Dvi Europos krepšinio legendos D. Petrovičius ir A. Sabonis – bendraamžiai talentai, abu gimę 1964-aisiais. Tačiau jei Lietuvoje kitąmet bus minimas Sabo 60-metis, Kroatijoje gėlės bus nešamos prie „Krepšinio Mocarto“ paminklo ir jo kapo. Dar 1993-ųjų vasarą vienas talentingiausių visų laikų Europos gynėjų žuvo autoavarijoje Vokietijoje.
Nors žaidė skirtingose pozicijose, konkurencijos tarp 196 cm ūgio kroato ir 220 cm ūgio lietuvio niekada netrūko. Abu krepšininkai buvo superžvaigždės ir vedliai savo atstovaujamų „Cibonos“ bei Kauno „Žalgirio“ komandų kaktomušose, tuometinėse Jugoslavijos ir SSRS rinktinėse, o paskutinį tiesioginį pasimatymą aikštėje turėjo jau vilkėdami nepriklausomų Kroatijos ir Lietuvos rinktinių sudėtyse.
Kartais netiesioginę priešpriešą tarp jų skatindavo ir aplinka, ką duodamas interviu ispanų žurnalistui Javi Balmasedai vaizdingai papasakojo Petrovičių „Cibonos“ gretose keletą metų treniravęs Ž. Pavličevičius.
Dabar šiam specialistui – 72-eji, bet jis vis dar darbuojasi vienoje Honkongo krepšinio komandoje. O 1985-1986 m. sezone Pavličevičius ėjo vyriausiojo Zagrebo ekipos trenerio pareigas ir Eurolygos finale su ja ant menčių paguldė būtent „Žalgirį“.
Kokius jausmus perfekcionistui Petrovičiui kėlė Sabonis, kodėl dėl to teko nutraukti „Cibonos“ treniruotę, o pačiam Draženui – atsiprašyti? Ir kokią taktiką prieš „Žalgirį“ ir kitas komandas naudojo legendinė Kroatijos komanda? Apie visa tai – „Delfi“ publikuojamame Eurolygos čempionų trenerio Pavličevičiaus pasakojime.