Manau, kad lieti ašarų ir rautis plaukų nereikėtų. Jei mūsų vyrai būtų pralaimėję potencialiai silpnesniems ar to paties lygio varžovams arba suklupę paskutinėmis sekundėmis, tada būtų gerokai liūdniau. Tačiau dabar Lietuvos krepšininkai nusileido tiesiog stipresnei rinktinei – Graikijai. Taigi reikia pagaliau realybei pažvelgti į akis.
Šiose pirmenybėse būrys ekipų turi daugiau individualiai pajėgesnių žaidėjų ar daugiau žvaigždžių nei Lietuvos komanda. Tai – Ispanija, Slovėnija, Kroatija, Prancūzija, gal ir Latvija, Serbija, Rusija. Aišku, mums trūko Pauliaus Jankūno, Domanto Sabonio, Luko Lekavičiaus, bet ir beveik visi pagrindiniai favoritai verčiasi be dalies savo asų.
Taip, pirmame etape nukalėme vokiečius ir italus, iš esmės mūsų lygio oponentus, tačiau retai būna, kad to paties kalibro ar stipresnius priešininkus nugalėtum tris, keturis ar penkis kartus iš eilės.
Kai kas sakys, kad Lietuvos krepšininkai žengė didelį žingsnį atgal, nes 2015-ųjų Europos čempionate buvome antri, 2014 metų pasaulio pirmenybėse – ketvirti. Tačiau, reikia pripažinti, kad tąkart mūsiškius labai dažnai lydėjo sėkmė, taip pat – ir su burtais.
Lietuva, deja, jau nebėra Europos elite. Nebegelbėja ir darnus komandinis žaidimas. Madas diktuoja tos ekipos, kurios turi daugiau vienas prieš vieną geriau rungtyniaujančių krepšininkų, kurių gretose yra daugiau atletiškesnių (šoklesnių, staigesnių, greitesnių) žaidėjų ir tos, kurios gali pasigirti kūrėjais aikštėje. Tokių krepšininkų Lietuvos rinktinėje labai mažai.
O kaip treneris? Jis, žinoma, svarbus, bet ne taip kaip ankstesniais laikais. Tarkim, Kostas Missas Graikijos rinktinės strategas buvo paskirtas į šias pareigas tik prieš pat žemyno pirmenybes. Jis ruoštis čempionatui turėjo tik lygiai du mėnesius! Dainius Adomaitis galėjo rengtis turnyrui 10 mėnesių.
Iš to tikrai negalima daryti išvados, kad D. Adomaitis – blogas treneris, o K. Missas geras. Tiesiog Graikijos rinktinėje yra daugiau krepšinį geriau žaidžiančiųjų nei Lietuvos. Ir daugiau stipresnių psichologiškai. Dabar velniškai svarbu, kad treneris būtų geras psichologas, kuris sugebėtų, kiek įmanoma, nuimti įtampą. Kartais, kai būtina, išsitraukti ir rimbą.
Trenerio vaidmuo šiuolaikiniame krepšinyje kiek sumenko dėl to, kad taktika nebėra svarbiausias dalykas. Ši tendencija prasidėjo jau tada, kai atakos laikas sutrumpėjo nuo 30 iki 24 sekundžių. Krepšinis vis greitėja ir greitėja. Gaila, bet didelę pažangą padaręs Jonas Valančiūnas NBA nebėra tokia paklausi prekė kaip būtų anksčiau. Dėl to, kad yra lėtokas ir neretai negali efektyviai apsiginti prieš pikenrolą (derinį dviese prieš du), kuris yra šiuolaikinio krepšinio puolimo ašis.
Visa tai mes matėme ir vakar. Gink Dieve, nenoriu kaltinti J. Valančiūno. Jis atidavė visas jėgas, solidžiai pasirengė čempionatui fiziškai, buvo mūsų puolimo lyderis. Tačiau, kad ir kiek besitreniruotų, jis nebus toks judrus kaip, tarkim, Kristapas Porzingis, Danielis Theisas ar Lauri Markkanenas.
Vakar Lietuvos krepšininkų viena pagrindinių bėdų buvo gynyba prieš varžovų pikenrolą, ypač ginantis nuo Kosto Slouko atakų. J. Valančiūnas nėra toks mobilus, kad jis visiškai susikeistų ginamaisiais ir uždengtų K. Slouką vienas prieš vieną.
Galbūt būtų kiek padėjusi „Step out“ gynybos sistema, kai besiginančios komandos aukštaūgis pakyla prie tritaškio linijos, trumpai pristabdo oponentų įžaidėją, kol mūsų įžaidėjas įveikia varžovų „centro“ užtvarą, ir grįžta arčiau krepšio. D. Adomaitis nusprendė, kad ir tokiam gynybos būdui J. Valančiūnas per lėtas.
Tačiau vakar reikėjo kažką daryti radikalaus ir galbūt nelabai logiško, kad pabandytume išmušti priešininkus iš ritmo. Dar vienas variantas – „trap“ gynyba, kai besiginančios ekipos vidurio puolėjas kartu su įžaidėju dviese agresyviai atakuoja oponentų atakų organizatorių, kad šis būtų priverstas atsikratyti kamuolio. Taip, tai rizikinga, bet gal vertėjo pabandyti.
Galbūt reikėjo išmėginti D. Motiejūną „centro“ pozicijoje, nes jis yra kiek greitesnis už J. Valančiūną. Kita vertus, Donatas varganai atrodė puldamas, todėl D. Adomaitis neišbandė ir šio ėjimo.
Kitas dalykas, be galo prastai gynėsi Adas Juškevičius, kuris itin blogai lįsdavo iš užtvarų. Marius Grigonis šiuo aspektu buvo kur kas kokybiškesnis. Galbūt K. Slouką reikėjo daugiau prižiūrėti Mantui Kalniečiui. Tačiau ir Nickas Calathes vakar dažnai darkė lietuvių gynybą.
Nepasiteisino trenerių sprendimas imti į rinktinę du snaiperius – Martyną Gecevičių ir Artūrą Milaknį. Jie ir blogai ginasi, ir nepasižymi efektyviais prasiveržimais. Spėju, kad Mindaugas Girdžiūnas šįkart būtų davęs daugiau naudos.
Juodąjį šeštadienį smarkiai šlubavo ir puolimas. Smagu, kad pagaliau Lietuvos krepšininkai surengė nemažai staigių rezultatyvių kontratakų (jose pelnė 14 taškų, o prieš mačą vidurkis buvo tik 5,8). Tačiau vis tiek sukrapštėme vos 64 taškelius – graikai grupės varžybose per keturis mačus (išskyrus dvikovą su islandais) vidutiniškai į savo krepšį praleido 84,7 taško!
Vakar puolant lietuviams nuolat matėme pikenrolą ir „centravimą“. Tai dažnai nepadėdavo susikurti palankių progų atakoms. Ko gero, pritrūko įvairovės. Pavyzdžiui, užtvarų žaidėjams be kamuolio. Pastaruoju dalyku vakar neblogai naudojosi graikai.
Kita vertus, jei bent pusę metimų, kuriuos mūsiškiai atliko būdami laisvi, būtų pasiekę tikslą, rezultatas galėjo būti visiškai kitoks. M. Kalnietis, Jonas Mačiulis ir Mindaugas Kuzminskas kartu pataikė tik 4 iš 17 tritaškių!
Tai susiję ne tik su tuo, kad visi jie nėra puikūs metikai. Nelengva pataikyti, kai tu didesnę dalį sezono sėdi ant suolo, o įėjęs į aikštę priverstas stovėti kampe laukti kamuolio ir dažnai atlieki statisto vaidmenį. Tokia situacija buvo ir su J. Mačiuliu Madrido „Real“ klube ir su M. Kuzminsku – Niujorko „Knicks“.
Čia jau D. Adomaitis nieko nepadės – nepaskambins Jeffui Hornacekui ar Pablo Laso ir nepaprašys lietuvius dažniau leisti į aikštę.
Mano nuomone, D. Adomaitis, kurį pažįstu jau beveik 30 metų, turėtų tęsti darbą rinktinėje. Jis talentingas, be galo darbštus ir iš savo klaidų sugebantis pasimokyti strategas.