Pastabesni krepšinio gerbėjai žino, kad Ž. Ilgauskas yra gynęs Lietuvos garbę atrankoje į 1995 metų Europos čempionatą Atėnuose. Tuomet dar Kauno „Atletui“ priklausęs „centras“ iš viso sužaidė 3 mačus ir visuose juose lietuviai šventė pergales bei iškovojo kelialapį į Senojo žemyno pirmenybes.
Prie jo prisidėjęs 20-metis Ž. Ilgauskas į Atėnus nebuvo pakviestas, o ten Lietuvos rinktinė nukeliavo iki pat finalo, kur tik po dramatiškos ir iki šiol aistras keliančios kovos 90:96 nusileido Jugoslavijai bei užsikabino sidabro medalius.
Portalas DELFI siūlo prisiminti, kokia gi buvo visa Ž. Ilgausko karjera rinktinėje, trukusi vos trejas rungtynes, ir užmesti akį į istorinius kadrus, kuriuose Ž. Ilgauskas – su Lietuvos nacionalinės komandos apranga.
Ž. Ilgausko debiutas – monstrišką A. Sabonio vakarą
Į 1993 m. Europos čempionatą Vokietijoje sensacingai neprasibrovę lietuviai dėl dalyvavimo 1995 m. pirmenybėse Graikijoje buvo priversti kovoti nuo pat pirmo atrankos varžybų etapo. Austrijos sostinėje Vienoje pralaimėję tik Ukrainos ekipai mūsiškiai žengė į antrą etapą. Jame burtai lėmė tokius varžovus – Slovėnija, Latvija ir Estija.
Pirmą ratą Lietuvos rinktinė baigė su dviem pergalėmis iš trijų galimų (97:74 prieš estus, 81:85 prieš slovėnus, 108:65 prieš latvius) ir dar nebuvo tikri dėl patekimo į finalinį etapą. Nepaisant to, jau trečiame mače, vykusiame 1993 metų lapkričio 17 dieną Kaune, su Latvija, šeimininkų gretose debiutavo tuomet dar tik 18-metis Ž. Ilgauskas.
Jis per 17 min. pelnė 6 taškus (3/4 dvitaškiai), atkovojo 5, o perėmė 2 kamuolius bei atliko 3 rezultatyvius perdavimus.
Beje, Ž. Ilgauskas rinktinėje vilkėjo 15-tu numeriu pažymėtus marškinėlius, nes joje jis buvo tik trečias „centras“ – po A. Sabonio ir Gintaro Einikio. Be to, iš bėdos po krepšiu grumtis galėjo ir Virginijus Praškevičius.
Atsisveikinimui – dvigubas dublis
Po to, kai antrą kvalifikacinių varžybų ratą pradėjo pergale Taline 67:65 prieš estus, Lietuvos krepšininkai anksčiau laiko užsitikrino teisę žaisti Europos pirmenybėse Atėnuose. Taigi paskutinėse likusiose dvejose rungtynėse vyriausiasis treneris Vladas Garastas jau galėjo remtis ir rinktinės pamaina.
Vis dėlto Lietuvos komanda pernelyg neatsipalaidavo ir 1994 m. lapkričio 12 d. Vilniuje vykusioje dvikovoje 88:85 atsirevanšavo slovėnams. Mūsiškius į pergalę vedė Artūras Karnišovas (10/14 dvitaškiai, 1/2 tritaškis, 6/6 baudos) ir Rimas Kurtinaitis (7/11 dvitaškiai, 4/5 tritaškiai, 2/2 baudos), įmetę atitinkamai 29 ir 28 taškus.
19-metis Ž. Ilgauskas nugalėtojų gretose buvo ketvirtas pagal rezultatyvumą. Jo sąskaitoje per 21 min. – 7 taškai (1/2 dvitaškis, 5/7 baudos), 3 atkovoti ir 2 perimti kamuoliai.
Geriausią ir, kaip paaiškėjo vėliau, paskutinį mačą Lietuvos rinktinėje Ž. Ilgauskas sužaidė po keturių dienų – lapkričio 16 d. Rygoje su Latvija. Jam užteko 27 min., kad surinktų dvigubą dublį – 10 taškų (4/9 dvitaškiai, 2/4 baudos) ir 13 atkovotų kamuolių, o lietuviai išvargo pergalę rezultatu 94:91.
Nors išlikusiame statistikos protokole rašoma, kad Ž. Ilgauskas neatliko nė vieno rezultatyvaus perdavimo, iš internete įkelto antros šių rungtynių pusės vaizdo įrašo matyti, kad tai tikrai netiesa – lietuvis vien per paskutines 20 min. atliko mažiausiai 3 rezultatyvius perdavimus.
Iš viso Ž. Ilgauskas, kurio karjera rinktinėje truko lygiai metus (be vienos dienos), per šias trejas laimėtas rungtynes pelnė 23 taškus (vid. 7,7 per mačą) ir sugriebė 21 atšokusį kamuolį (vid. 7). Kaip 18-19-mečiui ir tik trečiam rinktinės „centrui“ šie rodikliai – pakankamai solidūs.
