Norėjo tapti „lietuviu“
1989 metų rugsėjo 17 dieną vos 100 tūkstančių gyventojų turinčiame Vaterburo miestelyje, Konektikuto valstijoje, Abromaičių šeimą papildė Timas. Kiek ūgtelėjęs berniukas, dar nežinodamas savo kilmės šaknų, pasuko ten, kur ir daugelis Lietuvos vaikų – į krepšinį.
Tiesa, šiam žingsniu nemažai įtakos turėjo ir jo tėtis Jimas, taip pat profesionaliai žaidęs krepšinį. T. Abromaitis gyveno eilinio amerikiečių berniuko gyvenimą, kol vieną dieną pradinėje mokykloje jam teko atlikti projektą „Šeimos medis“.
„Tada pirmą kartą sužinojau, kad turiu lietuviškų šaknų. Taip pat daugiau sužinojau ir apie pačią Lietuvą – viską man papasakojo močiutė, – prisiminė Timas. – Iš Lietuvos į Ameriką atvyko mano proseneliai. Niekada jų nepažinojau, o ir abu mano seneliai iš tos giminės jau yra mirę.
Bet visa giminė iš tėčio pusės buvo lietuviai – seneliai labai didžiavosi dėl savo šaknų ir mūsų šeimoje išlaikė lietuviškas tradicijas, kurias mes toliau puoselėjame.“
Švęsdamas Kalėdas Timas su seneliais visuomet laužydavo Kalėdaitį, o Velykų rytą – daužydavo kiaušinius. Be to, nė viena šventė neapsieidavo be lietuviškos dešros.
„Mūsų apylinkėse tokią rasti būdavo galima tik vienoje parduotuvėje“, – šyptelėjo krepšininkas.
Netrukus jis prisiminė ir dar vieną šeimoje ilgai išsilaikiusį lietuvišką atributą – Timo dėdė su pasididžiavimu nešiodavo legendinius Lietuvos krepšinio marškinėlius su skeletu.
„Dėdė juos turėjo tikrai labai ilgai“, – juokėsi amerikietis.
Lietuviškos šaknys ir šeimoje neišnykę lietuviški papročiai privertė T. Abromaitį susimąstyti – galbūt reikia gauti ir lietuvišką pasą? Deja, bet nepavyko.
Pagal mūsų šalies įstatymus, Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu yra asmens, pasitraukusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijusio kitos valstybės pilietybę, palikuonis. Šį kriterijų T. Abromaitis atitiko, tačiau kelią užkirto faktas, kad jo proseneliai į JAV emigravo 1915-aisiais, kai oficialiai Lietuva dar neegzistavo.
Po trejų metų mūsų šalis paskelbė Nepriklausomybę, tačiau nuo to laiko nei Timo proseneliai, nei seneliai į gimtinę negrįžo ir patys Lietuvos piliečiais netapo. Būtent dėl to „lietuviu“ tapti negalėjo ir krepšininkas.
„Tikrai būtų buvę puiku turėti ir lietuvišką pasą, bet gaila, kad nepavyko jo gauti“, – atsiduso T. Abromaitis.
Tapęs mūsų šalies piliečiu jis taip pat būtų įgijęs ir privilegiją – daugumoje Europos lygų žaidėjai su europiečių pasais neskaičiuojami kaip legionieriai. Tiesa, jeigu likimas nebūtų jo nuskriaudęs, galbūt Timo karjera būtų pasisukusi visai ne į Senąjį žemyną.
Dužusios NBA viltys
2007 metais, baigęs Farmingtono vidurinę mokyklą, T. Abromaitis sulaukė penkių universitetų kvietimų studijuoti ir NCCA čempionate ginti jų krepšinio komandų garbę. Iš šių variantų amerikietis išsirinko privatų Notrdamo universitetą.
Tačiau pirmaisiais metais jame Timas neliko patenkintas – aikštelėje pasireikšti gaudavo vos 3 minutes, per kurias spėdavo įmesti 1,7 taško ir po krepšiais sugriebti po 1 kamuolį. Bet universiteto keisti 203 cm ūgio puolėjas nenorėjo – jis nusprendė paaukoti antruosius metus tam, kad galėtų individualiai patobulėti.
Pagal NCAA taisykles, kiekvienas krepšininkas turi teisę dėl traumų ar noro papildomai treniruotis vienerius metus praleisti be krepšinio – JAV šie metai vadinami „Redshirt“.
„Pirmąjį sezoną beveik negavau žaidimo laiko, o antrąjį komandoje buvo praktiškai tie patys žaidėjai – treneris man pasakė, kad vėl negausiu minučių, todėl jeigu noriu, galiu metus praleisti. Supratau, kad man tai bus puiki galimybė patobulinti savo žaidimą ir vėjais nepaleisti dar vieno sezono, – prisiminė Timas. – Pats procesas buvo lengvas, bet sunkiausia buvo iš šalies stebėti savo komandą, Visgi galiausiai šis sprendimas atsipirko.“
Sugrįžimas buvo itin įspūdingas – T. Abromaitis iškart tapo vienu iš „Fighting Irish“ komandos lyderių. Puolėjas žaisdavo jau po 32 minutes, pelnydavo po 16,1 taško, atkovodavo po 4,7 kamuolio ir atlikdavo po 1,5 rezultatyvaus perdavimo.
Trečiajame NCAA sezone krepšininko rezultatyvumas šiek tiek sumažėjo (15,4 tšk.), tačiau į viršų šoko visi kiti asmeniniai rodikliai – tiek žaidimo laikas (34 min.), tiek atkovotų kamuolių (6,1), tiek ir rezultatyvių perdavimų (1,8) vidurkiai.
Lygos žvaigžde tapęs lietuviškų šaknų turintis amerikietis gyveno tarsi svajonėje, tačiau visą pastarųjų metų triūsą nubraukė trauma – treniruotės metu Timas veržėsi link krepšio, staigiai stabtelėjo ir... jam plyšo kryžminiai kelio raiščiai.
„Pajutęs skausmą iškart supratau, kas nutiko kažkas rimto, – juodžiausią karjeros dieną prisiminė žaidėjas. – Buvau sugniuždytas – žaidžiau paskutinius metus universitete ir tiek sau, tiek komandai kėliau labai didelius lūkesčius. Tačiau sugniuždytas buvau ne tik dėl sezono, bet ir dėl į šipulius dužusių NBA vilčių.“
Matant tokią įspūdingą asmeninę statistiką natūraliai kyla klausimas – kodėl 2011 metais T. Abromaitis nepabandė savo laimės NBA naujokų biržoje?
„Galvojau apie tai, bet tuo metu padavus paraišką į biržą buvo šiek tiek sunkiau ją atsiimti. Kai pažvelgiu atgal, pagalvoju, kad galbūt reikėjo pasistengti labiau... Bet žinote, man patiko studento gyvenimas, be to, žinojau, kad vis dar galiu patobulinti savo žaidimą, todėl nusprendžiau dar metus pažaisti NCAA“, – pasakojo Timas, prisipažinęs, kad dėl tokio sprendimo savęs negriaužia.
Tame nelaimingame 2011-2012 metų sezone jis buvo sužaidęs vos dvejas rungtynes, kuriose ant parketo praleido po 38 minutes ir pelnė atitinkamai 22 ir 6 taškus. Atlaikęs kelio operaciją amerikietis dar pabandė laimę pateikdamas prašymą gauti galimybę sužaisti dar vieną sezoną.
Nors keturis NCAA sezonus pagal taisykles galima sužaisti daugiausiai per penkerius metus, daugelis JAV krepšinio ekspertų neabejojo, kad T. Abromaitis nusipelnė sulaukti išimtis. Visgi patys asociacijos vadovai nesuteikė žaidėjui tokio šanso.
Ar šis sprendimas sugriovė Timo karjerą?
„Jeigu būčiau palikęs NCAA anksčiau, nebūčiau gavęs traumos arba būčiau galėjęs žaisti šeštus metus, galbūt ir galėjau žaisti aukštesniame lygyje. Bet dabar jau nieko nebegaliu pakeisti, nes tai – praeitis, – mintimis dalijosi jis.
– Bet net ir gavęs traumą žinojau, kad vis tiek dar turėsiu galimybę žaisti profesionaliai Europoje, todėl sunkiai dirbau, kad galėčiau sugrįžti ir rasti savo vietą Europos krepšinyje. Dabar jaučiuosi 100 proc. sveikas ir stengiuosi save pilnai atiduoti aikštėje.“
Įsimylėjo Ispaniją
2012-ųjų vasarą T. Abromaitis dar sudalyvavo Bostono „Celtics“ treniruotėse, tačiau NBA skautų nesudomino ir naujokų biržoje savo pavardės neišgirdo. Taip pats likimas amerikiečiui parodė tolimesnę kryptį – teko pasukti į Europą.
Pirmuosius dvejus profesionalo karjeros metus jis praleido Prancūzijoje: pirmajame sezone gynė Vilerbano ASVEL komandos garbę, o antrajame vilkėjo Strasbūro SIG ekipos marškinėlius. Su pastarąja Timas 2013-2014 metų sezone rungtyniavo Eurolygoje ir turėjo galimybę pirmą kartą aplankyti savo prosenelių kraštą.
„Mano močiutė ir dėdės prašė iš Lietuvos parvežti lauktuvių, kurios primintų šią šalį. Prisimenu, kad tėčiui parvežiau alaus bokalą, nes juos renka iš visų šalių – šiuo jis labai didžiavosi“, – šyptelėjo T. Abromaitis, tuomet Kauno „Žalgirio“ arenoje į Lietuvos čempionų krepšį per 19 minučių įmetęs 5 taškus.
Iš Prancūzijos krepšininkas vėliau pakėlė sparnus į Vokietiją, kurioje atstovavo Braunšveigo „Lowen“ klubui, o nuo 2015-ųjų rudens gina Tenerifės „Iberostar“ komandos garbę, kurioje šiemet žaidžia kartu su lietuviu M. Grigoniu.
„Su Mariumi pasikalbame ir apie Lietuvą – kadangi šiemet ACB lygoje labai daug lietuvių (sezoną pradėjo 10 – Krepšinis.lt), jis man juos prieš rungtynes visuomet parodo. Kaip tik šiemet vienerias rungtynes žaidėme Utenoje, tai prieš kelionę daug kalbėjome apie Lietuvą. Tačiau dėl traumos jis galiausiai negalėjo vykti ir turėjo likti Tenerifėje. Bet aš tikrai norėčiau dar kartą apsilankyti jūsų krašte“, – antrąjį apsilankymą Lietuvoje prisiminė puolėjas.
Lapkričio 1-ąją vykusiame FIBA Čempionų lygos D grupės mače „Juventus“ svečiams iš Tenerifės neprilygo 71:93, o T. Abromaitis prie saviškių pergalės per 18 minučių prisidėjo 4 taškais ir 5 atkovotais kamuoliais.
Tačiau Antano Sireikos auklėtiniai gali per daug nesikrimsti, nes tąkart jie nusileido būsimiems turnyro nugalėtojams. „Iberostar“ be didesnio vargo laimėjo grupės varžybos, aštuntfinalyje eliminavo Salonikų PAOK, o ketvirtfinalyje – buvusią Timo komandą ASVEL.
Tenerifėje surengtame finalo ketverte Ispanijos klubo atstovai savų sirgalių nenuliūdino ir į viršų kėlė čempionų taurę. O prie triumfo labiausiai prisidėjo būtent abu lietuviško kraujo turintys žaidėjai: T. Abromaitis pusfinalyje prieš Venecijos „Umana“ ekipą surinko 19 taškų, 9 atkovotus kamuolius ir net 28 naudingumo balus, o M. Grigonis finalinėje akistatoje su Bandirmos „Banvit“ klubu pelnė 18 taškų ir atsiėmė MVP prizą.
„Buvo nepakartojamas jausmas. Turime nuostabius sirgalius, kurie finalo ketverto metu mums labai padėjo. Sezono pradžioje tikrai negalvojome, kad būsime favoritai laimėti šį turnyrą, tačiau jam įsibėgėjus užsiauginome pasitikėjimą savimi, todėl finiše jau tikėjome, kad galime tapti čempionais. Šį triumfą prisiminsiu visą savo likusį gyvenimą“, – skambiausią Tenerifės klubo pergalę istorijoje prisiminė Timas.
Antrą sezoną geltonai juodus marškinėlius vilkintis krepšininkas tapo pasakiškos komandos transformacijos iš vidutiniokės į elitinę bendraautoriumi. Ir jis žino, kur slypi šio ispaniško stebuklo paslaptis.
„Prieš sezoną atvyko keli nauji žaidėjai – akivaizdu, kad ir Marius daug prisideda prie tokių rezultatų. Bet tuo pačiu sudėtyje liko nemažai tų pačių krepšininkų, todėl komandoje vyrauja puiki atmosfera. Talento ir asmenybių kombinacija puikiai veikia. Be to, turime nugalėtojų mentalitetą – tai ir yra esminis skirtumas nuo praėjusių metų“, – akcentavo amerikietis.
Ilgą laiką ir ACB krepšinio lygoje pirmavusi Tenerifės ekipa reguliariojo sezono finiše ėmė kiek dažniau klupti ir turnyro lentelėje užėmė penktą vietą. Ši pozicija lėmė, kad ketvirtfinalyje žiūrovai išvys čempionišką mūšį – Čempionų lygos laimėtojai grumsis prieš Europos taurę iškovojusią Malagos „Unicają“.
„Dedame didelius lūkesčius, nes žinome, ką ši komanda gali pasiekti. Aišku, nesame serijos favoritai, be to, jie dar turi aikštės pranašumą. Visgi tuo pačiu mes žaidžiame su pasitikėjimu ir demonstruojame gerą krepšinį, todėl jeigu nelaimėsime, manau, kad būsime šiek tiek nusivylę“, – svarstė T. Abromaitis.
Magiškai besiklostantį sezoną su trenksmu ir vietiniame fronte užbaigti norintis amerikietis vasarą turės pasukti galvą ir dėl tolimesnės karjeros stotelės. Jau kartą sutartį su „Iberostar“ pratęsęs krepšininkas neprieštarautų ir toliau mėgautis Tenerifės saule bei šlove, tačiau per daug nesikrimstų, jeigu tektų keisti komandą.
Tiesa, vasarą tobulėjimui skirsiantis puolėjas pripažįsta, kad svajoja sugrįžti į Eurolygą, tačiau tuo pačiu ir toliau norėtų rungtyniauti Ispanijoje.
„Nei Prancūzijoje, nei Vokietijoje, nei Ispanijoje man nebūdavo sunku prisitaikyti prie kitokios kultūros. Iš krepšinio pusės, man ACB lyga yra pati priimtiniausia, o dar kai ir komandai sekasi, tai skųstis tikrai negaliu. Taip kad šiuo metu Ispanija man yra pati patogiausia vieta gyvenimui – čia esu laimingas“, – prisipažino T. Abromaitis.
Vis tik antrą kartą karjeroje gražiausias akimirkas išgyvenantis amerikietis labiausiai už viską trokšta, kad krepšinio Dievai padėtų jam išvengti traumų ir skaudi istorija nepasikartotų.