Skelbiame įdomiausias publikacijos ištraukas.
Arvydas Sabonis. Be abejo, jis yra pagrindinis tų laikų „Žalgirio“ ir CSKA akistatų simbolis. Priešprieša gimė Sabui pasirodžius aikštėje ir priklausė praktiškai vien nuo jo – nors pradžioje kildavo klausimų, ar Arvydas galės tapti lyderiu, kokiu buvo V. Chomičius, vėliau atsakymas buvo gautas iš paties vidurio puolėjo. „Žalgirio“ pergalės baigėsi tada, kai dėl traumų iš rikiuotės iškrito Sabas. Per tą laiką jis nuėjo kelią nuo liekno vaikino, kurį pečiais apstumdydavo Myškinas ir Petrakovas, iki ryškiausios finalų žvaigždės ir geriausio tuometinio Sovietų Sąjungos krepšininko.
Sabonis apskritai buvo ne tik didis krepšininkas, bet ir didis aktorius, publikai padovanojęs nepamirštamą savo gestą. Kuomet „Žalgiris“ 1987-ųjų finalo pratęsime pirmavo 10:0, o žaisti buvo likusios kelios sekundės, Sabas atliko pagarsėjusį savo judesį ranka. Netrukus paaiškėjo, kad pergalė iš CSKA rankų su žąsimis išskrido toli į pietus...
Rimas Kurtinaitis. Kurčio veidas po pergalės 1987-ųjų finale – pats charakteringiausias iš visų: kol likusieji džiaugiasi arba dalijasi emocijomis, gynėjas galvoja apie kažką kito ir tarsi demonstruoja, kad kitokio rezultato tiesiog būti negalėjo. R. Kurtinaitis – vienas iš didžiausių sovietinės sistemos priešininkų ir vienas tų, kurie tiesiogiai lygino krepšinio kovas su armija ir visa Sovietų Sąjunga.
„Sovietų rinktinei“, kur neretai dominavo individualizmas, „Žalgiris“ galėjo priešpastatyti ne tik A. Sabonį, bet ir subalansuotą sistemą, paremtą altruistišku savųjų lyderių – V. Chomičiaus, R. Kurtinaičio ir S. Jovaišos žaidimu. Tai žmonės, kurie galėjo nulemti mačo eigą tolimais metimais, tačiau visuomet ieškojo ir efektyvaus atakos pratęsimo.
Raimundas Čivilis. Tai žmogus, kurio barzda tapo neatsiejamu „žaliųjų“ atributu. Tylus ir ramus darbštuolis likdavo žvaigždėmis jau tapusių savo partnerių šešėlyje, tačiau reikalingu momentu visuomet buvo pasirengęs pasistengti ir už kitą. Būtent taip nutiko pačiose įsimintiniausiose Čivilio rungtynėse – Tarpkontinentinės taurės mače su „Cibona“ ir Draženu Petrovičiumi 1986-aisiais. Barzdotas vidurio puolėjas tempė savo komandą į pergalę. Režimo pažeidimai jam dar trukdė rečiau, nei varžovai, o vakarėlis Tbilisyje, kuris tęsėsi visą naktį, peraugo į 25 R. Čivilio taškus ir legendinę komandos pergalę. O finaluose su maskviečiais jis tiesiog darė tai, ką mokėjo – padėjo savo lyderiams visomis geriausiomis savo savybėmis.
Gintaras Krapikas. Savo pirmąjį medalį G. Krapikas iškovojo 1980-aisiais su Sovietų Sąjungos jaunimo rinktine, kurią treniravo Jurijus Selichovas, tuo metu dirbęs CSKA. Puolėjas pateko į simbolinę to turnyro rinktinę ir sulaukė pasiūlymo pereiti į CSKA. Tačiau Krapikas visuomet svajojo atstovauti „Žalgiriui“, todėl atsisakė. Kaip vėliau paaiškėjo, atsisakė tam, kad taptų vienų ryškiausių epizodų klubo istorijoje dalimi.
„Tada nebuvo interneto ir panašių dalykų, visi eidavo į rungtynes, kitos galimybės kartu pasižiūrėti krepšinį žmonės praktiškai neturėjo. Jeigu Kauno sporto halė tuomet talpindavo 5000 žiūrovų, tai norinčių patekti į salę būdavo 100 tūkstančių. Įsivaizduokite, koks ten buvo palaikymas, kokia atmosfera, kaip jausdavomės mes patys, žaisdami šiems žmonėms ir darydami juos laimingais. Mes žinojome, koks svarbus lietuviams krepšinis“, – prisiminė jis.
Sergejus Jovaiša. Baigęs savo sportinę karjerą Sergejus Jovaiša save išbandė ir aktoriaus vaidmenyje, ir kaip žurnalistas, ir kaip politikas – prieš 25 metus jis žengdavo į aikštelę prieš Sergejų Tarakanovą ir bandydavo pelnyti daugiau taškų nei jo varžovas. S. Jovaiša – vienas iš trijų Kauno komandos muškietininkų: jis idealiai atitiko Ato vaidmenį, retkarčiais pasilikdavo antrame plane, o vėliau keitė žaidimo eigą keliais taikliais metimais ir sulaukdavo puikių vertinimų iš žurnalistų: „Smegenų centras“, „Gudrusis lapinas“, „Ilgarankis žvėris“, „Favoritų žudikas“. S. Jovaiša – apipintas egzotiškomis istorijomis už aikštės ribų, pati įsimintiniausia – susidūrimas restorane su prostitute – aikštėje visuomet išlikdavo pats šaltakraujiškiausias ir kontroliuodavo situaciją nuo pradžios iki pabaigos.
Valdemaras Chomičius. „Chomičius dirbo kaip Leninas – 24 valandas per parą. Ir per šį juodą darbą jis iškilo į labai aukštą lygmenį. Dabar jis to paties reikalauja iš kitų. Jis nepataisomas. Aš su juo eičiau ir į žvalgybą“, – cituojamas R. Kurtinaičio atsiliepimas apie V. Chomičių. Nepailstantis įžaidėjas, kurio greitį tarsi fiksuodavo besiplaikstantys plaukai, buvo to Žalgirio motoras. Chomičius buvo idealus partneris Saboniui, dėl savo driblingo, greičio ir sugebėjimų sukurti savo vidurio puolėjui puikias situacijas. O jo charakteris automatiškai darė jį lyderiu. Netgi tais momentais, kuomet „žalieji“ atsilikdavo 20-ia taškų. Chomičius nenuleisdavo rankų ir vedė komandą į naują šturmą.
Publikacijoje prisimenami ir CSKA žaidėjai – akcentuojama, kad ypač daug „Žalgirio“ sirgalių neapykantos sulaukdavo Sergejus Tarakanovas ir Anatolijus Myškinas, o daugiausiai problemų po lenta keldavo ne kas kitas, o legendinis Vladimiras Tkačenka.
Vladimiras Tkačenka. Bene pats spalvingiausias šių dvikovų dalyvis. Judrus 220 cm ūgio milžinas rūsčiu žvilgsniu beveik niekada nesišypsodavo ir sėkmingai konkuravo su savo pagrindiniu varžovu – linksmuoliu A. Saboniu. Ši dvikova, kurioje susidurdavo tuo metu patys pajėgiausi tų laikų Europos žaidėjai, buvo centrinė visoje klubų priešpriešos istorijoje. Ji netgi tapo folkloru, minimu anekdotuose: „Sugrįžta kartą Sabonis ir Tkačenka iš draugiško pasisėdėjimo ir randa gatvėje po geležinį rublį. Ryte prabunda – o tai kanalizacijos dangčiai.“
Anatolijus Myškinas. Jis iki šiol didžiuojasi tuo, kad Lietuvoje jo nekęsdavo labiausiai iš visų CSKA žaidėjų. Turbūt taip nutiko todėl, kad jis buvo vienas rezultatyviausių, o galbūt priežastis ir kita. „Netgi nežinau, kodėl „Žalgirio“ fanai taip širsdavo“, – sako A. Myškinas, netrukus prisimenantis ir istoriją, anot jo, labiausiai supykdžiusią „Žalgirio“ gerbėjus. „Tai buvo 1983-ieji. Namuose per pirmąsias finalo rungtynes mes pralaimėjome „Žalgiriui“, o išvykoje nugalėjome abu kartus ir tapome čempionais. Traukinyje mes surinkome medalius, pakabinome ant kupė užuolaidos ir ėmėme mojuoti sirgalių akivaizdoje. Tie iš pykčio ėmė siūbuoti vagoną. Gerai, kad traukinys išjudėjo, nes nežinau, kuo viskas būtų pasibaigę“.
Sergejus Tarakanovas. Dar vienas iš tų laikų CSKA lyderių. Jo reikšmė maskviečių klubui buvo tokia didelė, kad jis tapo vienu iš nemėgstamiausių žmonių Lietuvoje – puolėjas pataikydavo be klaidų, jį sustabdyti būdavo nepaprastai sunku. Visgi jam pačiam „Žalgiris“ taip pat nebuvo pats parankiausias varžovas: maskviečiai netgi dažniau pralaimėdavo, neretai apmaudžiomis aplinkybėmis, o antrąsias finalo rungtynes 1987-aisiais, kuomet A.Sabonis stebuklingu būdu sugebėjo išsilaikyti su 4 asmeninėmis pražangomis, jis prisimena iki šiol. Ir netgi pirmosiose veteranų rungtynėse „Žalgiris“ sugebėjo apkartinti S. Tarakanovo gyvenimą – jo metimą paskutinėmis sekundėmis blokavo ne kas kitas, o pats Sabonis.
Kauno „Žalgiris“ Sovietų Sąjungos pirmenybes XX a. devintajame dešimtmetyje laimėjo tris kartus – 1985, 1986 ir 1987 metais.