A. Jasilionis nuo šio sezono pradžios treniruoja antroje pagal pajėgumą Ukrainos krepšinio lygoje žaidžiantį „Chmelnycky“ klubą.
Ukrainos pietvakariuose – už 350 km nuo sostinės Kijevo – esantį Chmelnyckį lietuvis paliko prieš savaitę ir grįžo į tėvynę.
„Artėjant rinktinių „langui“ nusprendžiau, kad reikia važiuoti namo. Matau, jog pasielgiau teisingai“, – Delfi sakė buvęs Vilniaus „Ryto“ strategas, dirbęs ir Maskvos srities „Chimki“ (Rusija) klube.
Ketvirtį milijono gyventojų turintis Chmelnyckis įsikūręs gana atokiai nuo karščiausių ankstų ketvirtadienio rytą prasidėjusio Rusijos puolimo krypčių.
Tačiau karo banga atsirito ir iki šio Voluinės-Podolės aukštumoje esančios srities centro.
„Ką tik kalbėjau su klubo prezidentu. 50 km už mūsų miesto buvo karinis oro uostas – jį irgi subombardavo. O 50 km Ukrainos masteliais yra niekas. Taigi, karas – čia pat.
Niekas negalėjo apie tai pagalvoti, visi kalbėjo: kur čia pas mus į Vakarus ateis, būkite ramūs. O dabar... Žaidėjai lieka mieste, pas juos plūsta draugai iš visos Ukrainos, nes mūsų regionas vis tiek laikomas saugesniu nei šalies Rytai. Nors Chmelnyckyje dabar vaizdas lygiai taip pat baisus kaip ir kitur – kaip pasakojo, žmonės šluoja prekes iš parduotuvių, bankomatai – apgulti, prie degalinių stovi eilės, visi kažkam ruošiasi. Susirašinėju su žaidėjais, ir visi sako – baisi panika“, – žiniomis dalinosi A. Jasilionis.
Kartu su juo iš Ukrainos prieš savaitę išvyko vienas iš dviejų ekipos legionierių iš JAV, sulaukusių savo šalies ambasados raginimo evakuotis. Tačiau kitas „Chmelnycky“ amerikietis nenorėjo palikti savo draugės ukrainietės ir judviejų vaiko, kuriems nepavyko skubiai gauti JAV vizos.
Todėl A. Jasilionis dabar padeda ieškoti sausumos kelių, kaip žaidėjui su artimaisiais palikti Ukrainą.
„Nuo penkių ryto nepaleidžiu iš rankų telefono. Bet pagal dabartinę situaciją net neaišku, į kurią pusę jį vežti. Reikia laukti“, – rūpinosi treneris.
Palaiko kontaktą jis ir su savo buvusiu auklėtiniu Dominyku Domarku, rungtyniaujančiu „Ternopil-TNEU“ klube. 29-erių gynėjas šiuo metu yra Ternopolyje – Vakarų Ukrainos mieste.
„Jis irgi buvo grįžęs į Lietuvą, bet antradienį parskrido atgal į Ukrainą. Dabar jis laukia, kol klubas transportuos – ar į Rumuniją, ar į Moldovą. Aš irgi kalbėjausi su Užsienio reikalų ministerijos atstovais – jie siūlo važiuoti į Lvovą ir iš ten traukiniu keliauti į Varšuvą. Bet ar dar bus tuose traukiniuose vietos?“ – svarstė A. Jasilionis.
– Kaip žaidėjai bei kiti jūsų aplinkos žmonės Chmelnyckyje vertino karo grėsmę pastarosiomis savaitėmis ir ką kalba dabar? – Delfi paklausė A. Jasilionio
– Man buvo juokingi tie „specialistai“, kurie šnekėjo, jog čia nieko nebus. Mano aplinkos žmonės Ukrainoje galvojo kitaip. Turiu žaidėjų ir iš Donbaso, vienas jų prieš trejus metus ten nusipirko namą. Jis taip kalbėdavo: „bandau įsirengti, nors pats suprantu, kad be reikalo taip elgiuosi – kažin, ar pavyks ten pagyventi.“ Va taip visi ir buvo nusiteikę. Jie nenorėjo karo, bet žinojo, kad neišeis jo išvengti.
Aš net neabejoju, kad jie visi eis ginti savo žemių. Čia bus kažkas tokio... Šalis yra vieninga, žmonės stovi vieni už kitus. Ten jie – kaip broliai. Nesvarbu, kokios pagalbos reikia, užtenka išeiti į gatvę, ir kiekvienas pasidalins paskutine duonos rieke. Per tuos aštuonerius metus nuo Krymo okupacijos jie taip susitelkė, kad prireikus patys stos ginti savo šalies.
– Kijevo „Budivelnik“ klubo generalinis direktorius iš Lietuvos Gediminas Navikauskas prieš pusantros savaitės interviu 15min.lt piktinosi neva iš piršto laužtomis kalbomis apie karą ir gailėjosi, kad legionieriai palieka šalį. Ar jūsų klubo vadovybė laikėsi kitokios pozicijos?
– Aš suprantu, kad klubai turi savų interesų, bet nežinau, kaip čia būtų galima mėginti sulaikyti legionierius. Net sutartyse yra punktas apie force majeure aplinkybes. Karas – viena jų.
Nežinau, kokias čia dar galima daryti kliūtis. Mano klubo vadovai reagavo visai kitaip. Jie mato situaciją, skaito žinias, suvokia, kas vyksta. Klubas nedarė jokių trikdžių norintiems išvykti, vadovai patys ragino važiuoti. Sakė: pabūsi namuose, pasižiūrėsime, kaip čia viskas vyks, jeigu bus gerai, grįši atgal. Deja, gerai nėra – viskas taip, kaip ir tikėjomės.
– Dabar tai nebėra aktualu, bet kada trečią vietą antrame Ukrainos divizione užimantis „Chmelnycky“ klubas planavo grįžti į aikštę?
– Juokingai skamba, bet dar vakar federacijos puslapyje pasirodė žinutė, jog čempionatai bus tęsiami, tik be žiūrovų. Tarsi karas – kažkokia pandemija... Mes patys kitą savaitę turėjome žaisti rungtynes Mariupolyje. O dabar nebežinau, ar toks miestas dar egzistuoja.