespėjau – dienas leidžiu treniruočių salėje arba savo bute. Bet buvau senamiestyje, pasivaikščiojau. Niekada nesu buvęs Lietuvoje žiemą, tai labai įdomu. Oras čia primena Čikagą, būtent Čikagoje ir gyvenau. Bendrai man nėra didelio kultūrinio šoko – juk pažįstu Lietuvos kultūrą, žmones. Žinote, čia tikrai yra vieta, kurioje aš ir turiu būti. Aš labai laimingas.
– Jau spėjote sužaisti kelias rungtynes „Betsafe-LKL“ čempionate. Kaip bendrai vertintumėte čempionato lygį?
– Tikrai galvoju, kad čia aukštas lygis. Pats dar nespėjau sužaisti daug rungtynių, todėl sunku vertinti, bet tai tikrai labai didelis skirtumas nuo to, ką aš žaidžiau JAV. Čia žaidžiame protingiau, patys žaidėjai žymiai protingesni. Nors atakos ir trunka ilgiau, bet tam yra aiškių priežasčių – visi nori sužaisti protingiau. Spėjau sužaisti dvejas rungtynes, tai buvo puikus jausmas, jei kalbėtume apie patį krepšinį.
– Būdamas JAV turbūt turėjote ir pažįstamų, kurie papasakodavo apie krepšinį Lietuvoje. Kas jus motyvuodavo?
– Mano pusbrolis Deividas Dulkys žaidė tuometiniame „Lietuvos Ryte“. Jo pirma komanda buvo „Lietuvos Rytas“. Jis man labai padeda su adaptacija, daug kalbamės apie europietišką krepšinį. Dar būnant JAV teko žaisti prieš Nigelį Hayesą – jis žaidė Viskonsine, patekdavome į tą pačią konferenciją. Buvo gera jį pamatyti „Žalgiryje“ – tai man tapo papilodma motyvacija, nes pamačiau, kokiu geru žaidėju jis tapo, kai buvome panašiame lygyje.
– Ar turite labiausiai įsiminusį patarimą gyvenimą, kuriuo vadovaujatės?
– Turbūt labiausiai įsimena patarimai iš šeimos – man visą gyvenimą daug pataria tėvas, taip pat pusbrolis. Kalbamės apie mitybą, miego rėžimą, profesionalių krepšininkų veiklą. Aš noriu daryti viską, kas krepšiniui yra geriausia. Noriu suteikti sau šansą sklandžiai ir sėkmingai eiti šiuo keliu.