Padėtis – panaši į R. Kurtinaičio patirtį
„Kažkokie aferistai, košmaras. Meluoja per akis“, – taip apie „Energa“ klubo vadovybę dabar atsiliepia du sezonus komandai vadovavęs lietuvis.
2016-2018 metais jo treniruojamos Torunės krepšininkės, tarp kurių buvo ir Monika Grigalauskytė, du kartus pasirodymą Lenkijos pirmenybėse baigė ketvirtfinalyje.
Nors rezultatas – tas pats, įvertintas jis buvo kardinaliai priešingai.
Pernai klubas buvusiam Lietuvos rinktinės vairininkui pasiūlė net penkerių metų trukmės kontraktą. O šiemet jau bandė patyliukais juo atsikratyti.
„Kovo mėnesį gavau gerą kitos komandos pasiūlymą. Pranešiau apie tai klubo vadovams, bet jie man atsakė, kad aš pas juos dirbsiu iki grabo lentos.
Balandį, kuomet sezonas mums baigėsi, jokių klausimų dėl tolesnio darbo irgi nebuvo. O gegužės pabaigoje Lenkijos spaudoje perskaičiau, kad komanda turi naują trenerį. Direktorė tuomet tvirtino, kad spauda rašo nesąmones, šmeižia. Bet birželį sužinojau, kad mano vietoje jau kažkas kitas dirba. Tokiu metu visi klubai būna pasitvirtinę trenerius, o aš likau ant ledo“, – Krepšinis.lt pasakojo A. Paulauskas.
Nepaisant galiojančios sutarties, 2005-2006 metais su „Lietuvos telekomu“ dukart Eurolygos finalo ketverto turnyre dalyvavusio specialisto vietą Torunėje užėmė buvęs Slovakijos krepšininkas Štefanas Svitekas.
Kuris nurodymus dabar dalina ir savo pirmtako į komandą kviestoms dviems lietuvėms: Laurai Svarytei ir Daugilei Šarauskaitei.
Kaip musė iš barščių išmestas A. Paulauskas atsidūrė panašioje padėtyje, kokioje prieš keletą metų buvo Rimas Kurtinaitis, kuomet Maskvos srities „Chimki“ (Rusija) paskyrė naują trenerį neatleidę senojo.
Maža to, anot A. Paulausko, jam ir asistentu dirbusiam Egidijui Ženevičiui „Energa“ liko skolinga keturių mėnesių atlyginimą.
Važiavo ieškoti direktorės
Išgirdęs apie naują trenerį, 2003-2013 metais su pertrauka Lietuvos rinktinei vadovavęs strategas nežinojo, kaip reaguoti: klubo direktorė Krystyna Bazinska-Michalowska namo išvykusio specialisto skambučius tiesiog ignoravo.
„Užsiėmiau seklio morkos funkcijomis. Telefonu man neatsiliepdavo, todėl neapsikentęs vieną dieną sėdau į automobilį ir nuvažiavau į Torunę, pas direktorę. Buvo sekmadienis. Paskambinau į jos namų duris, atidarė vyras. Sako: nueik į kiemą, ji ten deginasi. Kai direktorė mane pamatė, jai buvo didelis šokas. Bėgiojo šen ir ten, žiūrėjo į mane išpūstomis akimis.
Paskui susėdome, pasikalbėjome. Ji pažadėjo atsiskaityti, kitą dieną išmokėjo mėnesio atlyginimą. Bet skoloj liko dar trys. Sutartu laiku nieko negavau, turėjau rašyti raštus, kol galiausiai šiaip taip atsiskaitė“, – juokdamasis savo nuotykius prisiminė A. Paulauskas.
Rinktinės rezultatai nemaloniai stebina
Iš klubo jis teigia iki šios dienos vis dar negavęs raštiško patvirtinimo apie nutrauktą sutartį.
Trenerio agentas su teisininkais ruošia ieškinį FIBA Krepšinio arbitražo teismui ir tikisi prisiteisti kompensaciją už visą likusią kontrakto trukmę – ketverius metus.
Per karjerą daugiau nei dešimtmetį Lenkijoje dirbęs specialistas interviu Krepšinis.lt pasakojo apie keistą savo patirtį Torunėje ir dalinosi mintimis apie niūrias Lietuvos moterų krepšinio realijas.
– Kada nors esate atsidūręs panašioje situacijoje, kuomet klubo vadovas slapstosi nuo darbuotojo? – Krepšinis.lt paklausė A. Paulausko
– Labai seniai buvo panašiai, kai atidaviau remontuoti savo automobilį. Tarp kitko, irgi Lenkijoje. Teko jį dar prastesnės būklės vežti iš naujo taisyti į Lietuvą (juokiasi – Krepšinis.lt). O tame klube – kažkokie aferistai. Jų nesuprasi, kažkoks košmaras. Meluoja per akis.
Sakė, kad turi antrą pagal dydį biudžetą Lenkijoje, bet tai netiesa. Atlyginimų ir žaidėjoms nemokėjo, australė dėl to komandą ir paliko. Krepšininkių trūko, su logistika – taip pat betvarkė. Ir visą laiką klubas su kažkuo teisiasi – žaidėjomis, treneriais. Ir viską pralaimi, nėra nė vieno proceso laimėję. Netgi tada, kai viena žaidėja išgėrusi atėjo į treniruotę ar į varžybas. Ją atleido, bet net tokioje situacijoje ginčą paskui sugebėjo pralaimėti. Nors klubo prezidentas – teisininkas.
Kita vertus, man per karjerą daug visokių nuotykių yra pasitaikę. Pavyzdžiui, Balstogėje. Iš pradžių viskas buvo gerai, bet tik klubas pasistatė salę, prasidėjo problemos. Po penkerių metų išvažiavau taip ir neatgavęs visų pinigų. Zeliona Guros klubas taip pat iki šiol man skolingas apie 4 tūkst. dolerių, Kurske irgi kelis mėnesius algų nemokėjo. Bet visur išsiskyrėme gražiuoju, nebuvo nieko panašaus kaip čia.
– Klubas nebenorėjo jūsų dėl pralaimėtos ketvirtfinalio serijos?
– Man nepaaiškino, kodėl manęs atsisakė, bet įsivaizduoju, kad jiems tai buvo ne rezultatas. Nors pagal tai, kaip ruošėmės sezonui, apie kažką daugiau nė sapnuoti neišėjo. Iš manęs juokdavosi kolegos, treniruojantys Torunės vyrų krepšinio ir tinklinio komandas: jų pratybose dirba po 12-14 žaidėjų, o pas mane – trys profesionalės ir keturios jauniklės. Ir taip ruošėmės iki rugsėjo pradžios. Paskui dar dvi žaidėjos atvyko, bet pirmą čempionato ratą vis tiek vertėmės su 6-7 krepšininkėmis. Antrame rate pasistiprinome viena amerikiete ir jau ėjome beveik be pralaimėjimų. Bet tokia komanda vis tiek nebuvo pajėgi žaisti kas kelias dienas. Atėjo atkrintamosios varžybos, ir visos „numirė“.
Prieš sezoną buvau pateikęs klubui penkių žaidėjų, kurias norėjau matyti komandoje, sąrašą. Nenupirko nė vienos, neva per brangios. O šiemet jau visos penkios žaidžia Torunėje. Įsivaizduokite, kokie fokusai.
– Kokie dabar jūsų planai?
– Sėdžiu namuose, kartais padedu žmonai (krepšinio trenerei Diliarai Velišajevai – Krepšinis.lt), pravedu treniruotę jaunimui. Galima sakyti, kad laukiu pasiūlymų.
– Lietuvoje turbūt nelabai kas turėtų ką pasiūlyti?
– Lietuvoje reikėtų pačiam susikurti savo klubą, kad turėtumei darbą (juokiasi – Krepšinis.lt).
– Lietuvos krepšininkių nebėra Eurolygoje, Lietuvos komandos nebežaidžia net Europos taurės turnyre, o šalies rinktinė praleis antrą iš eilės žemyno čempionatą. Kokia kryptimi rieda moterų krepšinis Lietuvoje?
– Praleisti du čempionatus iš eilės – labai didelis nuostolis. Aš galvoju, kad dabartinė rinktinės sudėtis yra pakankamai stipri, kad ten žaistų. Ką palikau 2013 metais, visos tebėra, ir prisijungė gerų naujokių, kurios žaidžia nebloguose užsienio klubuose. Komanda yra pakankamai subrendusi, branduolys – pajėgus.
Nežinau, kokios bėdos. Galima sakyti, kad atrankoje kliuvo stipri grupė. Bet ar tikrai stipri, jei jos favoritė Rusija šiuo metu visiškai nusilpusi, jei vietinės žaidėjos rusų klubuose negauna net aikštės pauostyti?
Eilinį kartą lipame ant to paties grėblio. Girdėjau, kad Latvijoje dabar yra penki klubai, kuriuose su mergaitėmis dirbama dukart per dieną. O pas mus internatas išardytas ir uždarytas – kaip sakoma, langai užkalti, visi išėjo į frontą. Suprantu, kad su berniukais situacija kitokia: gali ant stulpo priklijuoti skelbimą ir kitą dieną į treniruotę jų ateis 30. O mergaičių reikia ieškoti, vežti į centrus ir ten rimtai dirbti. Bet dabar to niekam nereikia, visi pinigai lieka vyrams.
Federacija surenka gabiausias žaidėjas vieną kartą per mėnesį, tačiau kas iš to? Su merginomis reikia kitaip dirbti. Ir rinkti jas ne tik iš Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, kur ir taip reguliariai paruošiama santykinai kokybiškos produkcijos. Reikia stengtis sudominti trenerius rajonuose, ten ieškoti talentų. Pavyzdys yra Laura Juškaitė iš Skuodo, Daugilė Šarauskaitė iš Jurbarko.
– Ar matote kokių nors permainų Lietuvos moterų krepšinio lygoje, kurios ilgametę direktorę Audrą Ginelevičienę pakeitė Giedrius Gustas?
– Komandų sumažėjo, sudėtys atjaunėjo. Žaidžia arba veteranės, arba vaikai. Sunku kažką pasakyti. Aišku, jaunimas naudos gaus, augs. Bet tos, kurios gabesnės, turėtų išvažiuoti į geresnius klubus užsienyje.
– Sklando gandai, kad pasaulio moterų čempionate komandų skaičius bus mažinamas iki 12, nors vyrų pirmenybių apimtis nuolat auga. Matote, kad moterų krepšinis globaliai praranda populiarumą?
– Nesutikčiau. Vis dar yra šalių, kur moterų krepšinis populiaresnis už vyrų arba jam lygus. Gal esu konservatorius, bet tikrai nenorėčiau, kad dalyvių skaičius būtų mažinamas. Kiek matau, viskas dabar daroma dėl „pliusiuko“ – tiek moterų, tiek vyrų krepšinyje. Atrodo, FIBA prirašė visokių strategijų, priemonių, kaip populiarinti moterų krepšinį. Bet jei susiaurins pasaulio čempionatą, nieko gero iš to nebus.
Dalyvavimas tokiuose turnyruose duoda daug naudos, ir puikiausias pavyzdys – Serbija. Jos moterų rinktinė visada murkdėsi dugne, bet kai vieną kartą šovė, mažai nepasirodė: tapo 2015 metų Europos čempionėmis, 2016 metais pelnė olimpinę bronzą. Arba Belgija, kurioje moterų krepšinis dabar aukštumoje, žmonių į sales renkasi daugiau nei pas vyrus. Arba ta pati Latvija, turinti savo komandą Eurolygoje, kurią ir mes kažkada turėjome, buvome prizininkais, bet visko netekome.