Plungėje stiprino kūną
Kiek turininga buvo praėjusi vasara, tiek ramiai ir net nuobodžiai J. Jocytei slenka ši.
Pernai rugpjūtį Europos jaunučių (iki 16 metų) čempionate sublizgėjusiai ir žaibiškai visame žemyne išgarsėjusiai palangiškei atsivėrė platūs horizontai. Tad su artimaisiais teko pasukti galvą renkantis, kuriuo keliu toliau eiti.
Praėjusį sezoną pradėjusi Klaipėdos „Neptūno“ komandoje, J. Jocytė lapkritį išvyko į Liono ASVEL klubą.
Nauja šalis, savarankiškas gyvenimas be tėvų, debiutai moterų Eurolygoje ir nacionalinėje rinktinėje – įspūdžių paauglei buvo per akis.
Bet kovą koronaviruso pandemija privertė sulėtinti tempą.
J. Jocytė anksti grįžo į tėvynę ir mokslus tarptautinėje Liono mokykloje tęsė nuotoliniu būdu.
Žaidėjos tėtis, pats studijų laikais JAV krepšinį žaidęs Alvydas Jocys pasirūpino, kad visiškai nesustotų ir sportinė veikla.
Iš pradžių J. Jocytė individualiai dirbo Plungėje, kur pateko į patyrusio fizinio parengimo specialisto Eugenijaus Jurgučio rankas.
Pastarasis kadaise treniravo tiek A. Jocį, tiek jo brolį Evaldą – ilgametį Plungės „Olimpo“ puolėją.
Bręstanti J. Jocytė stiprino kūną, kad būtų geriau pasiruošusi atsilaikyti prieš suaugusias varžoves.
„Treniruotės Plungėje man pridėjo pasitikėjimo savimi, savo fizinėmis jėgomis. Ypač gynyboje, kuri visą laiką buvo mano silpnoji vieta. Sunku žaisti su vyresnėmis, kai kojų raumenys dar nėra visiškai išsivystę“, – Delfi sakė krepšininkė.
Su kamuoliu ji treniravosi pajūryje – dažniausiai taip pat individualiai. Tiesa, kartais pratybas vesdavo A. Jocys.
Tėtis nuomojo dukrai dalį Palangos sporto komplekso salės, tačiau daugiau laiko Justė praleido mėtydama į krepšį lauko aikštelėje.
„Per karantiną aptingau, nebesinorėjo grįžti. Bet kažkaip persilaužiau ir visai nemažai sportavau su kamuoliu. Na, gal tik mažiau nei įprastą vasarą. Draugų iš krepšinio Palangoje nelabai yra, visą laiką buvau viena. Taip sunkiau save motyvuoti. Bet dvi ar tris valandas per dieną praleisdavau aikštėje. Mėčiau, lavinau driblingą, prisigalvodavau visokių situacijų, kurios kažkada man nutiko rungtynėse, ir jas šlifuodavau“, – pasakojo J. Jocytė.
Žais prieš brolį
Pastarąsias dvi savaites kompanijos jai nebetrūksta – kartu su moterų rinktinės senbuvėmis ir kandidatėmis J. Jocytė stovyklauja Druskininkuose.
Šįkart jauniausia rinktinės atstovė jaučiasi kur kas drąsiau nei praėjusį lapkritį, kai pirmą kartą sulaukė trenerio Manto Šerniaus kvietimo.
Ne tik dėl to, jog jau apšilo kojas nacionalinėje komandoje. Dzūkijos kurorte be J. Jocytės pluša ir kitos jaunos žaidėjos, pernai tapusios Europos 16-mečių vicečempionėmis: Audronė Zdanevičiūtė, Urtė Čižauskaitė, Gerda Raulušaitytė, Rusnė Augustinaitė.
„Žinoma, man drąsiau, kai šalia yra panašaus amžiaus merginų, kurias pažįstu iš seniau. Galiu laisviau su jomis kalbėtis, turime daugiau bendrų temų. Nors po truputį jau pradedu ir su moterimis bendrauti“, – pasidžiaugė J. Jocytė.
Iš viso stovykloje dalyvauja net 20 įvairaus amžiaus krepšininkių.
„Viskas tam, kad žaidėjos kuo geriau pasiruoštų sezonui, sutvirtintų komandinius ryšius, prisimintų taktiką. Tai padės greičiau susižaisti, kai vėl susirinksime ateinantį rudenį per Europos čempionato atrankos varžybų „langą“.
Dirbame nesitaupydami, kartais būna net keturios treniruotės per dieną. Sykį mano asistentas Vilius Stanišauskas žvilgtelėjo į išmanųjį laikrodį ir pamatė, kad per pratybas nuėjo 22 kilometrus. Taigi, sezonui bus pasiruošusios ne tik krepšininkės, bet ir treneriai“, – juokėsi M. Šernius.
Stovyklą vainikuos draugiškos rungtynės su rugpjūčio viduryje Kaune vyksiančiam Baltijos taurės turnyrui pradėjusia ruoštis šalies vaikinų (iki 16 metų) rinktine.
Šeštadienį laukiantis mačas J. Jocytei bus ypatingas – prieš ją stos brolis Rokas. Tiesa, jau ne pirmą kartą.
„Moksleivių krepšinio lygos žvaigždžių dienoje esame žaidę su broliu. Todėl nebus labai keista, bet įdomu. Laimėti prieš berniukus yra principo reikalas“, – ambicijų neslepia Justė.
Dvejais metais vyresnis R. Jocys per karantiną liko Romos „Stella Azzura“ (Italija) krepšinio akademijoje ir namo grįžo tik liepos viduryje.
Tad tarpusavyje pasigalynėti aikštėje jie ištaikė vos keletą progų.
„Anksčiau su broliu beveik kiekvieną dieną eidavome į kiemą ir žaisdavome vienas prieš vieną. Treneriai sako, kad tai man padėjo išugdyti daug savybių, kurios krepšinyje būdingos vaikinams.
Šią vasarą su broliu ir tėčiu taip pat kelis kartus sužaidėme. Brolis, aišku, už mus visa galva geresnis, bet šiek tiek nuolaidžiauja. Juk mano atžvilgiu nebūtų labai sąžininga, jei jis žaistų visa jėga“, – šypsojosi J. Jocytė.
Garantuota vieta dvyliktuke
Bėgant karantino savaitėms Justė ėmė šiek tiek pavydėti Romoje likusiam broliui – dabar jau ji pati veržiasi atgal į Prancūziją.
Skrydis laukia rugpjūčio 15 d. – jaunoji krepšininkė nerimastingai skaičiuoja likusias dienas būgštaudama, kad antroji viruso banga vėl nesugriautų planų.
„Pasiilgau užimtumo, disciplinos, treniruočių proceso – nors jis bent jau iš pradžių ir buvo man labai sunkus. Ten – visiškai kitokios pratybos, be to, du kartus per dieną.
Penki mėnesiai jau prabėgo, todėl tikrai norisi grįžti, kol sienos dar neuždarytos. Jeigu vėl būtų paskelbtas karantinas, šįkart norėčiau likti Prancūzijoje. Galėtume užsidaryti ASVEL akademijoje ir darbuotis“, – nekantrauja J. Jocytė.
Lietuvė jau bus visateisė Eurolygoje žaidžiančios ASVEL ekipos narė – jai rezervuota vieta pagrindiniame dvyliktuke.
Tam, kad galėtų gyventi profesionalių ritmu, Justė vasarą turėjo neapleisti ne tik krepšinio. Prancūziškai laisvai dar nekalbančiai mergaitei talkino korepetitorė, kadangi ASVEL akademijoje pamokos vyks tik šia kalba.
Kol lankė tarptautinę mokyklą, praėjusiame sezone naujokė paprastai prisijungdavo prie pagrindinės komandos per vakarines treniruotes, o rytais sportuodavo viena arba su rezervine ASVEL ekipa. Pastarajai J. Jocytė taip pat atstovaudavo trečioje pagal pajėgumą Prancūzijos lygoje.
Tiesa, tik atvykusi į Lioną ji iškart buvo išleista į aikštę ir aukščiausiame Prancūzijos divizione, ir Eurolygoje.
Treneris Valery Demory padėjo įrašyti Lietuvos talentės pavardę į Eurolygos metraštį kaip visų laikų jauniausios turnyre debiutavusios žaidėjos – rungtynėse su Kursko „Dinamo“ (Rusija) ji pasirodė būdama 14 metų ir 29 dienų amžiaus.
Nuo praėjusio lapkričio J. Jocytė taip pat yra jauniausia istorijoje Lietuvos rinktinės debiutantė.
„Man tai – svarbūs rekordai, nes jie liks istorijoje. Būti jauniausiai Eurolygoje – tikrai pasakiškas jausmas, nors tas debiutas ir buvo simbolinis.
Visas praėjęs sezonas man ir buvo toks, sakykime, epizodinis – kad apsiprasčiau. O kitą sezoną jau bandysiu rimčiau užsikabinti. Noriu įsilieti į komandą ir padėti jai per rungtynes“, – tikslais dalinosi J. Jocytė.
Tačiau klausimas, kokios būtent pagalbos iš jos tikisi V. Demory.
Gabumų užtenka kelioms pozicijoms
J. Jocytė džiaugiasi, jog per treniruotes dažnai stodavo prieš ryškiausią ASVEL žvaigždę Alyshą Clark.
33-ejų amerikietė 2018 metais su Sietlo „Storm“ tapo WNBA čempione, o Justės akyse tai – ypač svarus pasiekimas. Juk būtent apie WNBA svajoja jauniausia Eurolygos debiutantė.
„Stebiu ją jau nuo seniau, man garbė būti vienoje komandoje su čempione. Patinka ją dengti per treniruotes, nes mokausi iš jos visokių gudrybių. Ji ir pati pamoko, kaip reikėtų nuo jos gintis“, – pasakojo J. Jocytė.
A. Clark yra lengvoji krašto puolėja. Ir ne šiaip sau lietuvei pratybose teko žaisti prieš ją.
Per metus dar du centimetrus paaugusiai krepšininkei, kurios ūgis dabar – 186 cm, V. Demory yra numatęs dvi pozicijas: lengvosios krašto puolėjos ir atakuojančios gynėjos.
Tuo metu Lietuvoje krepšinio specialistai ją labiau regi combo žaidėjos amplua.
„Kiek girdėjau iš trenerių, Prancūzijoje ją planuoja naudoti kaip lengvąją krašto puolėją. O aš matyčiau ją įžaidėja arba atakuojančia gynėja. Čia mūsų požiūriai prasilenkia.
Aišku, klubas yra klubas, o rinktinė – kas kita. Vis dėlto man atrodo, kad Justė yra tikra combo žaidėja, galinti priimti sprendimus ir vadovauti komandai. Linkiu jai toje pozicijoje ir žaisti“, – Delfi pažymėjo M. Šernius.
Rinktinės strategas įsitikinęs, jog jo auklėtinė turi daugiau nei reikia krašto žaidėjai, kitaip vadinamai swingman.
„Justė bręsta kaip krepšininkė. Dabar su ja labai lengva kalbėtis apie krepšinį. Tai tokio amžiaus žaidėjoms nebūdinga.
Kai antradienį rinktinės kandidatės žaidė rungtynes pasidalinusios į dvi komandas, daviau Justei tam tikras užduotis. Galbūt paprastas žiūrovas to nepamatytų, bet ji turėjo dvi tris užduotis ir puikiai jas atliko. Jos krepšinio supratimas yra toks, kokio nebūtinai gali išmokti. Tai yra talentas, ir jį reikia išnaudoti.
Čia tinka Šarūno Jasikevičiaus pavyzdys – jis geba labai greitai suprasti ir išanalizuoti kiekvieną situaciją. Lygiai tas pats pasakytina apie Justę. Net jei ateityje jai kažkas nepavyktų, ir ji netaptų gera krepšininke, tikrai galėtų būti gera trenerė“, – neabejoja M. Šernius.
Savininkas kviečiasi vakarienės
Pati J. Jocytė renkasi aukso vidurį ir sako patogiausiai besijaučianti, kuomet žaidžia „antru numeriu“.
Šioje diskusijoje svarbi dar viena nuomonė – Tony Parkerio.
Kaip ir V. Demory, ASVEL klubo savininkas praeityje pats buvo atakų organizatorius. Kitaip nei V. Demory, vienas žymiausių visų laikų Prancūzijos krepšininkų J. Jocytei piešia įžaidėjos karjerą.
Bent jau tokius T. Parkerio žodžius išgirdo Justė.
Asmeninis buvusios San Antonijaus „Spurs“ klubo žvaigždės dėmesys pernai paskatino J. Jocytę pasirinkti ASVEL. Ir nuo to laiko jo nesumažėjo.
„Jis kas kelis mėnesius skraido tarp JAV ir Prancūzijos. Kai grįžta, irgi būna labai užsiėmęs. Bet laisvu laiku susitinkame – kartais aš pas jį atvažiuoju į namus, pavakarieniaujame, aptariame viską, kas įvyko, kokie ateities planai. Taip pat kartu nueiname į krepšinio rungtynes – tuomet T. Parkeris duoda pamokų, pataria, į ką atkreipti dėmesį, iš ko pasimokyti. Atrodo, tokia žvaigždė, NBA legenda, o iš tiesų visai paprastas žmogus“, – užsimezgusia bičiulyste stebėjosi J. Jocytė.
Jei ne pandemija, liepą ji pati būtų keliavusi į San Antonijų – T. Parkeris žadėjo lietuvei treniruotes su NBA specialistais, tarp kurių būtų buvęs ir jis pats. Šiuos planus teko atidėti kitiems metams.
O jei koronavirusas leis kitą sezoną į arenas sugrįžti žiūrovams, pati J. Jocytė planuoja pakartoti savo drąsų žingsnį.
Praėjusį sausį per vyrų Eurolygos rungtynes Liono priemiestyje Vilerbane tarp ASVEL ir Kauno „Žalgirio“ Prancūzijos klubo legionierė atvirai palaikė svečius – sėdėjo tribūnoje apsivilkusi Luko Lekavičiaus marškinėlius.
„Jei bus galimybė, ateinančiame sezone vilksiuosi tuos pačius marškinėlius, kitų dar negavau iš Luko, – nusikvatojo Justė. – T. Parkeris tų marškinėlių iš manęs neatėmė ir nepyko. Manau, suprantamas dalykas sirgti už savo šalį, ypač jei kalba eina apie „Žalgirį“.