Po triumfo – grėsmė ūsams
Alfredas Vainauskas neleidžia sau nė pagalvoti apie tai, bet ilgus metus jo puoselėtiems ūsams iškilo pavojus tapti globalių tendencijų auka.
Visą sezoną 54-erių specialistas komandavo „Utenos“ krepšininkėms, todėl, kai šios ant kaklų galiausiai užsikabino aukso medalius, atėjo laikas susikeisti vietomis ir treneriui išpildyti žaidėjų pageidavimą.
O kas galėtų labiau masinti visą komandą, jei ne strategui šventas atributas, kurį, kaip jis pats prisipažįsta, buvo nusiskutęs tik du kartus gyvenime.
„Jeigu galėtų, jos mane visą plikai nukirptų, nuskustų ir basą paleistų“, – atsiduso A. Vainauskas.
Treneris šįkart galbūt atsipirks pakvietęs auklėtines atšvęsti pirmo čempionių titulo klubo istorijoje į sodybą, bet kartu jis tikisi, kad Utenos atstovės Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) viršūnėje įsitvirtins ilgesniam laikui.
„Utena“ visą sezoną šalyje neturėjo lygiaverčių konkurenčių ir per 36 rungtynes LMKL ir Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) taurės varžybose suklupo tik kartą. Įspūdingas pasiekimas komandai, kurios pirmos užuomazgos susiformavo mažiau nei prieš dvejus metus.
Surinkti komandą turėjo per savaitę
Aukštaitijos mieste, garsėjančiame alumi, apatiniu trikotažu ir Jonu Valančiūnu, moterų krepšinis sužydėjo 2013-ų rudenį.
Tik pradžia anaiptol nebuvo rožėmis klota – „Utenos“ direktorius Rolandas Jarutis iki šiol negali suturėti juoko prisiminęs, kaip netikėtai ir gana komiškomis aplinkybėmis tapo ekipos, po savaitės turinčios startuoti Lietuvos čempionate, vadovu.
„Lygai buvo reikalinga aštunta komanda, kad, pagal Eurolygos reglamentą, Lietuva galėtų deleguoti į ją Vilniaus „Kibirkšties-Viči“ klubą. LMKL, LKF ir miesto gera valia ta komanda ir buvo išsaugota. O tada reikėjo per savaitę surinkti sudėtį – skubiai radome 7 ar 8 krepšininkes, kurioms aš esu labai dėkingas. Rinka maža, žaidėjų nebuvo iš kur paimti, o finansinės galimybės neleido įsigyti gerų legionierių. Pasikvietėme dvi baltaruses už pusės kainą ir norėjome tiesiog išvengti paskutinės vietos“, – DELFI pasakojo R. Jarutis.
Bet debiutas viršijo lūkesčius: reguliariame sezone „Utena“ užėmė šeštą vietą ir pasirodymą baigė tik ketvirtfinalyje.
Prie komandos vairo iš pradžių stovėjo Gintaras Kručkauskas, bet žiemą dėl užimtumo versle jis pasitraukė. „Utenos“ strategu tapo dešimtmetį moterų krepšinyje praleidęs A. Vainauskas, kuris prieš mėnesį buvo priverstas palikti Kursko „Dinamo“ (Rusija) klubą.
„Galiu drąsiai teigti, kad šiandien jis yra vienas geriausių Lietuvos moterų krepšinio trenerių. Buvau sužavėtas vyrišku jo poelgiu, kai jis priėmė iššūkį neturėdamas jokios galimybės ką nors laimėti“, – specialistą gyrė R. Jarutis.
Bet užteko vienos vasaros ir gerokai papilnėjusios klubo kišenės, kad visi koziriai atsidurtų A. Vainausko rankose.
Žaidėjos – už prieinamą kainą
Krepšinio kuluaruose šio sezono „Utenos“ piniginės turinys skaičiuojamas skirtingai – nuo 100 iki 250 tūkst. eurų.
R. Jarutis tikina, kad oficialus klubo biudžetas buvo apie 140 tūkst. eurų ir nusileido „Sūduvos“ ar „Kibirkšties-Viči“ finansiniam pajėgumui. Tiesa, Vilniaus klubas kone pusę lėšų turėjo rezervuoti ankstesnių skolų mokėjimui.
Kaip ten bebūtų, „Utena“ išmintingai panaudojo turimus finansinius išteklius.
Po motinystės atostogų grįžusios Sandra Linkevičienė ir Eglė Šulčiūtė, dar viena veteranė Rima Valentienė, traumų kamuota Greta Šniokaitė ar iki šiol atsiskleisti niekaip nepajėgusi 204 cm ūgio aukščiausia Lietuvos krepšininkė Kristina Alminaitė nebuvo pačios paklausiausios krepšinio turguje.
Bet visos jos rado savo vietą A. Vainausko, kurį vyresnės žaidėjos pažįsta dar nuo Vilniaus „Lietuvos telekomo“ ekipos klestėjimo laikų, schemose. Kainos ir kokybės santykis į neigiamą pusę nukrypo tik Gabrielės Gutkauskaitės atveju – talentingai įžaidėjai, kuriai prognozuotas lyderės vaidmuo, jau pirmose sezono rungtynėse trūko kryžminiai kelio raiščiai.
„Mums paprasčiausiai pasisekė renkantis žaidėjas, nes kai kurios jų, kiek girdėjau, jau buvo nurašytos. Tiesiog šįkart nebereikėjo burti komandos per savaitę – turėjome pakankamai laiko“, – sakė R. Jarutis.
Kaip keitėsi komandos pajėgumas, atspindi ir žiūrovų skaičius Utenos arenoje.
Paskutines finalo serijos rungtynes prieš Marijampolės „Sūduvą“ stebėjo 1120 aistruolių – tokios publikos LMKL nebuvo sutraukusi aštuonerius metus.
„Pradėjome nuo penkių žiūrovų, o baigėme su tūkstančiu. Vadinasi, ėjome ten, kur reikia“, – įvertino A. Vainauskas.
Europinė tendencija
Lietuvos kontekste vos 27 tūkst. gyventojų turinčios Utenos triumfas atrodo tarsi šuolis aukščiau bambos: iki šiol titulus LMKL skindavo tik Vilniaus komandos, kartais trumpam perleisdamos estafetę Kaunui.
Bet Vakarų Europoje nieko nestebina provincijos pasiekimai, kadangi mažuose miesteliuose moterų krepšiniui kur kas lengviau atlaikyti konkurencinę kovą su populiaresnėmis sporto šakomis nei didmiesčiuose.
Išorinė konkurencija taip pat atšaldo norą vystyti moterų krepšinį ekonomiškai pajėgesniuose taškuose: tarptautinėje arenoje pernelyg brangu galynėtis su milijonų neskaičiuojančiais Rusijos ir Turkijos klubais, o šiemetinė Prahos ZVVZ USK (Čekija) ekipos pergalė Eurolygoje buvo labiau išimtis nei taisyklė.
Tiesa, Utenos savivaldybė sportui pinigų taip pat negaili. Miesto indėlis į „Utenos“ biudžetą pernai siekė maždaug 200 tūkst. litų (58 tūkst. eurų).
Riebų kąsnį gavo ir vyrų komanda „Juventus“ (550 tūkst. litų), ir į Lietuvos futbolo A lygą prasibrovęs „Utenis“ (250 tūkst. litų). Be to, aukščiausioje šalies lygoje rungtyniavo ir Utenos rankininkai.
Šiais metais rajono valdžia sportui suplanavo skirti panašią paramą, bet moterų krepšiniui numatyta jau kuklesnė suma – 32 tūkst. eurų. Vis dėlto savivaldybės atstovai tvirtina, kad perskirstant lėšas parama dar gali išaugti.
Žais Europos taurės turnyre
Piniginės storis lems tai, koks bus „Utenos“ veidas kitą rudenį – visos žaidėjos buvo sudariusios sutartis vieneriems metams, todėl derėtis teks iš naujo.
Norint išlaikyti čempionišką komandą ar sustiprinti ją prieš antrą bandymą sužibėti ir Europos taurės varžybose, dabartinių finansinių resursų klubui gali nebepakakti.
Dėl kito sezono galutinio sprendimo dar nepriėmė ir A. Vainauskas, laukiantis naujienų apie klubo vasaros planus. Bet tai, ką pavyko nuveikti nuo 2013-ų, treneris vadina fenomenu ir stebuklu.
– Kokia dalis čempioniško kolektyvo gali likti Utenoje kitą sezoną? – DELFI paklausė A. Vainausko
– Aišku tiek, kad pati komanda tikrai lieka. O dėl konkrečių žaidėjų pasakyti sunku. Puikiai suprantate, kad moterų krepšinyje finansavimas nėra stabilus, todėl visos sutartys buvo sudarytos vienam sezonui. Po gero pasirodymo krepšininkių kainos kyla, neaišku, ar klubui pasiseks taip pat sustiprėti finansiškai. Gali pasikeisti vėjas ar panašiai, o nuo pinigų priklauso, kokias žaidėjas turėsime komandoje. Duok Dieve, kad mūsų paruoštas produktas kitais metais liktų toks pat.
– Ar realu tikėtis, kad biudžetas augs?
– Tai priklauso nuo mero ir savivaldybės. Utenoje yra ir vyrų, ir moterų krepšinis, futbolas, rankinis. Tokiam mažam miesteliui išlaikyti tiek sporto šakų ir jas finansuoti taip, kad būtų aukštumoje, labai sunku. Su direktoriumi galvojame, kad reikėtų įžiebti ugnelę, sukurti nevienadienę komandą. Bet viskas priklauso nuo savivaldybės.
– Jau apsisprendėte, kokiame Europos taurių turnyre žaisite kitą sezoną?
– Galvoti apie Eurolygą dar per anksti, neturime tokių finansinių galimybių. Manau, kad žaisime Europos taurės varžybose. Reikės stiprintis dviem legionierėmis, tokiomis, kurios žaidžia WNBA lygoje. Ir turkių, ir rusių komandos jų turi, todėl norint garbingai atstovauti Lietuvai, tai neišvengiama.
– „Utenos“ lyderėmis buvo krepšininkės, kurios dar prieš dešimtmetį tapo Eurolygos prizininkėmis su „Lietuvos telekomo“ ekipa. Kodėl pajėgių lietuvių rinkoje nebeatsiranda?
– Aišku, kad dailiąją lytį užgožia vyrų krepšinis. Berniukai mato žvaigždes per televiziją, skaito apie jas žiniasklaidoje. Bet tai – natūralu, visoje Europoje moterų krepšinis gyvuoja mažuose miesteliuose. Džiugu dėl to, kad yra žmonių, kurie stengiasi, jog moterų krepšinis neužgestų.
