Jei žalgiriečiai pateks į atkrintamąsias varžybas, jiems rašyčiau maksimalų balų skaičių – dešimt. Jeigu neprasibraus į ketvirtfinalį, bet pateks tarp dešimties geriausių Europos klubų, skirčiau 9,5 balo, o užėmus 11 ar 12 vietą – devynis.
Prieš sezoną klubo vadovai kėlė tikslą nuskinti 10 pergalių. Uždaviniai jau įgyvendinti su kaupu.
Nuo 2000 metų, kai įsikūrė šiuolaikinė Eurolyga, „Žalgiris“ rodo solidžiausią žaidimą. Nebent dabartinę Kauno komandą kovingumu bei taktine branda galima iš dalies lyginti su 2012-2013 m. sezono ekipa, kai jai dirigavo Joana Plaza ir kuriai atstovavo Mindaugas Kuzminskas, Rimantas Kaukėnas, broliai Lavrinovičiai, Marko Popovičius, Tremmellas Dardenas.
Tiesa, tada „Žalgiris“ turėjo kiek galingesnę sudėtį nei dabar, bet vis tiek liko už ketvirtfinalio borto.
Pagaliau galime didžiuotis, kad turime ne tik vieną stipriausių rinktinių Europoje, bet ir pajėgų klubą. Šarūnas Jasikevičius ir Darius Maskoliūnas iš vidutiniokų kapelos sukūrė komandą, kuri duoda malkų Maskvos CSKA, „Barcelona“, Atėnų „Panathinaikos“, Stambulo „Darussafaka“ ir kitiems Europos milijonieriams.
Svarbu ir tai, kad „Žalgiris“ ne tik skina pergales, bet ir žaidžia akiai patrauklų krepšinį, be jokių stenėjimų ir gimdymo kančių. Šaras įrodinėja, kad treneris ir per trumpą laiką gali pasiekti puikių rezultatų.
Ir visai nebūtina, kad komanda tos pačios ar panašios sudėties kartu žaistų trejus ar penkerius metus, kad pradėtų versti kalnus.
Š. Jasikevičius propaguoja žaibiškas kontratakas, o jei nepavyksta greitai užpulti – ilgas, bet nestatiškas ir sklandžiai organizuotas pozicines atakas su efektyviu kamuolio ir žaidėjų judėjimu bei nuolatinėmis užtvaromis.
Ne veltui „Žalgiris“ yra viena pirmaujančių komandų pagal rezultatyvius perdavimus (18,5).
Šaras savo auklėtiniams įkalė į galvą, kad reikia žaisti drąsiai, o būnant laisvam visada mesti į krepšį. Visa tai duoda gardžių vaisių.
Prieš sezoną maniau, kad „Žalgiris“ Eurolygoje užims 14 ar 15 vietą. Juk Kauno ekipos sudėtis viena prasčiausių Eurolygoje, o biudžetas vienas mažiausių. Smagu, kad mano prognozės dūžta į šipulius.
Penktadienio vakarą žalgiriečiai svečiuose nukovė keliskart turtingesnį Kazanės „Uniks“ klubą. Daugelis šią pergalę įvertino kaip dėsningą ir planuotą, nes pastaruoju metu jau esame taip išlepinti Kauno ekipos pergalėmis, kad pralaimėjimas Tatarstane būtų traktuojamas beveik kaip staigmena.
Vakar nuliniai buvo Kevinas Pangosas, Artūras Milaknis, tuštokas ir Edgaras Ulanovas, bet puikus tritaškių pataikymas (8/16; 50 proc.), tik 9 padarytos klaidos, stiprūs nervai ir Pauliaus Jankūno eilinis benefisas padėjo ištraukti pergalę.
„Žalgiris“ per daugelį laimėtų mačų palaužė oponentus antroje rungtynių dalyje., o dažniausiai – ketvirtajame kėlinyje. Tai byloja ne tik apie krepšinininkų psichologinį tvirtumą, bet ir apie nuostabų fizinį pasirengimą ir su tuo susijusį traumų nebuvimą. Net dešimt Kauno klubo žaidėjų dalyvavo visose 26-iose rungtynėse! Tokio fenomeno nėra nė vienoje Eurolygos ekipoje.
Minėjau, kad „Žalgiriui“ atstovauja vidutiniokai, bet ekipa turi vieną žvaigždę – Paulių Jankūną. Nors kapitonui jau ant nosies 33-eji, jis žaidžia geriausią sezoną karjeroje – renka net 17,2 naudingumo balo.
Iki tol Pauliui sėkmingiausias buvo 2008-2009 m. turnyras, kai jis sukaupė 14,8 balo. P. Jankūno tritaškių taiklumas (41,9 proc.) taip pat rekordinis. Taigi sunkusis puolėjas tiesiog sužydėjo Š. Jasikevičiaus žaidimo schemose.
Nemažai sirgalių piktinasi, kad vienas ar kitas „Žalgirio“ žaidėjas, pelnęs daug taškų, paskui keliuose mačuose iš eilės būna savo paties šešėlis. Tačiau jeigu tokie krepšininkai demonstruotų stabiliai naudingą žaidimą, jie rungtyniautų ne Kaune, o NBA ar CSKA, „Real“, „Fenerbahce“ klubuose, kurie maudosi piniguose.
Ar viskas „Žalgirio“ žaidime idealu? Beveik. Ieškant sliekų sėdmenyse galima surasti ir keletą trūkumų. Kauniečiai dažniausiai prasižengia iš visų Eurolygos klubų ir dėl to praleidžia daug lengvų taškų – baudų metimais (vid. 17,4). Pražangomis žalgiriečiai neblogai stabdo oponentų greitąjį puolimą, bet prisirenka ir nemažai kvailų nuobaudų.
Iš neišnaudotų rezervų reikėtų paminėti Antano Kavaliausko metimą iš vidutinio nuotolio, Augusto Limos vengimą žaisti nugara į krepšį net prieš galva žemesnius priešininkus (šioje srityje su brazilu galėtų daugiau padirbėti Darius Songaila).
Dar prisikabinti galima prie to, kad ploniausią piniginę ir mažiau talento puolime nei „Žalgiris“ Eurolygoje turinti Belgrado „Crvena Zvezda“ šventė trimis pergalėmis daugiau už kauniečius ir yra per plauką nuo atkrintamųjų varžybų.
Na, bet visa tai smulkmenos atsižvelgiant į tai, koks gražuolis pastaruoju metu yra Š. Jasikevičius ir jo diriguojamas klubas. Jei dar žalgiriečiai naudotų zoninę gynybą, sezonas apskritai būtų dieviškas.
Ir tai dar ne viskas – jeigu Š. Jasikevičius po Eurolygos turnyro paliks „Žalgirį“, o šio klubo vadovai treneriais paskirs mane ir mano kolegą komentatorių Rytį Vyšniauską (aš tuo neabejoju), LKL čempionai kitąmet tiesiausiu keliu žengs į finalo ketvertą. Arba dar aukščiau!
