Vox populi: ar Italija pasiilgo Trinchieri ir kodėl spjaudosi dalis gimtojo Milano?

Andrea Trinchieri daugiau nei dešimtmetį darbuojasi svečiose šalyse, tad galbūt jo pavyzdys patvirtina patarlę, jog savame krašte pranašu nebūsi? Kuomet praėjusią savaitę Kauno „Žalgiris“ gastroliavo Italijoje, „Delfi“ kalbino vietos krepšinio mėgėjus ir žiniasklaidos ekspertus apie Lietuvos vicečempionų strategą. Nors dauguma turėjo palankią nuomonę, buvo ir tokių, kuriuos tautiečio pavardė vertė raukytis.

Kazanės UNIKS (Rusija), Bambergo „Brose“ (Vokietija), Belgrado „Partizan“ (Serbija), Miuncheno „Bayern“ (Vokietija). Ir galiausiai „Žalgiris“ – jau penktas paeiliui užsienio klubas, tapęs A. Trinchieri darboviete.

56-erių specialistas per tą laiką dar trumpai treniravo Graikijos rinktinę, o į savo tikruosius namus Kremonoje užsukdavo tik atostogų metu.

Arba tokiais retais atvejais kaip praėjusią savaitę, kai pakeliui iš Bolonijos į Milaną „Žalgiris“ stabtelėjo Po slėnio viduryje ir surengė treniruotę.

Emilijos-Romanijos ir Lombardijos regionai, kuriuos Eurolygos kampanijos metu pražygiavo žalgiriečiai, yra itališko krepšinio lopšys.

Kur daugiau futbolą garbinančiame Apeninų pusiasalyje išgirsi krepšinio liaudies balsą, jei ne dviejose citadelėse, kurios įprastai tarpusavyje dalinasi čempionų laurais.

Pirmiausia, Bolonija – bent jau patys miestelėnai šventai tiki, jog visoje Italijoje nėra kitos vietos, kur krepšinis būtų taip mylimas. Tradicijas čia suformavo dviejų vietinių komandų – „Virtus“ ir „Fortitudo“ – derbis, išsiskiriantis ilga kaip po visą senamiestį išsiraizgę portikai istorija.

Remiantis Italijos žiniasklaidos pranešimais, „Virtus“ bent du sykius – 2018 ir 2021 metais – bandė prisišaukti A. Trinchieri. Tačiau klubas tuomet nežaidė Eurolygoje, ir atsakymai būdavo neigiami.