„Šiandien pamatysime tikrą krepšinio atmosferą“, – išsišiepęs iki ausų džiaugėsi Lietuvos komentatorius Linas Kunigėlis.
Pustuštėje Stambulo „Sinan Erdem“ arenoje prabėgęs finalinis Europos krepšinio čempionatas bent finišavo su deramu emociniu pliūpsniu. „Visi bilietai išpirkti“, – skelbė arenos pranešėjas, o tai leido suprasti ir fantastiška atmosfera.
Sirgalių skanduotės ir palaikymo šūksniai buvo tokie garsūs, kad vienos pertraukėlės metu šokėjoms netgi teko paprašyti šiek tiek tylos, kad išgirstų skambančią muziką.
„Iš Slovėnijos atvyko 15 lėktuvų, kai kurie 30 valandų važiavo autobusais. Neįtikėtina. Aš jais labai didžiuojuosi“, – atsistebėti negalėjo Luka Dončičius.
Balkaniškas finalas prasidėjo atkaklia lygių komandų kova, o ant parketo netrūko emocijų. Po kietos Bobano Marjanovičiaus pražangos prieš L. Dončičių, šis supykęs ant teisėjų trenkė kamuolį į parketą, o jo komandos draugai puolė aiškintis su serbų milžinu.
Antro kėlinio pradžioje Serbijos rinktinė buvo priekyje, bet netrukus Klemenas Prepeličius smeigė iš toli, o kamuolį gynyboje sugriebęs L. Dončičius vienas pats nurūko į greitą ataką, kurią užbaigė galingu dėjimu viena ranka – pamatęs kylantį 18-metį, iš kelio pasitraukė ir varžovas.
Po šio epizodo Aleksandras Djordjevičius akimirksniu paprašė minutės pertraukėlės, o K. Prepeličius atsistojo prieš sirgalių armiją ir šiuos užvedinėjo.
Bet užsivedė ir Slovėnijos krepšininkai, o ypač G. Dragičius, be jokios baimės ėmęsis lyderio vaidmens ir aikštėje išdarinėjęs stebuklus – tritaškiai, reidai po krepšiu, išprovokuotos pražangos ir klastingi dvitaškiai iš vidutinio nuotolio.
Sustabdyti gynėjo serbai neturėjo jokių šansų – vien per antrą kėlinį jis pelnė net 20 taškų.
Ne be reikalo sirgaliai net keturis kartus 31-erių slovėnui skandavo „MVP! MVP!“.
„Visada norisi gerai sužaisti finale, bet čia komandinis sportas – be komandos draugų ir trenerių aš to nepadaryčiau, nes jie man sukuria progas atakuoti ir leidžia būti savimi“, – pabrėžė Majamio „Heat“ narys.
9 taškų pranašumą prieš trečią kėlinį turėję slovėnai buvo ant tokios emocinės bangos, kad atrodė, jog su ja jie nuplauks iki pat auksinio finišo. Tačiau viena nelemta akimirka privertė Slovėnijos gerbėjų širdis nusiristi į pakulnes.
Dėl kamuolio kovojęs L. Dončičius nusileido ant Anthony Randoplho kojos ir nikstelėjęs čiurną parkrito ant parketo bei ėmė raitytis iš skausmo. Pribėgęs medicinos personalas niekuo negalėjo padėti – Luka ant vienos kojos teko šuoliuoti ant atsarginių žaidėjų suolelio.
Kol gydytojai apžiūrinėjo talento koją, diagnozę buvo galima suprasti iš paties žaidėjo reakcijos: iš apmaudo atlošęs galvą jis ant veido užsimetė rankšluostį.
„Supratau, kad jis rimtai susižeidė ir nebegalės tęsti rungtynių. Jis tvirtas vyrukas, bet kai pamačiau jo veidą – supratau, kad tai rimta. Žinojau, kaip jis nori užbaigti šį finalą ir kaip nori prisidėti prie komandos. Aš prie jo priėjau ir pasakiau: pakelk galvą, būk su mumis iki pabaigos, palaikyk mus, o aš prižadu, kad mes laimėsi“, – prisiminė Edo Muričius.
Tačiau nebuvo taip lengva. Varžovų silpnumo akimirką pajutę serbai bandė tuo naudotis ir ketvirtame kėlinyje net buvo atsidūrę priekyje (80:82).
L. Dončičius sėdėjo ant suolelio su išsisukta čiurna, o G. Dragičiui traukė kojas ir jis nebegalėjo grįžti ant parketo. Tačiau sunkiu metu Slovėnija atrado naujus lyderius
K. Prepeličius ir A. Randolphas pataikė po dvitaškį, Gašperas Vidmaras išrašė bloką Bogdanui Bogdanovičiui, o K. Prepeličius ir Aleksejus Nikoličius įmetė po du baudų metimus.
Švieslentėje degė skaičiai 90:82, o iki finalinės sirenos buvo likusios 35 sekundės. Supratęs, kad triumfas jau čia pat, L. Dončičius atsisėdo ant LED ekrano ir aukštai iškėlė abi rankas, o kube operatoriai parodė 18-mečio veidą – akyse ėmė kauptis džiaugsmo ašaros.
Dar pora akimirkų ir viskas. Slovėnai – naujieji Europos čempionai!
„Kaip matote, Slovėnija – tai ne tik aš, Luka, bet visa komanda. Kai Luka susižeidė, o man ėmė traukti koją, Prepeličius, Blažičius, Vidmaras, Randolphas perėmė žaidimą į savo rankas. Būtent tai ir yra krepšinio grožis – labai didžiuojuosi visais savo komandos draugais“, – pabrėžė G. Dragičius.
„Nepanikavome, žaidėme savo krepšinį, tikėjome savimi. Patys matėte, ką mums reiškia komandos atmosfera – kovojome vienas už kitą ir nusipelnėme šio aukso medalio“, – kalbėjo E. Muričius.
Pergalės šokį kartu su komandos draugais šoko ir tas pats L. Dončičius. Jam šuoliuojant link rūbinės, žalia aistruolių minia skandavo Lukos pavardę, o jis sustojo ir atsidėkodamas paplojo. Po akimirkos jam į parketo vidurį teko šuoliuoti vėl – tam, kad atsiimti į simbolinį penketą patekusio krepšininko prizą.
Padedamas Pau Gasolio jaunasis talentas vėl turėjo grįžti į rūbinę, o atsiimti medalių Slovėnijos rinktinės dvyliktukas išėjo nešinas L. Dončičiumi ant rankų.
„Aš buvau toks piktas, nes žinojau, kad negalėsiu padėti savo komandai. Bet, kaip matėte, jiems ir nereikėjo mano pagalbos, todėl aš labai jais didžiuojuosi, – jau atsiėmęs aukso medalį ir išbučiavęs nugalėtojo taurę mix zonoje mintimis dalijosi slovėnas. – Švęsime, nes tai istorija, tai auksas.“
Ir šventimas prasidėjo nė neišvykus iš „Sinan Ardem“ arenos – tas pats Luka įsiveržė į spaudos konferenciją ir šampanu aplaistė trenerį bei komandos draugus.
„Smagu matyti, kad Lukos čiurnai viskas gerai“, – nusijuokė pokalbį su žurnalistais prižiūrėjęs FIBA atstovas.
„Apie tai mes svajojome. Slovėnija medalio laukė 25 metus, o mes laimėjome auksą ir parsivežame taurę. Jausmas – nerealus“, – įspūdžiais dalijosi K. Prepeličius.
„Mano kolega iš Jutos „Jazz“ siūlė pasiruošti šiai konferencijai ir pasakyti kažką protingo. Bet aš nieko neturiu, – juokėsi I. Kokoškovas. – Švęsime – esu laimingas dėl Slovėnijos sirgalių, dėl visos tautos. Tikiuosi, kad šie vyrukai privertė tautą didžiuotis.“