Įdomu tai, kad kelias, galiausiai atvedęs į „Wolves“ komandą, nebuvo labai tiesus. Baigęs mokslus Lietuvoje, pirmuosius trenerio duonos kąsnius M. Leonavičius paragavo šalyje, kuri tuo metu buvo populiari norėjusių padirbėti užsienyje lietuvių kryptis, bet krepšiniu visiškai negarsėjo – Airijoje. Čia jis praleido penkerius metus ir į krepšinio pasaulį visų pirma žengė su teisėjo švilpuku rankose, o tik tada pamažu ėmėsi trenerio veiklos, kurios vis daugėjo.
Iš Airijos grįžęs į gimtuosius Prienus, jis septynerius metus dirbo Prienų „Labas Gas“ trenerio asistentu ir vyriausiuoju treneriu, po to sekė dar vienas sezonas užsienyje, JL klubo jaunimo sistemoje, kuriam baigiantis sulaukė kvietimo tapti „Wolves“ štabo nariu.
Viena įdomiausių patirčių per savo karjerą treneris įvardino 2017-2018 m. sezoną Prienuose, kai šio miesto komandoje žaidė broliai LaMelo ir LiAngelo.
„Buvo labai įdomi patirtis. Vyko ne tik krepšinio „bardakėlis“, bet filmavo ir realybės šou. Kadangi buvau pagrindinis vertėjas tarp trenerio ir Ballų šeimynos, tai visą laiką segėjau mikrofoną per treniruotes ir rungtynes. Reikėjo atsargiai rinkti žodžius. Jau aprašyta ir apkalbėta, kad LaMelo darbo etika ir požiūris į krepšinį tuo metu buvo labai silpnas. Nei aš, nei kažkas kitas tikėjosi, kad jis gali tapti allstaru, bet laikas parodė, kas mes klydom“, – apie šį laikotarpį ir jauniausią Ballų atžalą tinklalaidėje „Wolves Podcast“ pasakojo M. Leonavičius.
Kiek kitokią nuomone treneris susidarė apie LiAngelo Ballą, kuris rodė kur kas daugiau noro ir pastangų krepšinio aikštelėje.
„Pasisekė su juo, nes jis visai neblogai įsipaišė į komandą. Mažiau reiklesnis, mažesnis ego. Jis norėjo žaisti, norėjo tobulėti. Galbūt supranta, kad neturi tiek talento kiek mažylis. Jis įsiliejo ir pridėjo, 196 cm atakuojantis gynėjas, kuris meta iš toli, postina. Bet tėčiui neužteko, kad vidurinis brolis žaidžia gerai, jis norėjo, kad ir mažylis žaistų. 15-mečiui žaisti su vyrais tuo metu tikrai stiprioje Lietuvos krepšinio lygoje, dar Jasikevičiaus eroje, buvo beveik neįmanoma. Padėjo tai, kad jaunėlis pradėjo simuliuoti, jausti nugaros skausmus ir nebežaidė. Tai vienas akmuo nukrito. O su viduriniu broliu viskas buvo tvarkoj, žaidė. Jei būtų likęs, galėjo Lietuvos krepšinio lygoje tikrai žaisti“, – pasakojo krepšinio specialistas.
Nedaug kas žino, jog vienas iš M. Leonavičiaus pomėgių – bandyti pataikyti įvairius sudėtingus metimus, taip vadinamuosius trickshot‘us.
„Šis hobis atsirado iš to, kad dirbdamas Prienuose realiai gyvenau krepšinio salėje. Dirbdamas asistentu vienu metu treniravau ir tris vaikų komandas. Tai salėje ir gyvenau. Buvo laikas tarp, prieš ar po treniruočių. Gali atsisėdęs sėdėti ir kavą gerti arba šnekėti, arba sportuoti ir pabandyt vieną, kitą įdomesnį metimą įmesti. Labiausiai patinka užėjus už krepšio mesti aukšta trajektorija. Turiu pojūtį tam metimui“, – šypsojosi treneris.
Artėjant atrankai į Olimpines žaidynes, krepšinio specialistas svarstė, kad dvi lietuviškos NBA žvaigždės, Jonas Valančiūnas ir Domantas Sabonis, privalo ir gali žaisti vienoje rinktinėje, tačiau vienu metu aikštelėje jie turėtų būti retai.
„Reikia juos turėti abu. Negali žinoti, kas atsitiks – gal trauma, gal išsibauduos. Reikėtų juos abu pasisodinti, pasikalbėti, kad nebandome visų sukišti į vieną krūvą. Turime du superinius vidurio puolėjus, kurie gali žaisti po 20 minučių. Gali momentais pabandyti žaisti su dviem dideliais, viskas tvarkoje. Bet reikia su jais pakalbėti, ar norime žaisti daug, ar laimėti. Galbūt vienose rungtynėse vienas labiau tinka žaisti 25-30 minučių, kitose rolė apsiverčia. Krepšinyje psichologija ir komunikavimas yra vienas svarbiausių dalykų. Jei jie sugebės tai padaryti, nebus kažkokių ego, mums Olimpinės žaidynės, rinktinė yra šventas reikalas, tai turime sutvarkyti tą dalyką. Galvoti ne apie ego, o apie Olimpines žaidynes“, – buvo įsitikinęs „Wolves“ treneris.