V. Romanovas kvadratu
Išprovokuoti riaušes, sukelti skandalą ar laisvą vakarą pačiam išbėgti į aikštę Europos taurės varžybose – D. Gerasimenkai taip pat paprasta, kaip atleisti eilinį trenerį.
37-erių metalurgijos pramonės magnatas iš Volgogrado dievina krepšinį, bet savo kieme tvarkosi panašiais metodais, kaip Čečėnijos respublikos ir Grozno „Terek“ klubo prezidentas Ramzanas Kadyrovas – futbole.
2012 metais jis įkūrė komandą, kuriai davė vienos didžiausių šalyje plieno gamyklų pavadinimą, o pernai tapo stambiausiu Kantu „Pallacanestro“ (Italija) klubo akcininku.
Tik jei Apeninuose garsas apie D. Gerasimenkos nuotykius dar neaidi, Žemutiniame Pavolgyje jie tapo tautosaka.
„Krasnyj Oktiabr“ kreiseriniu greičiu iškilo į Rusijos krepšinio elitą: jau po debiutinio sezono buvo pakviestas į VTB Vieningąją lygą, dar po metų pasirodė ir Europos taurės turnyre.
D. Gerasimenka negailėjo pinigų nei neblogo lygio amerikiečiams, nei specialistams iš užsienio. Tokiems, kaip buvęs Vilniaus „Lietuvos ryto“ vairininkas iš Vokietijos Dirkas Bauermannas.
Bet treneriai netrukdavo įsitikinti, kad jų darbdavys – ne mažiau ūmaus būdo nei Saratovo „Avtodor“ klubo savininkas Vladimiras Radionovas ar buvęs Kauno „Žalgirio“ šeimininkas Vladimiras Romanovas.
Tai savo kailiu patyrė ir M. Linartas, „Krasnyj Oktiabr“ dirbęs 2013-2014 metais.
Į Volgogradą 42-ejų specialistas atvyko kaip komandos stratego iš Ukrainos Valentino Berestniovo asistentas. Abiems treneriams savotiškai sekėsi: D. Gerasimenka ne tik leido duetui darbuotis visą sezoną, bet ir pasiūlė pratęsti bendradarbiavimą dar metams.
Vis dėlto palanki aikštingojo savininko nuomonė ilgai netvėrė. Galbūt prisiminęs savo komandos pavadinimą, pačioje naujo sezono pradžioje – spalį – D. Gerasimenka įvykdė revoliuciją trenerių štabe ir išspyrė lauk tiek V. Berestniovą, tiek M. Linartą.
Pastarasis žiebė antausį atgal, pateikęs skundą Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) arbitražo teismui.
Bet buvęs įvairaus amžiaus Lietuvos jaunimo rinktinių vairininkas negalėjo nė numanyti, kokias požemines minas Volgograde į dienos šviesą vėliau iškels jo byla.
Apsaugai liepė neįleisti į salę
Remiantis FIBA arbitražo išnagrinėtos bylos medžiaga, per 2013-2014 metų sezoną M. Linartas, atskaičius mokesčius, uždirbo 33 tūkst. JAV dolerių (pagal tuometį kursą – 24 tūkst. eurų).
Dar neatėjus pavasariui, klubas nutarė išlaikyti trenerį ir kitam sezonui bei pasiūlė jam 48 tūkst. dolerių.
Bet antrieji metai Volgograde baigėsi vos prasidėję ir M. Linartui, ir V. Berestniovui.
D. Gerasimenka pratrūko po pralaimėjimo namuose Talino „Kalev“ (Estija) krepšininkams 82:83. Įniršęs dėl apmaudžios nesėkmės, klubo prezidentas išsikvietė trenerius ir parodė jiems duris.
Tačiau M. Linartas nesiruošė lengvai pasiduoti. Pasitaręs su agentu, specialistas nusprendė toliau vykdyti sutartį, kol ji nebus oficialiai nutraukta.
Vilnietis laikėsi savo ir tada, kai „Krasnyj Oktiabr“ sporto direktorius Stanislavas Momotas įspėjo trenerį, kad jis nebėra laukiamas nei komandos treniruotėse, nei rungtynėse.
D. Gerasimenka mėgino atsikratyti M. Linartu nupirkęs jam artimiausio reiso į Vilnių bilietą ir pažadėjęs dviejų mėnesių atlyginimo dydžio kompensaciją. Taip „Krasnyj Oktiabr“ siekė išvengti vienašališkai nutraukus sutartį atsirandančios prievolės išmokėti visą likusią kontrakto sumą – aštuonis atlyginimus.
Treneriui nepriėmus pasiūlytų sąlygų, klubo prezidentas neleido jam su komanda vykti į išvykos rungtynes Jeruzalėje (Izraelis) ir Astanoje (Kazachstanas).
Tam, kad pats nebūtų apkaltintas sutarties nevykdymu, M. Linartas bandė toliau dalyvauti ekipos treniruočių procese. Bet keliskart buvo sulaikytas apsaugos darbuotojų, gavusių nurodymą neįleisti lietuvio į salę. Klubas taip pat nustojo mokėti už M. Linartui išnuomotą butą, todėl specialistas netrukus buvo priverstas išsikraustyti.
Vis dėlto persona non grata Volgograde tapusiam treneriui užteko kantrybės laukti daugiau nei mėnesį, kol suėjo kontrakte numatyti terminai, ir atsirado galimybė nutraukti sutartį dėl vėluojančio atlyginimo. Į Vilnių M. Linartas iškeliavo tik gruodį, kai prie D. Gerasimenkos akibrokštų jau pratinosi naujas klubo strategas – D. Bauermannas.
Klastotojai apsižioplino – parašą suraitė kirilica
Jei treneris tuomet galvojo, kad keisčiausia istorijos dalis – jau užnugaryje, jis smarkiai apsiriko.
Buvusius darbdavius M. Linartas apskundė FIBA arbitražui, reikalaudamas kompensacijos už sutarties nevykdymą.
Prasidėjus teisminiam procesui, iš Volgogrado ėmė plaukti dokumentai, privertę išsižioti ir patį specialistą, ir jo atstovus.
55 puslapių apimties bylos medžiagoje užfiksuoti iš koto verčiantys epizodai.
Atvykdamas į „Krasnyj Oktiabr“, M. Linartas pasirašė ne tik įprastą kontraktą, bet ir Rusijos įstatymų reglamentuojamą darbo sutartį, kuri buvo reikalinga darbo vizai gauti. Pastaroji galiojo dvejus metus.
Tik bylinėjimosi metu M. Linartas sužinojo, kad panašią darbo sutartį „sudarė“ ir tuomet, kai su D. Gerasimenkos valdomu klubu sukirto rankomis antrą kartą – dėl 2014-2015 metų sezono. Bet ant šio dokumento suraitytas autografas nė iš tolo neprimena paties specialisto parašo.
Toliau – dar įdomiau. Sutartyje nurodyta sąskaita Rusijos banke, į kurią turėjo būti pervedamas trenerio atlyginimas. Bėda ta, kad iš tiesų M. Linartui alga buvo mokama į Šiaulių banką.
Gindamasis nuo lietuvio pretenzijų, „Krasnyj Oktiabr“ tvirtino atsiskaitęs su juo už visą 2014-2015 metų sezoną ir pateikė tai patvirtinančius banko operacijų išrašus.
Keisčiausia, jog sąskaitos, kurioje kaupėsi kone pusantrų metų atlyginimas, numerį pats M. Linartas išvydo pirmą kartą.
Pasirodo, 2014 metų sausį stambiausiame Rusijos privačiame komerciniame banke „Alfa-Bank“ M. Linarto vardu buvo atidaryta sąskaita, į kurią klubas kas mėnesį pervesdavo po 150 tūkst. rublių (beveik 2 tūkst. eurų).
Mįslingą sąskaitą atidarė klubo atstovai, bankui pateikę galimai suklastotą trenerio prašymą. Ir šiame dokumente tariamas M. Linarto parašas atrodo komiškai – vietoje įmantraus autentiško puikuojasi paprastomis raidėmis užrašyta specialisto pavardė. Tik ne lotyniškais rašmenimis, o kirilica.
Juodojoje skylėje prasmego apvali suma
Kokiais manevrais užsiėmė „Krasnyj Oktiabr“ vadovybė, mokėdama treneriui dvigubą atlyginimą – į sąskaitas Šiaulių banke ir „Alfa-Bank“?
Apie pastarąją M. Linartas FIBA arbitražui tvirtino nė nenutuokęs ir neturėjęs nei šio banko kortelės, nei kitokio priėjimo prie jam tariamai priklausančių pinigų.
Nepaisant to, išrašai rodo, kad sąskaita kaskart būdavo rūpestingai ištuštinama, išgryninant į ją pervestas lėšas Volgogrado bankomatuose. Taip nežinia kur išgaravo kone 40 tūkst. eurų.
Nuspėti, į kieno kišenes nusėsdavo pinigai, nėra sudėtinga. Atidarius sąskaitą, banko kortelė galėjo būti patikėta nebent klubo darbuotojams. Tiems patiems, kurie sugalvojo iš „Krasnyj Oktiabr“ kasos M. Linartui mokėti ne vieną, o du atlyginimus.
„Kibirus prakaito išliejome, kol prisikasėme iki banko ir kol jis pradėjo su mumis bendrauti. Bankas labai nenorėjo teikti duomenų, nes jo reputacijai toks neapsižiūrėjimas stipriai kenkia. M. Linartas pats turėjo važiuoti į Maskvą, rašyti prašymus, kol galiausiai išsireikalavo dokumentų.
Sunku suprasti, kaip galima atidaryti sąskaitą naujam klientui jam pačiam fiziškai nedalyvaujant. Galima daryti prielaidą, kad ši schema, sukurta klastojant dokumentus ir išnaudojant banko naivumą, tarnavo plaunant pinigus. Klausimas, kiek dar buvo tokių atvejų kaip M. Linarto“, – kalbėdamas su Krepšinis.lt, nuogąstavo trenerio iš Lietuvos advokatas Antanas Paulauskas.
Į šį klausimą galbūt atsakys „Raudonojo spalio“ finansais susidomėjusi Rusijos teisėsauga.
Šią savaitę Volgogrado metalurgijos giganto administraciją iškrėtę pareigūnai sulaikė šešis asmenis, tarp kurių – aukščiausio lygmens gamyklos vadovai, „Krasnyj Oktiabr“ klubo generalinė direktorė Jekaterina Puškarskaja ir jos dešinioji ranka Diana Cchomelidzė.
Skelbiama, kad teisėsauga tiria 65 mln. dolerių vertės turto grobstymo bylą, bet koks vaidmuo joje galėjo atitekti krepšinio ekipos atstovams – dar nedetalizuojama. Viešumoje kol kas nenuskambėjo ir paties D. Gerasimenkos pavardė.
Pinigai – iš Mergelių salų
Tai – dar ne visi siurprizai, pažirę iš FIBA arbitraže nagrinėtos bylos puslapių.
Teisme laikydamasis savo gynybos versijos, klubas neigė algą M. Linartui mokėdavęs į Šiaulių banką.
Pinigai trenerio sąskaitą išties pasiekdavo ne iš paties klubo. „Tynbex Corporation Drake Chambers“ – taip vadinasi Mergelių salose registruota kompanija, iš kurios buvo pervedamos lėšos M. Linartui.
„Krasnyj Oktiabr“ atstovai įrodinėjo, kad lengvatinio apmokestinimo bendrovę perkeldamas savo uždarbį į tėvynę naudojo pats treneris.
Pastarajam pateikus elektroninius laiškus su pavedimų nuorašais, kuriuos M. Linartui atsiųsdavo D. Gerasimenka kaip įrodymą apie sumokėtą atlyginimą, FIBA arbitražas klubo versija nepatikėjo. Kodėl Volgogrado milijonieriaus kontroliuojamas klubas su savo darbuotoju atsiskaitydavo per mokesčių rojuje įsikūrusią įmonę, liko neatskleista.
Neįtikino teismo ir atsakovų argumentai, esą visą iki praėjusio sezono pabaigos priklausiusią atlyginimo dalį klubas jau išmokėjęs M. Linartui į minėtą juodąja skyle tapusią „Alfa-Bank“ sąskaitą.
2014 metų spalio 20 d., kuomet lietuvis dar nebuvo nušalintas nuo komandos treniruočių, klubas į ją pervedė pusantro milijono rublių (19 tūkst. eurų). FIBA arbitražui rusai paaiškino, jog tokios sumos paprašė pats treneris, pasiskundęs prasta finansine padėtimi. Vis dėlto teismas suabejojo, ar būdami sveiko proto, klubo vadovai išmokėtų darbuotojui solidų avansą ir tą pačią dieną išvarytų jį iš ekipos.
Bet ir tai – ne istorijos pabaiga, o keisčiausios jos dalies įžanga.
Rusijos teisme – cirkas už akių
Pateikę skundą FIBA arbitražui, M. Linarto atstovai pareikalavo Volgogrado klubo įvairių sutarčių originalų.
Atsakymas šokiravo: „Krasnyj Oktiabr“ paaiškino negalintis to padaryti, nes dokumentai atiduoti Volgogrado teismui, nagrinėjančiam net tris klubo ieškinius prieš M. Linartą.
Galiausiai atkeliavo už akių priimti teismo sprendimai, kuriais Rusijos ekipai iš lietuvio priteista beveik pusantro milijono rublių – ta pati suma, kuri prieš pat išmetant iš komandos neva buvo atseikėta vilniečiui.
Tik jei FIBA arbitražui aiškino avansą išmokėję paties trenerio prašymu, Volgogrado teisme „Krasnyj Oktiabr“ atstovai jau pakeitė plokštelę.
Jų teigimu, M. Linartui turėjo būti pervesti 149 293 rubliai. Bet atliekant pavedimą įvykusi apmaudi klaida – padėta vienu nuliu per daug, ir suma virto į 1 492 930 rublius. O šis nekaltas nesusipratimas bus išspręstas, jei M. Linartas grąžins skirtumą – 1 353 637 rublius. Teismui Rusijoje tokia logika, nė neišklausius kitos pusės pozicijos, pasirodė visiškai suprantama.
„Visų pirma, tos bylos net negalėjo būti nagrinėjamos Rusijos teismuose, nes sutartyse tarp klubo ir trenerio numatyta arbitražinė išlyga. Antra, sprendimai buvo priimti už akių. Trečia, teismas vadovavosi suklastota darbo sutartimi ir banko dokumentais“, – procesu Volgograde stebėjosi advokatų kontoros „Adlex“ teisininkas A. Paulauskas.
Arbitražas stojo į lietuvio pusę
M. Linarto atstovai prašė FIBA arbitražo atlikti rašysenos ekspertizę ir ištirti, kas dėjo parašus po įvairiais trenerio vardu sudarytais dokumentais.
Bet teismas to nepadarė, nutaręs, kad parašai akivaizdžiai skiriasi, o faktų visumos pakanka sprendimui priimti.
Versija, kad lietuvis, kaip tikras Ostapas Benderis, pirmiausia suklastojo savo paties parašą prašyme atidaryti sąskaitą „Alfa-Bank“, o paskui grynindavo iš jos pinigus – užfiksuota, kad tai Volgogrado bankomatuose buvo daroma net tada, kai M. Linartas būdavo išvykęs į užsienį – arbitražui pasirodė pernelyg fantastinė.
Tad M. Linarto skundas praėjusio mėnesio viduryje buvo patenkintas, priteisiant specialistui 9,6 tūkst. dolerių neišmokėto atlyginimo, 28,8 tūkst. dolerių kompensaciją už vienašališką sutarties nutraukimą ir 13 tūkst. dolerių teismo išlaidų.
Iš viso „Krasnyj Oktiabr“ lietuviui turės suploti 51,4 tūkst. dolerių (45 tūkst. eurų), neskaitant palūkanų.
Šią savaitę M. Linarto atstovai persiuntė arbitražo sprendimą FIBA, Rusijos krepšinio federacijai ir VTB Vieningajai lygai, prašydami užtikrinti jo vykdymą.
Į aikštę verždavosi dėl nuotraukų su žvaigždėmis
Priteistų pinigų treneris laukia Kinijoje – praėjusią vasarą jis iškeliavo dirbti į Geltonosios jūros skalaujamą Šandongo provinciją.
Krepšinis.lt buvęs „Lietuvos ryto“ trenerių štabo atstovas papasakojo apie „Krasnyj Oktiabr“ ekipoje patirtus nuotykius, santykius su klubo prezidentu ir Rusijoje gautas pamokas.
– 2013 metais vykdamas dirbti į Volgogradą dar nebuvote girdėjęs gandų apie D. Gerasimenkos valdymo įpročius? – Krepšinis.lt paklausė M. Linarto
– Tuo metu klubas egzistavo dar tik vienerius metus, D. Gerasimenka, jei neklystu, kaip tik tada ir įsigijo metalurgijos fabriką bei atsikraustė į Volgogradą. Tik atvažiavęs į vietą sužinojau, kad savininkas mėgsta pats eiti į aikštę. Prieš tai jis galbūt buvo pagarsėjęs nebent Ukrainos krepšinio pasaulyje, kuriame sukosi anksčiau.
– Pirmame sezone jums jau teko patirti nekasdienių situacijų?
– D. Gerasimenka neturėjo klubinio krepšinio patirties, todėl visiškai kliovėsi vyriausiuoju treneriu, su kuriuo palaikė labai šiltus santykius, klausydavosi ir mano patarimų. Bet jis tikrai nebuvo apsisprendęs, kas toks yra: ar prezidentas, ar žaidėjas, ar nori profesionalios komandos, ar klubas jam reikalingas kaip pramoga. Kaip suprantu, neapsisprendė D. Gerasimenka iki pat šios dienos.
– Prezidentas per rungtynes sėdėdavo greta trenerių ir krepšininkų ant atsarginių suolo?
– Visko būdavo. Jeigu pats nežaisdavo, tai mėgdavo stovėti už suolelio, kaip buvo įpratęs Rusijos pirmoje lygoje. Bet VTB Vieningoje lygoje taisyklės – griežtesnės, todėl teisėjai po kelių perspėjimų jį tiesiog išvarydavo. Tada jis pereidavo į kitą aikštės pusę.
D. Gerasimenka praėjusį spalį išprovokavo neramumus Europos taurės rungtynėse Atėnuose:
– Kaip D. Gerasimenka pareikšdavo treneriams norą žengti į aikštę?
– Jie komunikuodavo su vyriausiuoju treneriu. Mes abu (su V. Berestniovu – Krepšinis.lt) puikiai supratome, kokia yra situacija. Aš sakydavau: jeigu yra šansas laimėti rungtynes, reikia elgtis vienaip, o jei matome, kad rungtynės – paleistos, galima leisti prezidentui pažaisti. D. Gerasimenka nebuvo labai išrankus, nesakydavo, kad nori žaisti būtent dabar, ir privalome jį leisti į aikštę. Jis labiau norėjo pasirodyti rungtyniaujant su Maskvos CSKA, „Chimki“, kad galėtų kabinete pasikabinti nuotrauką, kaip kovėsi su Aleksandru Kaunu. O kitos komandos jam nebuvo įdomios.
– Ar prezidentas nubraižydavo ir derinių?
– Ne, į trenerių darbą jis nesikišdavo. Būdavo, kad per rungtynes apimtas emocijų pasakydavo treneriui, jog reikia tą ar kitą pakeisti. Bet jo ir V. Berestniovo tarpusavio santykiai buvo ganėtinai draugiški, jie labai lengvai suprasdavo vienas kitą. Nepasakyčiau, kad D. Gerasimenka apskritai turėjo įgūdžių vadovauti komandai. Versle – taip, esu girdėjęs, kad su savo darbuotojais jis nelabai skaitydavosi. Bet klubas jam buvo labiau hobis, jis nebandė kurti baimės atmosferos. Netgi būdavo situacijų, kai treneris norėdavo nubausti žaidėją, o D. Gerasimenka jį užstodavo. Kartais dėl to komandoje būdavo palaida bala.
– Kai jums pasiūlė pasirašyti sutartį naujam sezonui, vis dar nematėte autoritarinės diktatūros grėsmės?
– Aš pats nelabai mėgstu slėpti savo nuomonės, visą sezoną su prezidentu bendravau pakankamai atvirai. Mūsų santykiai buvo gana normalūs, tik paskutiniu metu pašlijo.
– Kas įvyko kito sezono pradžioje, kad tiek jūs, tiek V. Berestniovas staiga tapote nebetinkami?
– Prezidentas – karštas vyras. Sunkiausi periodai jam būdavo sezono pradžia, kol komanda įsivažiuoja, ir pabaiga, kai ateina lemiamų kovų metas. Tada D. Gerasimenka pasidarydavo neprognozuojamas. 2013 metais sezonas mums taip pat prasidėjo banguotai, prezidentui jau buvo užėjęs noras kažką keisti. Skambino graikui Fočiui Katsikariui, kuris tuomet kaip tik buvo nutraukęs sutartį su Rusijos rinktine, norėjo „daryti tvarką“. Tada kažkaip išplaukėme, įėjome į normalų ritmą, viskas susitvarkė.
Po metų situacija pasikartojo. Komanda buvo suburta vos ne paskutinę dieną, neturėjome visaverčio pasiruošimo sezonui. Pralaimėjome kelias rungtynes minimaliais skirtumais, ir prezidentui vėl užėjo nerimo banga. Po nesėkmės namuose prieš „Kalev“ jis pasikvietė iš pradžių vyriausiąjį trenerį, paskui – mane. Pasakė nematantis, kad su mumis „Krasnyj Oktiabr“ galėtų laimėti, ir atsisveikino. Bet atsisveikinti žodžiu ir oficialiai – skirtingi dalykai.
D. Gerasimenka demonstruoja savo krepšinio įgūdžius:
– Turėjote laukti Volgograde dar mėnesį, kol sutartis buvo formaliai nutraukta, negalėjote patekti į treniruotes, prireikė išsikelti iš buto. Tas laikas prailgo?
– Komandos salė buvo gamyklos teritorijoje, norint į ją patekti, reikėdavo praeiti pro apsaugą. Jai buvo įsakyta manęs neįleisti. O persikraustęs iš klubo nuomoto buto, dar maždaug mėnesį gyvenau kitoje vietoje, kol praėjo sutartyje nustatyti terminai.
– V. Berestniovo situacija buvo tokia pati?
– Jam laukti nereikėjo, nes jis išvis dirbo be sutarties. Todėl paskui neturėjo į ką apeliuoti. Taip jau būna: nuvažiuoji kur nors į Rusiją, žmonės atrodo šilti, viską garantuoja savo žodžiu, sutartis laiko nereikalingu dalyku. Bet patirtis rodo, kad tokiose šalyse kaip tik reikia būti labai atidžiam.
– O trenerio D. Bauermanno, pakeitusio V. Berestniovą ir vos sezonui pasibaigus trenkusio durimis, įspūdžių iš Volgogrado negirdėjote?
– Kai jis atvažiavo, man asmeniškai su juo susidurti nebeteko. Tik girdėjau, kad tomis durimis jis norėjo trenkti ne tik vasarą, bet ir kokius tris kartus sezono metu. Kažkaip jį vis įkalbėdavo pasilikti.
– Jau vėliau paaiškėjo, kad suklastojus jūsų parašą atidaryta banko sąskaitą, iš kurios nežinia kas išgrynindavo pinigus. Vaizdas toks, kad jie buvo plaunami?
– Man sunku pasakyti, nes aš nežinau, kam tie pinigai buvo naudojami. Galvojant logiškai, atrodytų taip, kaip sakote, bet aš to negaliu tvirtinti.
– Maža to, klubas apkaltino jus negrąžinus per klaidą pervestų pinigų ir laimėjo bylą Volgogrado teisme. Bijosite važiuoti į Rusiją, nes ten oficialiai esate skolininkas?
– Nemanau, kad reikia bijoti. Kai atsiras daugiau laiko ir galimybių, reikės tuos dalykus susitvarkyti. Vėl reikės kreiptis į teismą, įrodinėti, kad pinigai keliavo į sąskaitą, kuri iš tiesų nebuvo mano, prašyti parašų ekspertizės. Tie dalykai užtrunka ir kainuoja jėgų. Bet teisėsauga jau susidomėjo tuo klubu, manau, ji pati išsiaiškins, kas ir ką ten darė.
Iš tikrųjų, man nesinorėjo prieiti iki tokios situacijos. Bet prezidentas – karštas žmogus. Kaip suprantu, panašūs bylinėjimaisi yra vos ne jo gyvenimo būdas.
– Pastaruoju metu laiką leidžiate Kinijoje. Kuo užsiimate ten?
– Išvykau į Kiniją praėjusį birželį. Dirbu Šandongo provincijos krepšinio federacijoje, esu atsakingas už provincijos komandų pasirengimą Kinijos olimpiadai, kuri vyks kitų metų rugsėjį. Keturios ekipos ruošiasi, su kiekviena tenka padirbėti. Šalis – didelė, turi savo gilią istoriją ir tradicijas. Nors treneris Jonas Kazlauskas Kinijoje paliko gilų pėdsaką, dirbti čia nėra paprasta, kantrybės reikia nemažai.