Žmonių pagarba
Lietuviško krepšinio patriarchas, didžiausias Maskvos CSKA skriaudikas, Arvydo Sabonio mokytojas, dukart olimpinis prizininkas ir dvi kadencijas Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas – jei krepšinis tikrai yra antroji šalies religija, V. Garastas jos panteone užsitarnavo išskirtinę vietą.
Praėjusį ketvirtadienį 12 tūkst. sirgalių „Žalgirio“ arenoje skandavo „ačiū“ veteranui, dėkodami už jo indėlį į miesto ir visos šalies krepšinio stiprinimą.
LKF garbės prezidentas – paskutinės simbolinės pareigos, kurias eina V. Garastas. Nors jau daugiau nei penkerius metus tiesiogiai nebedalyvauja krepšinyje, trenerio nuomonė iki šiol reiškia nemažai.
Kas, kad vieni dėl jos širsdavo, o kitiems šiaušdavosi plaukai – specialistas dažnai būdavo tiesmukas ir be saldžios diplomatijos rėždavo, ką galvoja.
Pirmadienį jis atsakė į Krepšinis.lt skaitytojų klausimus sau įprasta maniera: ir apie jaunystės kvailystes Biržuose, ir apie bausmę, dėl kurios drebėdavo krepšinio garsenybės, ir apie Maskvos slenkstį, užtvėrusį kelią į Turkijos grandą.
„Suklastotas“ gimtadienis
Trečiadienį V. Garasto jubiliejus sutaps su dokumentinio filmo, kuriame jis pats bus pagrindinis herojus, premjera.
Bet iš tikrųjų gimtadienį artimųjų rate treneris švenčia vasario 2 d.
„Visai patogu turėti dvigubą gimtadienį – vieną dieną gali paminėti namuose, kitą – viešai, – šypsojosi V. Garastas. – Kaip pasakojo tėvai, aš gimiau ne vasario 8 d., o šešiomis dienomis anksčiau. Ir ne Linkuvoje, o Joniškėlyje. Gimiau 1932 metų antro mėnesio antrą dieną – gerai, kad bent mokykloje dvejetukininkas nebuvau. Mane pakrikštijo Linkuvoje, dokumentuose ta data ir liko užfiksuota.“
Futbolas ir lengvoji atletika
V. Garastas augo prieškario Biržuose, labiau nei krepšiniu domėdamasis futbolu ir ypač – lengvąja atletika: jis buvo vidutinių nuotolių bėgikas.
„Kai buvau šešerių, tėvas nupirko futbolo kamuolį. Apie krepšinį niekas tada negalvojo, nors 1937 metais Lietuva pirmą kartą tapo Europos čempione. Žinau, kad po to nuo statinių numušinėjo lankus, kalė prie sienos ir mėtydavo kamuolį. Tačiau supratimo, kas tai per sportas, niekas dar neturėjo. Tiesiog tuo metu dar nebuvo nė vienos krepšinio aikštelės, nė vieno krepšio pastatyta.
Aš pats pirmą kartą krepšinį pabandžiau pirmoje gimnazijos klasėje – man buvo vienuolika ar dvylika metų. Koks ten žaidimas – nieko nemokėjome“, – prisiminęs juokėsi treneris.
Tiesa, mokėsi krepšinio pagrindų Biržai gana sparčiai. V. Garastui giliai į atmintį įstrigo mačas miestelio vasaros teatre tarp vietos „Vilko“ ir Kauno „Perkūno“ komandos, kurioje žaidė keturi Europos čempionai. Įstrigo pirmiausia dėl to, jog rungtynes sensacingai laimėjo šeimininkai.
Bijodavo, kad auklėtiniai nepaskęstų
Baigęs mokyklą, V. Garastas iškeliavo į Kauną ir tęsė mokslus tuometiniame Kūno kultūros institute. Bet po studijų didmiestyje nepasiliko ir grįžo į tėviškę, kaip sako pats, norėdamas padėti išlaikyti šeimą.
Pirmasis darbas, kurį Biržuose gavo V. Garastas, buvo trenerio. Bet ne krepšinio. Ir ne lengvosios atletikos. Ir ne futbolo.
„Vasarą ežere mokiau vaikus plaukti. Tik džiaugiuosi, kad nė vienas nenuskendo, nes gylis buvo du metrai. Mano protas tuo metu dar nelabai buvo išvystytas, bet ką sau galvojo vadovai, kurie organizavo tokias pratybas? Aš visą treniruotę tik ir skaičiuodavau tuos vaikus, ar nė vienas neprapuolė. Kai pagalvoji, kvailystė. Treniruoti žalgiriečius tikrai buvo lengviau“, – palygino V. Garastas.
„Žalgirio“ niekas nenorėjo
Svarbiausią savo gyvenimo instrumentą – „Žalgirio“ vairalazdę – jis gavo gana vėlai – jau būdamas 47-erių.
Karjeros šuolis buvo platus: iki tol V. Garastas treniravo tik moksleivių ir jaunimo komandas, rajono rinktinę.
Bet tai – toli gražu ne didžiausią gerbėjų būrį visoje šalyje turintis krepšinio flagmanas. Ar smarkiai rizikavo provincijos treneris, kuomet ėmėsi šeimininkauti Kauno sporto halėje?
„Kai treniravau Lietuvos jaunimo rinktinę, per mano rankas perėjo daugybė krepšininkų. Tarp jų buvo ir keturi biržiečiai – mano paties auklėtiniai. Todėl atėjęs į „Žalgirį“ visus jau pažinojau – nebuvo taip, kad staiga nėriau į svetimą teritoriją ir nieko nesusigaudžiau. Be to, prieš tai „Žalgirį“ treniravęs Vytautas Bimba buvo mano kraštietis. Dažnai su juo pasikalbėdavome, žinojau komandos padėtį iki smulkmenų“, – prisiminė V. Garastas.
O galimybės žaibiškai iškilti jis susilaukė dėl to, jog pats „Žalgiris“ tuo metu smuko į gilią duobę.
V. Garasto pirmtakas Algimantas Rakauskas nerado bendros kalbos su žaidėjais, ir 1978-1979 metų SSRS čempionate kauniečiai užėmė priešpaskutinę vienuoliktą vietą. Maža to, Lietuvoje iškilo nauja jėga – SSRS bronzą tais metais laimėjusi Vilniaus „Statyba“.
Paties V. Garasto teigimu, jis buvo tik šeštas pasirinkimas kandidatų į „Žalgirio“ trenerio postą sąraše.
„Visi, kuriuos kvietė, atsisakė. Niekas netikėjo šita komanda, sakė, nėra ko ten eiti. Aš buvau šeštas kandidatų eilėje. Prieš tai siūlė mano draugui Raimundui Sargūnui, kuris mane galiausiai ir įtikino važiuoti į Kauną“, – pasakojo V. Garastas.
Atvykęs į laikinąją sostinę treneris iš pradžių nugirsdavo aplinkinius besilažinant iš šampano dėžės, kad „Žalgiris“ ateinančiame sezone iškris iš aukščiausiosios lygos. Pavasariop kažkam teko krapšyti rublius piniginėje.
„Turėjau konkretų planą, žinojau, ką reikia daryti. Padidinau fizinio pasiruošimo krūvius: jei anksčiau treniruodavosi tris dienas ir vieną ilsėdavosi, pradėjome dirbti po keturias dienas iš eilės. Pats vesdavau pratybas, nes, kaip buvęs lengvaatletis, išmaniau šią sritį. Be to, visiškai pakeičiau taktiką, labai daug dirbau lavindamas žaidėjų techniką. Rezultatas – per metus tos pačios sudėties komanda iš vienuoliktos vietos pakilo į antrą“, – didžiavosi V. Garastas.
Atrado veiksmingiausią bausmę
Anot specialisto, gesinti rimto krepšininkų maišto komandoje jam nėra tekę: nei sunkiant devintą prakaitą fizinio pasirengimo stovyklose, nei vėliau, kuomet išaušo ryškiausių „Žalgirio“ talentų šlovės valanda.
„Stengiausi būti diplomatiškas, padėti žaidėjams, žinojau jų buities reikalus. Svarbiausia, kad komanda laimėdavo – kai laimi, žaidėjai automatiškai tavimi patiki.
Yra demokratinis ir autokratinis valdymo tipai. Aš – demokratas, tardavausi su komanda. Kai ruošėmės olimpinėms žaidynėms, susėsdavome su geriausiais krepšininkais ir diskutuodavome, kokius derinius naudosime. Nekišdavau per prievartą to, kas žaidėjams netinka. Svarbiausia – būti teisingam, o tai nėra lengva“, – aiškino V. Garastas.
Tiesa, visko pasiekti vien prašymais ir įkalbinėjimais nepavykdavo: egzistavo ir bausmių sistema. Susimokėti reikėdavo ne tik pavėlavusiems į treniruotę.
„Rungtynių metu buvo leidžiama padaryti vieną klaidą, o už antrą – jau reikia mokėti. Tuos pinigus vėliau panaudodavome sveikindami per vardadienius, gimtadienius“, – sakė treneris.
Ekipos rūbinėje cirkuliavo brangesnė valiuta nei rubliai. Ir jos „nacionalizavimas“, anot V. Garasto, būdavo pati griežčiausia bausmė.
„Tais laikais nebūdavo bilietų kasų: kvietimus į rungtynes pagal normas dalindavo gamykloms ir taip toliau. Tam tikrą kiekį duodavo komandai. Žaidėjui būdavo didžiausia tragedija, jei jis už kokią nors pražangą negaudavo bilietų. Neįsivaizduojate, koks tai buvo veiksmingas ginklas treneriui“, – juokėsi ilgametis „Žalgirio“ strategas.
Gandus nuo tiesos sijojo „žvalgyba“
Kauniečių kovos su CSKA devintame dešimtmetyje ir 1985-1987 metais trys iš eilės iškovoti SSRS čempionų titulai seniai tapo lietuviškos tautosakos dalimi.
Legendomis taip pat virto A. Sabonio, Rimo Kurtinaičio ir kompanijos žygiai už aikštės ribų.
Apie to meto žalgiriečių pergales V. Garasto prašoma papasakoti veikiausiai net rečiau nei šnipštelėti apie tai, kaip jos būdavo švenčiamos.
Bet treneris nei anuomet dalinosi auklėtinių užklasine veikla, nei nori ją prikelti šiandien. Nors, kaip teigia pats, visąlaik būdavo gerai informuotas.
„Turėjau savo žvalgybą, ji man pranešdavo, kas ir kur. Labai daug žinodavau, tik viską stengdavausi išsiaiškinti ir išspręsti komandos viduje“, – patikino V. Garastas.
Jo teigimu, dalis legendų apie žvėrišką žaidėjų sveikatą tėra išpūstas burbulas.
„Pateiksiu vieną pavyzdį. Buvo Kaune toks restoranas „Žalias kalnas“. Kartą man pranešė, kad ten vienas žaidėjas vakaroja. Kitą dieną čiupau jį: sako, jog buvo užėjęs tik pavalgyti. Įdomiausia, kad tuo pačiu metu „Granito“ rankininkai ten šventė vieno vyruko gimtadienį. Prie stalo sėdėjo dvidešimt rankininkų, bet apie tai – nė žodžio. O kad vienas krepšininkas į „Žalią kalną“ užėjo, kalba visas Kaunas.
Tiesiog žmonės tais laikais labai kviesdavo mus prisėsti, pasikalbėti. Kažkodėl būdavo didelė garbė su krepšininku pašnekėti – o jeigu dar su „skystimu“ tai padarydavai, tai jau išvis liūtas būdavai. Be to, kai kurie gandus leisdavo specialiai, norėdami pakenkti. Todėl ir tie gandai palaipsniui iš upelio išsiliejo į jūras.
Tarp kitko, patys žaidėjai kontroliuodavo vienas kitą, sekdavo. Nes jie norėjo laimėti – su stikline rankoje SSRS čempionu netapsi. O juk dar buvo Europos taurės varžybos. Mes per mėnesį nuskrisdavome 40 tūkst. kilometrų – aplink visą Žemės rutulį. Tai kada čia besilinksminsi? Jeigu jau mes taip linksmindamiesi tapdavome čempionais, išeitų, kad visi kiti gėrė dar smarkiau? Ne, taip nebuvo“, – dėstė V. Garastas.
Užstojo Papą
Aleksandras Gomelskis sovietiniame krepšinyje buvo alfa ir omega. V. Garastui – ne tik tiesioginis konkurentas iš CSKA stovyklos. Kartu ir įtakingiausias veikėjas komunistinėje erdvėje, su kuriuo konfliktuoti būdavo labai rizikinga.
Bet, kaip pamena lietuvis, 1980 metais Papa SSRS rinktinės krepšininkų vadinto trenerio pozicijos susvyravo.
Maskvos olimpinėse žaidynėse, kurias boikotavo JAV ir kitos Vakarų bloko šalys, šeimininkai tenkinosi bronza. Komandai, kurioje žaidė ir Sergejus Jovaiša, kelią į finalą užtvėrė pralaimėjimas italams rezultatu 85:87.
„Susirinko treneriai ir visi be gailesčio mušė A. Gomelskį. Atėjo eilė pasisakyti man – naujokui aukščiausioje lygoje. Ėmiau kalbėti: o jeigu Vladimiras Tkačenka būtų įmetęs iš po krepšio rungtynių su italais pabaigoje, nereikėtų dabar mums čia trenerio svarstyti. A. Gomelskis net atsisuko pažiūrėti, kas čia toks vienas jį gina“, – pasakojo V. Garastas, vėlesnius savo santykius su garsiuoju kolega pavadinęs „savotiškais“.
Reikalavo otkato
Vėliau ir pačiam lietuviui teko vadovauti SSRS rinktinei, su kuria 1990 metais jis tapo pasaulio vicečempionu.
Komunistiniam bunkeriui pradėjus byrėti, geriausiems krepšininkams ėmė vertis keliai į Vakarus. Tiesa, vis dar stropiai reguliuojami partinių veikėjų Maskvoje.
V. Garastas galėjo pasekti savo garsiausio auklėtinio A. Sabonio pėdomis ir atsidurti Ispanijoje. Ne kur kitur, o Malagoje, vėliau virtusioje antrais Sabonių šeimos namais.
Galėjo ir tapti pirmeiviu vėliau išpopuliarėsiančiame maršrute į Mažąją Aziją. V. Garastą kvietė tuometis Turkijos čempionas Stambulo „Galatasaray“, bet sutartį reikėjo sudaryti per Maskvą.
„Maskvoje buvo toks aprūpinimo skyrius, jame dirbo armėnai. Jie pasakė, kad 50 proc. atlyginimo iš Stambulo turėsiu atvežti jiems. O kodėl turėčiau? Nesutikau. Paskui man buvo pasiūlyta Malaga. Jų reikalavimas buvo per tris mėnesius išmokti ispanų kalbą. Dar svarsčiau, kai man paskambino iš Čekoslovakijos“, – atsisveikinimą su tėvyne nupiešė treneris.
Išsiskyrimas buvo trumpas: lietuvis 1991-1992 metais stovėjo prie Prievidzos „Banik-Cigel“ klubo vairo, o vėliau grįžo treniruoti jau nepriklausomos Lietuvos rinktinės ir Kauno „Atleto“.
Palinkėjimas – pastatyti stadioną
Per savo gyvenimą V. Garastui teko matyti dvi okupacijas ir dvi laisvos Lietuvos respublikas.
Ko dar trūksta antrajai ir ko jai palinkėtų krepšinio veteranas? Toks klausimas V. Garastą privertė susimąstyti, bet ilgai jis nedvejojo.
„Vilniui trūksta stadiono. Galiu drąsiai pareikšti: gėda! Vienintelė sostinė Europoje be stadiono. Taip būti negali. Statyti 26-erius metus – truputį per ilgai“, – rėžė LKF garbės prezidentas, kurio anūkas Rokas Garastas tęsia senelio darbus – tik ne krepšinio, o nacionalinėje futbolo rinktinėje, kurioje talkina vyriausiajam treneriui Edgarui Jankauskui.
