Buvo priverstas užgniaužti prastus prisiminimus
„Šį puslapį jau užverčiau ir nenorėčiau prisiminti iš naujo“, – prieš penkerius metus paskubomis palikęs Mariupolio „Azovmaš“ komandą, slogiais prisiminimais atsikratyti bandė T. Delininkaitis.
Tuomet Lietuvos rinktinės snaiperiui net buvo nusamdyta apsauga, nes baimintasi finansinių problemų kamuojamo „Azovmaš“ klubo keršto – ne tik psichologinio, bet ir fizinio.
Pabėgęs iš Mariupolio lietuvis sezoną užbaigė Kijevo „Budivelnik“ ekipoje, o galiausiai palikęs Ukrainą lengviau atsikvėpė būdamas tikras, kad ten daugiau niekuomet nebegrįš.
Tačiau gyvenimas ar, tiksliau tariant, buvę Kauno „Žalgirio“ klubo vadovai klaipėdiečiui iškrėtė piktą pokštą.
„Sakiau sau, kad niekada nebevažiuosiu į Ukrainą. Bet susiklostė situacija, kai neturėjau darbo, suviliojo pinigai ir teko priimti sprendimą važiuoti ten, į priešpaskutinę komandą, kuri nežaidžia nei Europos taurių turnyruose, nei VTB Vieningoje lygoje“, – kalbėdamas su DELFI, atviravo T. Delininkaitis.
Paliko prie suskilusios geldos
Praėjusį sezoną jis užbaigė atsiėmęs Lietuvos krepšinio lygos (LKL) aukso žiedą ir naudingiausio finalo serijos žaidėjo prizą.
Dvejus metus „Žalgiryje“ praleidęs gynėjas neabejojo, kad Kauno klubas pageidaus pratęsti sutartį, tą patį žadėjo ir „Žalgirio“ vadovybė.
Bet vasara bėgo, o Lietuvos čempionų ekipa delsė apsispręsti. Kai „Žalgiris“ pagaliau pasiūlė savo sąlygas, T. Delininkaitis nežinojo, juoktis ar verkti. Žaisti už keleriopai mažesnį atlyginimą 30-metis krepšininkas nesutiko ir pradėjo dairytis į užsienį, bet šaukštai jau buvo po pietų.
„Laukiau Europos taurės ar Eurolygos komandos pasiūlymo, bet jo paprasčiausiai nebebuvo. Iš Čerkasų man pradėjo skambinti dar rugsėjį, bet aš vis atsisakydavau. Taip ir pralaukiau iki lapkričio pabaigos, kai nebeliko kitos išeities, kaip tik atsiliepti į „Mavpy“ kvietimą“, – prisiminė T. Delininkaitis.
190 cm ūgio žaidėjas neslepia, kad į vidurio Ukrainos miesto, vos kiek didesnio už gimtąją Klaipėdą, komandą jis nesiveržė, bet neturėjo kito pasirinkimo.
Tuo metu „Mavpy“ murkdėsi tarp Ukrainos čempionato autsaiderių. Nors sėkmingas lietuvio žaidimas padėjo Čerkasų klubui reguliarųjį sezoną užbaigti septintoje vietoje tarp 14-os komandų, atkrintamosiose varžybose „Mavpy“ pasirodymas buvo trumpas: ketvirtfinalio seriją T. Delininkaičio ekipa rezultatu 1-4 pralaimėjo Zaporožės „Ferro-ZNTU“.
Su komandos draugais bendros kalbos nerado
Sulig sezono pabaiga nustojo galioti ir T. Delininkaičio kontraktas su „Mavpy“ klubu, todėl namo gynėjas grįžo nebevaržomas jokių įsipareigojimų.
Šiuo metu T. Delininkaitis atostogauja uostamiestyje ir visą laiką skiria artimiesiems.
Nors žaidėjas visa širdimi linki savo gimtojo miesto komandai „Neptūnui“ pirmą kartą istorijoje pasipuošti LKL bronzos medaliais, praėjusį savaitgalį jis net negalėjo ištrūkti į „Švyturio“ areną pasižiūrėti rungtynių su „Prienais“.
„Ukrainoje gyvenau vienas, šeima buvo atvykusi aplankyti tik kelioms savaitėms, todėl grįžau išsiilgęs saviškių ir dabar visąlaik būnu su jais. Be to, per penkis mėnesius namuose daug darbų susikaupė, reikia žmonai padėti“, – paaiškino krepšininkas, per karjerą spėjęs parungtyniauti ir Ispanijos bei Graikijos čempionatuose.
Vis dėlto laiko pokalbiui apie sezoną Ukrainos pirmenybėse, lietuviams neįprastas šios šalies krepšinio ypatybes bei dar rusenančią viltį sulaukti Lietuvos rinktinės trenerio Jono Kazlausko skambučio T. Delininkaitis surado.
– Jei „Žalgiris“ praėjusią vasarą nebūtų užtempęs gumos, dabar dar tęstumėte sezoną stipresniame klube? – DELFI paklausė krepšininko
– Aš manau, taip. Vienas rimtas Europos taurės varžybose rungtyniaujantis klubas, kurio pavadinimo nenoriu minėti, birželį mane kvietė. Pasiūlymas ir finansine, ir sportine prasme buvo labai geras, taip pat ir miestas bei šalis man patiko. Teko atsisakyti, nes laukiau „Žalgirio“ sprendimo. Išėjo kaip išėjo, tikrai nedejuoju, bet šiuo metu dar būčiau kažkur žaidęs.
– Praėjusios atostogos jums buvo labai ilgos. Kokios sportinės formos atvykote į Ukrainą?
– Visus tuos keturis mėnesius dirbau individualiai, todėl sportinė forma buvo gera. Ir į krepšį pamėtydavau, ir krosus pabėgiodavau, ir į treniruoklių salę nueidavau. Tikrai nesėdėjau rankų sudėjęs, tik jaučiau komandinio žaidimo penki prieš penkis stoką. Todėl šiek tiek laiko įsivažiuoti reikėjo.
– Vis dėlto įsivažiavote ir tapote vienu komandos lyderių. Kada paskutinį kartą gaudavote tiek žaidimo minučių ir buvote toks rezultatyvus?
– „Azovmaš“ ekipoje žaisdavau po 20-25 minutes, „Budivelnik“ gretose – panašiai. Džiaugiuosi, kad ir Čerkasuose gavau daug žaidimo laiko – ne taip, kaip „Žalgiryje“. Pirmą sezoną Kaune dar turėdavau progų pasireikšti, o praėjusiame sezone, galima sakyti, sėdėjau ant suolo. Išeidavau tik 12-ai ar 13-ai minučių ir tai po trijų keturių keitimų – nelaikau to rimtu žaidimu. Be abejo, aš, kaip ir kiekvienas žaidėjas, noriu kuo daugiau rungtyniauti. Sėdėdamas ant suolo jaučiuosi tarsi uždarytas kambaryje tarp keturių sienų su įjungtu televizoriumi, kurį galiu tik žiūrėti, bet ką nors pats padaryti – ne. Atrodo, norėtumei padėti komandai, o treneris tavęs neleidžia. Gal kažkam ir patinka sėdėti, bet man tas jausmas yra labai nemalonus. Nesvarbu, koks tavo amžius, vis tiek nori žaisti.
– „Mavpy“ ekipoje taip lengvai įsitvirtinote, nes konkurencija ten – sąlyginai nedidelė?
– Kodėl, buvo tų konkurentų. Tik galiu pasakyti, kad žaidėjų lygis nebuvo labai aukštas. Nuvažiavau į priešpaskutinę Ukrainos komandą, todėl natūralu, kad ir žaidėjai nebuvo patys geriausi. Teko prie jų taikytis. Buvo tokių momentų, kai nei aš jų suprasdavau, nei jie – manęs. Vietiniai žaidėjai yra ganėtinai talentingi, problema tik ta, kad niekas su jais nedirba. Nėra nei trenerių, nei bazių. Mes irgi turėjome tik salę, kurią reikėjo nuomotis iš miesto. Negalėdavome bet kada į ją ateiti. Turėjome daug laisvų dienų, nes paprasčiausiai nebuvo kur treniruotis. O Čerkasai – nedidelis miestelis Ukrainos mastais, veikti ten nelabai būdavo ką, todėl pačiam norėdavosi kuo dažniau į tą salę patekti.
– Čerkasuose žaisdavote tik atakuojančiu gynėju ar gaudavote ir kitokių užduočių?
– Buvau atakuojantis gynėjas, bet, kai traumą patyrė mūsų pagrindinis įžaidėjas, klubas jam pamainos neieškojo, ir aš du mėnesius turėjau žaisti dviejose pozicijose. Pradėjo trūkti poilsio, krūvis buvo begalinis, smuko sportinė forma. Mūsų treniruotės nebuvo labai stiprios, „pasikrauti“ baterijų nebuvo kaip, fizinio pasirengimo trenerio irgi neturėjome. Reikėjo treniruotis individualiai: bėgioti krosus ar salėje per rytines treniruotes papildomai dirbti.
– Čerkasai – pramoninis miestas. Jūsų laisvalaikis ten turbūt nebuvo labai turiningas?
– Visi miestai Ukrainoje yra pramoniniai, su gamyklomis ir t.t. Ant to jie ir laikosi. O laisvalaikis susidėdavo iš filmų, interneto, dar eidavau į treniruoklių salę. Bent jau toks užsiėmimas buvo. Aišku, gal ant mano kūno to ir nelabai matosi, bet hantelį pakilnodavau (šypsosi – DELFI).
– Krepšinis Čerkasuose yra populiarus?
– Visoje Ukrainoje jis nelabai populiarus. Mūsų salė – nedidelė, žmonių susirinkdavo, susidomėjimas buvo. Bet kalbant apskritai, man net būdavo keista, kad, pavyzdžiui, Kijeve, kur yra labai stipri komanda, žiūrovų į rungtynes ateidavo visai nedaug.
– Šį sezoną nežaidėte jokiame tarptautiniame turnyre, tik Ukrainos pirmenybėse. Ar tokia rutina neįkyrėjo?
– Be abejo. Praėjusiame sezone su „Žalgiriu“ rungtynių būdavo begalės, į savaitę kartais žaisdavome po keturis mačus. Po tokios patirties tos dvejos rungtynės per savaitę gal ir atrodo kaip nuobodybė. Žiūrint iš kitos pusės, būdavo taip, kad išvažiuodavome į išvyką trečiadienį ir grįždavome tik pirmadienį paryčiais. Kelionės ten užima daug laiko. Su lėktuvais neskraidydavome, visur važinėdavome autobusu, o keliai Ukrainoje tikrai nėra patys geriausi. Važiuoti reikėdavo po septynias valandas, o kartais – net visas keturiolika. Dienos taip ir bėgdavo autobusuose. Ne visi klubai turi pinigų skraidyti lėktuvais, gal tik keturios ar penkios stipriausios gali sau tai leisti.
– Kitą sezoną grįžti atgal turbūt nebenorėsite – ieškosite aukštesnio lygio klubo?
– Tikrai norėčiau žaisti aukštesniame lygyje. Ten viskas paprasčiau: žaidėjai yra aukštesnės klasės, lengviau vienam kitą suprasti. Ukrainoje visi į mane žiūrėjo kaip į krepšininką, atvažiavusį iš Eurolygos komandos, ir laukė atitinkamų rezultatų. Aš jiems sakiau, kad man niekada nebuvo svarbi asmeninė statistika, esu kitaip išmokytas. O mūsų juodukai buvo daugiau individualistai, jie puikiai suprato, jog jiems reikalinga gera statistika, kad kitą sezoną gautų kontraktą.
Žinoma, aukštesnio lygio komandoje tokių problemų mažiau. Bet negali žinoti, kaip susiklostys likimas. Kai išvažiavau iš „Budivelnik“, sakiau, kad niekada negrįšiu į Ukrainą. Bet susiklostė situacija, kai neturėjau darbo, suviliojo pinigai ir teko priimti sprendimą važiuoti ten, į priešpaskutinę komandą, kuri nežaidžia nei Europos taurių turnyruose, nei VTB Vieningoje lygoje.
– Savo telefone turite Jono Kazlausko numerį?
– Kažkur turėjau – dar nuo „Lietuvos ryto“ laikų. Nežinau, ar numeris pasikeitęs, ar ne. Pastaruoju metu su juo bendrauti neteko.
– Ne paslaptis, kad jūsų pozicijos kandidatų į Lietuvos rinktinę yra nemažai: ir Renaldas Seibutis, ir Martynas Pocius, ir Martynas Gecevičius, galbūt ir Adas Juškevičius. Ar tikitės dar sulaukti trenerio skambučio?
– Skambučio visą laiką laukiu, norėtųsi būti tarp kandidatų, bet tai nuspręs treneris. Jis geriausiai žino, ko jam reikės, kokia jo komandos vizija: ar bus jauni žaidėjai, ar dar bus kviečiami vyresni, pavyzdžiui, Šarūnas Jasikevičius. Aš nebijau konkurencijos, man būti rinktinėje visada patikdavo, tik klausimas, kaip treneris žiūri į tą konkurenciją. Gali draskytis kiek nori, ir vis tiek tau bus pasakyta „ačiū, viso gero“. Svarbiausia, kad treneris į visus žiūrėtų vienodai, tolerantiškai.
– Jums dar užtektų ryžto važiuoti į rinktinės stovyklą žinant, kad į galutinę sudėtį galite nepatekti?
– Ne pirmi metai taip yra. Buvo, kad patekau į dvyliktuką, bet ne vieną kartą buvau ir „atkabintas“. Toks gyvenimas. Jei kažko bijosi, skambučio geriau nė nelaukti.
– Antradienį per televizorių stebėjote paskutines Lietuvos krepšinio lygos finalo rungtynes tarp Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Lietuvos ryto“. Esate patenkintas serijos baigtimi?
– Sirgau už abi komandas, nes ir vienoje, ir kitoje turiu draugų. „Žalgiryje“ dabar jų daugiau, todėl šiek tiek labiau palaikiau kauniečius. Tik norėjosi daugiau intrigos. Ne paslaptis, jog „Žalgiris“ šiemet buvo tikrai stipresnė komanda, apmaudu tik dėl to, kad „Lietuvos rytas“ galėjo nors šiek tiek pasipriešinti. Įdomios buvo vienintelės antros serijos rungtynės Vilniuje, o man dabar norisi pasižiūrėti kuo daugiau gero krepšinio.