Viena tokių komandų yra Klaipėdos „Neptūnas“. Tarpsezonio metu smarkiai atsijauninusi ir legionierių atsisakiusi ekipa rudenį startavo blankiai – po septynių turų turėjo vos dvi pergales ir penkis pralaimėjimus.
Visgi jaunatviškas „Neptūno“ laivas su laiku įgauna vis didesnį pagreitį – per pastarąsias ketverias „Betsafe-LKL“ rungtynes klaipėdiečiai iškovojo tris pergales, o Citadele Karaliaus Mindaugo taurėje (Citadele KMT) metė kone rimčiausią iššūkį Kauno „Žalgiriui“.
„Taip dažniausiai ir nutinka, – pusfinalio mačą prisiminė „Neptūno“ puolėjas Matas Jogėla. – Visi žiūrovai sutelkė dėmesį į vienas rungtynes, kad būtent jos bus įdomiausios ir taip nebuvo. Įdomiausios rungtynės buvo mūsų su „Žalgiriu“ – ėjome taškas į tašką.“
Panašiai atrodo ir paties krepšininko žaidimo kreivė šiame sezone. Nors 22-ejų 201 cm ūgio puolėją sezono pradžioje stabdė pėdos trauma, jis pamažu įveikė sunkumus ir ėmė demonstruoti tokį žaidimą, kokio iš jo visi tikėjosi vasarą, kai paaiškėjo, jog M. Jogėla liks uostamiesčio ekipoje.
Skaičiuojant nuo paskutiniųjų 2020-ųjų rungtynių prieš Alytaus „Dzūkiją“, M. Jogėlos skaičiai atrodo išties solidžiai – 14,2 taško, 4,7 atkovoto kamuolio, 3 rezultatyvūs perdavimai, 16,1 naudingumo balo.
„Džiaugiuosi, kad po truputį, žingsnis po žingsnio tobulėju. Nenoriu sakyti, kad jau esu geriausioje savo formoje, manau, kad galiu būti dar geresnis. Dabar aikštėje jaučiuosi tvirtesnis. Po traumos visad yra sunkiau, kurį laiką jautiesi ne taip. Dabar jaučiuosi gerai fiziškai – bėgu, metu, nebebijau“, – pagerėjusia sportine forma džiaugėsi atletiškasis „Neptūno“ žaidėjas.
– Pradėkime nuo šviežiausių dalykų – vykusio Citadele KMT finalo ketverto. Kokius įspūdžius išsivežėte iš Panevėžio tiek žaidimo, tiek šou prasmėmis?
– Renginys žiauriai geras, tikrai. Tas LED ekranas man priminė NBA burbulą, kuris buvo praeitame sezone. Viskas padaryta tvarkingai. Laikai sudėlioti, treniruotės, viešbutis – viskas buvo gerai. Gaila, kad nepavyko iškovoti tos prizinės vietos. Taip gavosi, kad su „Žalgiriu“ susitikome pusfinalyje, bet, galima sakyti, rimtai kovėmės. Galėjom kažką laimėti, bet nepasisekė. Visgi tai dar ne sezono pabaiga.
– Rungtynėse su „Žalgiriu“ mažai kas tikėjosi intrigos, bet jos tame mače buvo turbūt daugiau nei likusiose rungtynėse. Kaip jums pavyko žaisti taip, kad po trijų kėlinių dar visiškai niekas nebuvo aišku?
– Jie kažkiek atsipalaidavę žaidė. Mes pataikėme ir tritaškius, ir užbėgome į greitą puolimą – davėme jiems panikos. Jie pradėjo panikuoti, įjungė aukštesnę pavarą ir atsiplėšė nuo mūsų. Jau jautėsi tas eurolyginis režimas. Bet ir mes tikrai gerai žaidėme, negaliu pasakyti, kad viskas tik dėl jų atsipalaidavimo.
– Ar rūbinėje po rungtynių nebuvo kažkokio apmaudo ir minčių, kad visgi galėjote iššauti iki galo?
– Visą laiką galvoji, kad galėjai prigauti varžovus. Tie momentai tokie – kažkur neatsikovoji kamuolio ir „Žalgiris“ baudžia. Jei duodi jiems antrą šansą pelnyti taškus, jau yra labai sunku sugrįžti. Gaila – tie keli neįkritę metimai, pražangos puolime, ką padarysi.
– Po to sekė ne toks geras mačas su Utenos „Juventus“. Kas nepavyko tose rungtynėse?
– Gal mes buvome pervargę, nes kovėmės su „Žalgirius“ pusketvirto kėlinio, tai prisidėjo. Išėjome galbūt kažkokie nesusikaupę. Pradžia buvo bloga – antrame kėlinyje turėjome 19 taškų deficitą, tada sugrįžome, bet vėl pritrūko jėgų, nepasigynėm, neatsikovojom kamuolio, o jie rinko lengvus taškus ir laimėjo.
– Pastaruoju metu su komanda žaidžiate visai neblogą atkarpą, po truputį gerinate savo pozicijas „Betsafe-LKL“ turnyrinėje lentelėje. Su kokiomis nuotaikomis ir tikslais pasitinkate antrąją sezono pusę?
– Taip, aišku, turime tikslus – norime užimti kuo aukštesnę vietą. Mes ir tarpusavyje pasikalbam, kad negalime būti 7-9 vietose. Dabar jau esame patobulėję, tai matosi. Treneris irgi sako, kad jau žaidžiame geriau. Sunku bus pagauti ketvertuką, bet į penktą vietą tikrai galime kabintis.
Kalbant apie žaidimo pagerinimą, sunku pasakyti. Per vienas rungtynes gerai atliekame vienus dalykus, per kitas – kitus. Akcentuojame gynybą, laiku padarytas pražangas ir neleidimą varžovams bėgti į greitą puolimą – paprastus dalykus ir tiek. Svarbiausia yra gynyba, susirinkti taškus iš po krepšio, nes būna, kad prametame tokius metimus ir jie po to kainuoja rungtynes.
– Turite labai lietuvišką komandą – neseniai atvykęs Darrinas Dorsey tapo pirmuoju legionieriumi, bet ir jis čia jau buvo pernai. Ką jums duoda tokia rūbinė, kurioje yra ir veteranų, ir jaunų žaidėjų, bet visus vienija lietuvių kalba?
– Aišku, esame vien lietuviai, daug bendraujam, pas mus ta atmosfera visą laiką labai gera – tiek per rungtynės, tiek per treniruotes, tiek rūbinėj. Tobulėjam, daug duoda veteranai, viskas yra smagu. Dabar atvyko Dorsey, tikiuosi, kad bus dar geriau. Žiūrėsim – antroje sezono pusėje reikia kabintis.
– Kai likote „Neptūne“, sakėte, kad treneris rodė labai didelį dėmesį ir tai padėjo apsispręsti. Kaip apibūdintumėte savo asmeninį ryšį su Tomu Gaidamavičiumi, ko jis iš jūsų nori ir kur jums labiausiai padeda tobulėti?
– Su treneriu bendravome vasarą ir aš jau buvau apsisprendęs, kad liksiu „Neptūne“. Treneris daug padeda – reikalauja, o aš stengiuosi per kiekvieną treniruotę pasiimti kažką, panaudoti rungtynėse. Po truputį gaunasi ir aš džiaugiuosi dėl to.
– Jums asmeniškai sezono pradžia nebuvo labai lengva, statistika buvo kažkiek kritusi ir krepšinio ekspertai prabilo, kad tikėjosi iš jūsų daugiau. Kaip dabar pats prisimenate tą laikotarpį ir kodėl jis buvo nepernelyg nusisekęs?
– Turėjau traumelę prieš sezoną, tas kažkiek išmušė iš vėžių. Nenoriu sakyti, kad išmušė dėmesys, kalbos, jog būsiu lyderis ir panašiai. Taip nebuvo. Tiesiog buvo sunku po traumos įeiti į tą žaidimą. Gal treneris truputį saugojo, nežaisdavau daug. Kalbant apie tuos ekspertus, aš visą laiką skaitau komentarus, man patinka – tai yra kažkokia motyvacija. Jei užgauna, reikia įrodyti savo.
– Tikriausiai ir jums pačiam yra tekę girdėti palyginimų su gyva Ispanijos krepšinio legenda Rudy Fernandezu, atrodo, kad pasižymite panašiais įgūdžių paketais. Kaip pats reaguojate į tokius palyginimus ir ar pats turite siekiamybę būti tokio žaidimo stiliaus krepšininku?
– Aišku, smagu, kai kažkas stebi ir lygina su žvaigždėmis. Paskui kažkiek pasižiūri ir matai, kad yra tų panašumų. Jis irgi buvo labai atletiškas, su metimu. Smagu girdėti tokius žodžius, bet nežinau, ar reikia kreipti į tai didelį dėmesį.
– Kuriuos dar mėgstamus žaidėjus išskirtumėte?
– Anksčiau patiko Kevinas Durantas, bet jis jau kitoks – su geresniu metimu. Daug tų žaidėjų, bet aš nelyginu savęs su jais. Man patinka pažiūrėti į Luka Dončičiaus, Bogdano Bogdanovičiaus epizodus. Stebiu tuos, kurie man patinka.
Buvo ir su broliu panašiai. Už jį visad nori būti geresnis. Atsimenu, su tėčiu važiuodavom dažnai žiūrėti jo rungtynių, kurių nepraleisdavau. Man labai patiko stebėti, kaip jis juda aikštėje.
– Kalbant apie jūsų karjerą, pats esate iš Tauragės, vėliau persikėlėte į Vilnių, po to sekė Kaunas, Alytus, Klaipėda – dar būdamas labai jaunas išmaišėte pusę Lietuvos. Ką jums davė visos šios patirtys?
– Į Vilnių mane pakvietė treneris Edvinas Justa (dabartinis Vilniaus „Perlo-Energija“ strategas, – aut. past.). Pastebėjo Tauragėje, todėl devintoje klasėje išvažiavau į Vilnių, ten buvau tris metus Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijoje. Gyvenau vienas, tai išmokau daug dalykų. Būti labiau savarankiškas, išsiplauti rūbus ar panašiai. Paskui baigėsi tas etapas ir perėjau į „Žalgirio“ dublerius, ten žaidžiau du sezonus, kažkiek laiko buvau ir pagrindinėje komandoje, bet ten taip ir nedebiutavau. Paskui taip gavosi, kad nusitraukiau sutartį su „Žalgiriu“ ir patraukiau į „Neptūną“.
Buvo kažkiek sunku išsiskirti su kauniečiais, bet ir „Neptūnas“ man yra gera vieta. Dar pernai žaidėme Čempionų lygoje. Išbandžiau jėgas ten ir džiaugiausi, kad galiu žaisti tokiame lygyje.
– Jus kone kiekvieną savaitę galima sutikti gražiausių epizodų rinkiniuose – blokai, dėjimai, „alley-oopai“ ar net perdavimai. Dar pavyksta kažkaip nustebinti komandos draugus, kurie visa tai nuolat mato iš arti?
– Gal ir pabandau padaryti vieną kitą įdomesnį dėjimą. Brolis, kurio rungtynes dažnai žiūrėdavau, aukštai šokdavo, tėtis irgi, kai žaidė. Matydamas tai, norėjau dėti taip, kaip brolis, arba dar geriau. Dirbau, dirbau ir džiaugiuosi, kad neatsilieku savo šuoliu.
– Nebaisu prarasti sveikatos nuolat dėliojant į krepšį?
– Negalvoji apie šitą dalyką. Jei matai, kad kažkoks žaidėjas pareina ant tavęs, stengiesi nedėt, o apsisaugoti, negauti traumos. Bet jei yra proga ir kažkiek pasitiki savimi – kodėl gi ne?
– Kalbant apie tobulintinus dalykus tikriausiai ir pats išskirtumėte savo metimą iš distancijos. Kiek tam skiriate papildomo dėmesio?
– Dirbam ties metimu ir driblingu, metimu po driblingo – tai svarbūs dalykai, kuriuos reikia tobulinti. Tai nėra tik vasaros darbas, tuomet vyksta daugiau fizinis pasiruošimas, nors nepamirštu ir krepšinio. Jeigu tik nori, tai gali rasti laiko ir sezono metu. Būna, kad ir prieš ar po treniruotės susimetu metimus.
– Anksčiau kalbėjote, kad jūsų tikslas yra NBA. Tai nesikeičia?
– Taip, noriu eiti link to, žingsnis po žingsnio. Norėčiau pažaisti dar ir Eurolygoje. Keliu sau aukščiausius tikslus. Pažiūrėsime, kaip viskas atrodys vėliau.