Prieš šeštadienio antrąsias atsakomąsias ketvirtfinalio rungtynes L.T. pakalbino krepšininką.

– Kaip teigiama, „Panevėžys“ nemoka žaidėjams algų ir yra ties bankroto riba. Ar verta stengtis?

– Juokinga, bet kai žaidžiame, apie pinigus negalvojame. Be abejo, daugelis turi šeimas ir jas reikia maitinti, tačiau būtų kvaila protestuoti pralaimint. Pažadų sumokėti algas yra, tad kol kas tikime jais...

– Gal ekipos vadovybė prieš ketvirtfinalio seriją pasiūlė krepšininkams sandėrį – pateksite į pusfinalį, išmokėsime skolas?

– Tokių kalbų tikrai nebuvo. Kovojame dėl chebrytės – į komandą susirinko draugiška kompanija ir esame nusiteikę neužbaigti itin anksti šio sezono.

– Nejauti, jog patekai į juodą gyvenimo ruožą – trejus metus atstovauji klubams, kurie nemoka pinigų. Pradžioje turėjai finansinių problemų su Rusijos Jekaterinburgo „Evraz“, po to – su Kipro Limasolio AEL, o dabar – „Panevėžiu“...

– Taip... Sunku ir ką čia pasakyti. Kita vertus, esu, matyt, naivus ir tikiuosi, jog viskas susitvarkys ir visos skolos bus išmokėtos.

– Šeštadienį serijoje iki dviejų pergalių antrą kartą susikausite su „Šiauliais“. Kaip manai, ar patampę liūtą už ūsų neužsitrauksite didelės šiauliečių nemalonės?

– Nemanau, jog „Šiauliai“ yra labai stipresni už mus – galima sakyti, esame apylygės komandos. Tiesą pasakius, nejaučiu noro dar kartą vykti į Šiaulius.

– Truputėlį pakalbėkime apie ateitį. Ką veiksi po šio krepšinio sezono?

– Galvosiu apie kitą. Norėčiau pažaisti kur nors užsienyje. Lietuvoje gerai, bet tik duoną valgyti per sausa – reikėtų ir sviesto užsitepti.