- Arvydai, krepšinio bendruomenė dabar tave žino kaip „Lietuvos ryto” krepšinio komandos trenerio asistentą, bet gal ne visi žino tavo ryšius su Š. Marčiulionio krepšinio akademija, kurie užsimezgė prieš 20 metų...
- Taip, prieš 20 metų aš įstojau į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą ir buvau labai patenkintas, gavęs kvietimą žaisti Vilniaus „Erelių“ komandoje, kuri buvo prie naujai įsikūrusios Šarūno Marčiulionio krepšinio mokyklos, kaip dabar yra krepšinio akademijos klubas.
- Kodėl buvai patenkintas, žaisdamas naujai susikūrusiame klube?
- Tada galvojau, kad mano krepšininko karjera jau baigta, nes Pedagoginiame institute buvo tik trys treniruotės per savaitę: dvi pusė septynių ryte ir viena – devintą vakare. O čia atsivėrė naujos galimybės, rimtai treniravomės ir užėmėme aukštą penktą vietą pirmoje lygoje (tada LKL ir NKL dar nebuvo).
- O kaip pradėjai treniruoti vaikus?
- Mokantis antrame kurse, Š. Marčiulionio krepšinio mokyklos administracija pasiūlė treniruoti vieną vaikučių grupę.
- Bet tada ilgai nedirbai treneriu?
- Ne. Man pasiūlė žaisti LKL (Vilniaus) „Sakalų“ komandoje. Kadangi buvau jaunas, dar norėjau profesionaliai žaisti krepšinį...
- Ir iš „erelio“ virtai „sakalu“...
- Taip, kelis metus pats profesionaliai žaidžiau krepšinį, o po to vėl grįžau į Š. Marčiulionio krepšinio mokyklą treniruoti vaikus.
- Treniravai 1989 metais gimusius vaikinus, su kuriais esi tapęs ir Lietuvos jaunučių čempionu.
- Man labai patiko treniruoti šiuos vaikinus, daug ir nuoširdžiai kartu dirbome. Džiaugiuosi, kad gerai sekėsi ir, kad nemažai mano auklėtinių arba patys profesionaliai žaidžia, arba yra šalia krepšinio.
Mindaugas Kuzminskas žaidžia (Kauno) „Žalgiryje“, Simas Buterlevičius – „Lietuvos ryte“, Arvydas Gydra – „Sakaluose“, Šarūnas Ciparis dirba treneriu Š. Marčiulionio krepšinio akademijoje, Martas Skrabulis pradėjo dirbti (Vilniaus) „Kibirkštyje“ fizinio parengimo treneriu, o Gediminas Žygelis tapo sporto žurnalistu. Įvairiose komandose vis randu savo auklėtinių pavardžių...
- Tačiau nuo vyrų krepšinio labai nenutolai?
- Taip, kartu dirbau „Sakaluose“ trenerio Lino Šalkaus asistentu, o nuo 2005 metais, pradėjęs dirbti „Lietuvos ryto“ komandoje, jau pasilikau vyrų krepšinyje. Patekus į aukštesnio lygio komandą, vėl reikėjo mokytis.
- Ir iš ko mokeisi?
- Iš visų „Lietuvos ryto“ vyr. trenerių... Gerų ir blogų savybių, sėkmių ir nesėkmių...
- Su kuriuo treneriu tau labiausiai patiko dirbti?
- Su Rimu Kurtinaičiu turėjome nuostabų sezoną, patiko dirbti ir su Antanu Sireika. Vis tiek, lietuvių treneriai yra kitokie, todėl ir dirbti su jais įdomiau.
- Koks dabar tavo darbas?
- Mano pagrindinis darbas – analizuoti varžovų žaidimą. Paruošiu derinių ir atskirų žaidėjų videomedžiagą vyriausiam treneriui, kuris prieš kiekvienas varžybas susirinkimo metu perteikia tai komandos žaidėjams. Šį sezoną teko peržiūrėti virš 100 rungtynių. O kur dar kelionės?! Kai ateina vasara, tai meilės krepšiniui nebelieka. Nesinori žiūrėti nei krepšinio, nei dirbti su kompiuteriu.
- Ar tau įdomus šis darbas?
- Labai įdomus.
- O jei gautum lygiavertį pasiūlymą tapti kurios nors komandos vyriausiuoju treneriu, ar sutiktum?
- Kadangi dirbau su daug gerų trenerių, turiu nemažai įvairaus patyrimo, tai norėčiau save išmėginti ir vyriausiojo trenerio darbe.
- Kaip gi tu vasarą vis dėl to patekai į Lietuvos jaunučių U16 komandos trenerių štabą?
- Kalbino, kalbino ir prikalbino...
- Kuo iš esmės skiriasi vyrų ir šešiolikmečių vaikinų krepšinis?
- Greičiu, jėga ir mąstymu. Man atrodo, kad mūsų jaunučiai yra vėlesnio brendimo, nes kitos komandos, dalyvavusios Europos jaunučių čempionate, atrodė vyriškesnės.
- Kokios pagrindinės Lietuvos U16 rinktinės pralaimėjimų priežastys?
- Manau, pagrindinė priežastis – prastesnis techninis pasiruošimas, ko pasekoje komanda daug klydo. Pavyzdžiui, pirmose kontrolinėse rungtynėse komanda padarė 33 klaidas. Kai komanda suklysta virš 20 kartų, o varžovai – dvigubai mažiau, sunku tikėtis pergalės. Net tose rungtynėse, kur pirmaudavome, pasipildavo elementarios klaidos. Trūko mums ir atletiškumo. Nėra taip paprasta atlaikyti ir psichologinį spaudimą, nes buvo žaidžiama Lietuvoje, kur reikalingos tik pergalės.
- Kaip tau atrodo, ar geriau formuoti rinktinę, įtraukiant į ją daugiau tarpusavyje susižaidusių čempionų komandos žaidėjų, ar geriau surinkti lyderius iš įvairių Lietuvos komandų, kaip buvo dabar?
- Manau, rinktinėje turi žaisti geriausi žaidėjai. Ir šiuo atveju tokie, atrodo, ir buvo surinkti, nes rinkome iš 30. Tik, galvoju, ruošiantis čempionatui, kandidatai į rinktinę turėtų susirinkti kelis kartus per metus, kad jiems galima būtų pasakyti, ką jie turi individualiai patobulinti.
- Ir mūsų pokalbio pabaigoje...
- ... noriu pasveikinti Š. Marčiulionio krepšinio akademijos kolektyvą, auklėtinius ir bendruomenę su gražiu 20 metų jubiliejumi. Tai, išties, mokykla su tradicijomis. Sunku aukštumoje išsilaikyti tiek metų, reikia įdėti daug pastangų, išlaikant aukštą lygį, ugdant jaunuosius krepšininkus. Kaip man malonu matyti savo auklėtinius krepšinio pasaulyje, taip manau, ir jums smagu stebėti savo auklėtinių žaidimą įvairiose rinktinėse.