Dainiaus Adomaičio auklėtiniai pasistengė trenerio galvos reikalavusius šūksnius „Siemens“ arenos tribūnose pakeisti seniai fiksuotų decibelų ovacijomis.
Trečiadienį 90:68 svečius iš Monako sutriuškinę Lietuvos vicečempionai pirmą kartą nuo 2012 metų iškopė į Europos taurės varžybų ketvirtfinalį.
Paskutinis akordas – kur kas skambesnis nei ligšiolinė „Ryto“ melodija Europoje, mat vilniečiai viso labo išlygino bendrą savo pergalių ir nesėkmių balansą (8/8).
Kassavaitinėje DELFI TV laidoje „Krepšinio zona“ 2003 metų Europos čempionas Donatas Slanina ir televizijos komentatorius Vaidas Čeponis nagrinėjo, kaip persimainė sostinės ekipos žaidimas ir ko laukti ketvirtfinalyje su pajėgiausia iš iki šiol sutiktų varžovių – „Valencia“ (Ispanija).
Krepšinio žinovai taip pat įvertino skirtingą dviejų Lietuvos klubų pasirodymą pasibaigusiame FIBA Čempionų lygos grupių etape bei Kauno „Žalgirio“ ketvirtadienio iššūkį Barselonoje (Ispanija).
– „Rytas“ jau pirmomis minutėmis pritrenkė svečius spurtu 17:2. Tokia pradžia buvo netikėta?
– (V.Č.) Nuogąstavau, kad „Rytą“ gali kamuoti jaudulys, kad komanda nesusitvarkys su įtampa. Vilniečių atsipalaidavimas gerąja prasme, mėgavimasis žaidimu nustebino. Juk tai buvo svarbiausios sezono rungtynės. „Rytas“ tikrai buvo vertas pergalės. Pamačiau didžiausią šiame sezone užsivedimą. Tai įrodo ir atkovotų kamuolių statistika – 46:27 „Ryto“ naudai, 16 puolime atkovotų kamuolių. Tai rodo didžiulį šeimininkų norą, agresiją. Ir ne tik jos pakako: „Rytas“ suklydo vos 9 kartus, atliko 21 rezultatyvų perdavimą, kai iki tol vidurkis tebuvo 15. Vilniečiai labai gerai dalinosi kamuoliu.
Bet pasikartosiu, kad „Rytui“ pasisekė dėl grupės. „Monaco“ ir Belgrado „Partizan“ buvo, galima sakyti, saldainiukai. Kitos grupės, manyčiau, buvo stipresnės.
– Kaip „Rytui“ pavyko išlukštenti „Monaco“ gynybą? O gal varžovų lygis atitinkamas?
– (V.Č.) „Monaco“ yra labai nestabili komanda, ir Prancūzijos čempionate ji banguoja. Manau, pasireiškė individualus Artiomo Parachovskio ir D.J. Seeley meistriškumas: pastarojo žaidimas vienas prieš vieną, pirmojo sugebėjimai arti krepšio. D.J. Seeley apskritai žaidžia protingai, yra kūrybingas, kartais atlieka įžaidėjo funkcijas, organizuoja žaidimą du prieš du. Taip pat ir Rokas Stipčevičius kuo toliau, tuo geriau atrodo, stabiliai renka dviženklį taškų skaičių, ir Chrisas Krameris įsivažiuoja po traumos. Matome, kad Mindaugo Girdžiūno „Rytui“ nelabai bereikia.
Į gera išėjo Dominique'o Suttono atsisakymas. Vis dėlto jis komandai darė daugiau žalos nei naudos. Statistika buvo nebloga, bet elgesys – netinkamas. Jis labai džiaugiasi, kai pats pelno daug taškų, nori sulaukti komandos draugų sveikinimų. O kai kiti pasižymi, jis reaguoja santūriai. Be to, būdavo nepatenkintas, kai D. Adomaitis jį keisdavo, kažką burbėdavo. Žodžiu, kažkiek panašus į futbolininką Cristiano Ronaldo.
– (D.S.) Ne kartą esu susidūręs su D. Suttonu dar Italijoje. Prie jo prieiti ne taip paprasta, jis – pakankamai įdomus žmogus. Trento klube jo rezultatai augo, kreivė ėjo į viršų, negali sakyti, kad jis buvo nenaudingas komandai. Nenoriu mesti akmens į niekieno daržą, bet tai priklauso ir nuo trenerių požiūrio. Gal ne tiek vyriausiojo, o asistentų. D. Suttonas – karštakošis, jis daug atiduoda, bet viduje jis – kaip gėlelė. Reikia, kad jį kažkas paglostytų, įvertintų, padėkotų. Galbūt jis save įsivaizdavo lyderiu ir tikėjosi didesnio kitų pripažinimo. Bet to nesulaukė, ir prasidėjo nusivylimas, nepasitenkinimas. Dar klausimas, kaip su juo bendravo kiti žaidėjai, pirmiausia, kapitonas, ar bandė spręsti situaciją.
– (V.Č.) Mes nežinome visos realios padėties. Galima įtarti, kad čia buvo minimali D. Adomaičio kaltė. Žinome, kaip jis išvarė Simą Galdiką iš Klaipėdos „Neptūno“, žinome jo santykius su Donatu Motiejūnu. Pavyzdžiui, „Neptūne“ šiame sezone buvo panaši situacija su Kyle'u Weaveriu. Šis – irgi egoistas, šiek tiek savanaudis, sezono pradžioje atrodė abejingas. Žinau, kad Kazys Maksvytis daug kartų su juo kalbėjosi akis į akį. Ir tuomet įvyko lūžis – K. Weaveris pradėjo žaisti komandai, dalintis kamuoliu. Nesakau, kad D. Adomaitis prastesnis psichologas, gal D. Suttonas tiesiog buvo nesuvaldomas. Galime tik spėlioti.
– Ar matote pavasario ženklų „Ryto“ žaidime?
– (V.Č.) Dabar panašu, kad taip. Pagaliau geras psichologinis klimatas, bet prieš darant rimtesnes išvadas, reikėtų dar šiek tiek palaukti. Šiokia tokia skylė sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje išlieka. Išvykus D. Suttonui sužydėjo Eimantas Bendžius, vieną po kito leidžia taiklius tritaškius. Bet jis nėra mėgėjas pasistumdyti baudos aikštelėje. O jei šioje pozicijoje rungtyniauja Martynas Echodas, neišeina „išplėsti“ puolimo, nes jis prastai pataiko net iš vidutinio nuotolio. Savo ruožtu, Arnas Butkevičius neatsilaikytų prieš aukštesnį raumenų kalną.
– Kiek „Ryto“ pažanga nulemta Artiomo Parachovskio prisijungimo?
– (V.Č.) Jis ilgą laiką nežaidė, buvo sustabarėjęs, prastos fizinės būklės. Reikėjo išsijudinti, pajusti ritmą. Bet Europos taurės turnyre jis yra vienas geriausiai nugara į krepšį žaidžiančių „centrų“, puikiai meta iš vidutinio nuotolio, moka atlikti perdavimą. A. Parachovskis lėtesnis už M. Echodą, todėl ne taip tinka žaidimui du prieš du, jam esant aikštėje, visi penki nelabai gali keistis dengiamaisiais gynyboje. Bet tai smulkmena palyginus su kalnais, kuriuos baltarusis verčia puolime. Manau, už Evaldą Kairį jis žaidžia nepalyginamai naudingiau. Tai – iš esmės Eurolygos vidutiniokų lygio krepšininkas.
– Sutiktumėte, kad A. Butkevičius – solidus gynybos specialistas ne tik Lietuvos krepšinio lygos, bet jau ir europiniu mastu?
– (V.Č.) Taip, jis puikiai ginasi vienas prieš vieną, neblogai orientuojasi komandiniuose gynybos veiksmuose, pavyzdžiui, vykusiai ateina į pagalbą iš „silpnosios“ aikštės pusės. Arnas tikrai patobulėjęs. Taip pat jo stichija – greitas puolimas. Poziciniame puolime jis kiek silpnokas, dažniausiai veržiasi tik į dešinę pusę, meta nestabiliai.
– Savo ruožtu, M. Girdžiūnas trenerio yra pasodintas atsarginių suolo pabaigoje. Kokios jo perspektyvos „Ryte“?
– (V.Č.) D. Adomaitis dabar pasitiki kitais gynėjais, dažnai kartu rungtyniauja Ch. Krameris ir R. Stipčevičius. Ne kartą kalbėjome, kad Mindaugui trūksta kūrybinės gyslelės, jis labiau atakuojantis gynėjas. Mindaugas naudingas tada, kai pakanka erdvės žaisti vienas prieš vieną be užtvaros, nes jis labai gerai įvaldęs metimą po driblingo, gali ir prasiveržti iki galo. Jam tokias situacijas reikia kurti. Manau, D. Adomaitis jį dar panaudos, nes tokių situacijų, kai reikia sužaisti paprastai, pasitaiko.
– Donatai, rungtyniaudamas Ispanijoje pats žaidėte prieš dabartinius „Valencia“ veteranus Fernando San Emeterio, Rafa Martinezą. Ar „Ryto“ pergalė ketvirtfinalyje būtų sensacija?
– (D.S.) Galbūt ne, sakyčiau šansai yra 50 ir 50. Manau, „Rytas“ gali įkąsti, ypač namuose. Matau, kad vilniečiai po truputį atranda savo ritmą, savo žaidimą, galų gale išsivalė nuo to, kas jiems netiko. Su „Monaco“ jie parodė, kad gali žaisti.
Kalbant apie jūsų minėtus „Valencia“ žaidėjus, F. San Emeterio – tikras bulius, šaltakraujiškas gynybos meistras. Jis nėra labai techniškas, užtat stiprus ir itin motyvuotas, per karjerą padarė didžiulį progresą. R. Martinezas – tikras metikas, panašus į Artūrą Milaknį. Jam statoma be galo daug užtvarų, jo duona – tritaškiai. O šiaip, smagu, kad jie dar žaidžia. Atrodo, aš jau gyvenu antrą gyvenimą, o jie dar aikštėje.
– (V.Č.) Vis dėlto jie – veteranai, kurių „Valencia“ turi nemažai. Tai – šioks toks pliusas „Rytui“. Be to, vilniečiai kiek geriau kaunasi „po lenta“. Net truputį keista, kad „Rytas“ užima pirmą vietą Europos taurės turnyre pagal atkovotus kamuolius. Vilniečiai taip pat gali pagerinti pataikymą iš tolimų distancijų, nes LKL atakuoja žymiai tiksliau. O „Valencia“ pliusas – disciplina: jie atlieka daug rezultatyvių perdavimų ir klysta rečiausiai Europos taurės varžybose. Manau, jei laimėtų „Rytas“, tai nebūtų sensacija, bet šiokia tokia staigmena.
– Donatai, ne kartą lankėtės Valensijoje su varžovų komandų marškinėliais. Kuo įsiminė jums šios išvykos?
– (D.S.) Sirgaliai ten – karšti, palaikymas – didelis. Per penkerius Ispanijoje praleistus metus nė karto nesu žaidęs Valensijoje pustuštėje salėje. Madride, Barselonoje, Malagoje ar Vitorijoje gerbėjai ramesni, Valensijoje – aršesni, turi daugiau skanduočių, plakatų, labiau spaudžia teisėjus. Tuo jie panašūs į italus, kurie taip pat labai įsijaučia į rungtynes.
– Kartu su Europos taurės turnyro TOP-16 etapu finišavo ir FIBA Čempionų lygos grupių varžybos. Kaip įvertintumėte skirtingą Klaipėdos „Neptūno“ ir Panevėžio „Lietkabelio“ pasirodymą?
– (V.Č.) Sakyčiau, „Lietkabelio“ grupė buvo stipresnė. Atėnų AEK, Jeruzalės „Hapoel“, Bambergo „Brose“ – pakovoti buvo galima tik dėl ketvirtos vietos. Ir jei panevėžiečiai nebūtų išleidę iš rankų pergalės prieš Antverpeno „Giants“, galbūt net būtų pavykę. Aišku, dėl nuolatinių permainų „Lietkabelio“ žaidimas smarkiai bangavo, manyčiau, viską įvertinus, penkta vieta yra nebloga.
O „Neptūnas“ daugybę rungtynių pralaimėjo paskutinėmis sekundėmis, bet lemiamu metu fortūna jam padėjo – Strasbūro SIG dramatiškai laimėjo ir išgelbėjo klaipėdiečius. Sakyčiau, tos sėkmės „Neptūnas“ vertas, ypač išskirčiau Kazio Maksvyčio darbą. Taip pat klimatas komandoje yra fantastiškas, ir tai – vienas ekipos ginklų.
– Savo ruožtu, Eurolygos reguliarusis sezonas tęsiasi toliau. Donatai, ar dar skaičiuojate galimybes savo buvusiai komandai „Žalgiriui“ iškopti į atkrintamąsias varžybas?
– (D.S.) Aš apskritai taip nedarau, labiau žiūriu į patį žaidimą, jo kokybės gerinimą. Banalu, bet traumos turėjo didelę įtaką. O pakaitinių žaidėjų stygius ar problematiška jų integracija taip pat nepadeda. Bet Šarūnas Jasikevičius turi savo sistemą, ir ne kiekvienas į ją gali integruotis. Sezono pradžioje dar galima kažko ieškoti, bandyti, o viduryje jau sudėtinga, treniruočių procesui laikas labai limituotas. Linkėčiau jiems kuo greičiau atsigauti po negandų ir nieko neskaičiuoti. Turnyro lentelėje plyšiai tarp komandų nėra dideli, kita vertus, kiekvieną pergalę Eurolygoje be galo sunku pasiekti. Norėčiau, kad šįvakar kauniečiai nustebintų, manau, tai realu. Kiek teko matyti, „Barcelona“ nėra labai stabili.
– (V.Č.) „Barcelona“ Eurolygoje dabar žaidžia solidžiai, laimėjo 6-erias iš paskutinių 8-erių rungtynių, išvykoje sutriuškino Pirėjo „Olympiakos“. Svetislavas Pešičius tikrai pagerino gynybą, pagal kurią katalonai dabar Eurolygoje rikiuojasi treti, pagal atkovotus kamuolius – taip pat. O viena iš silpnesnių vietų – tritaškiai, ypač prastai meta Kevinas Pangosas. Šiame sezone „Barcelona“ stokoja lyderio, kuris svarbiais momentais prisiimtų atsakomybę.