Apie Carmelo persikėlimą į Teksasą dar gerokai iki šio sandorio patvirtinimo buvo kalbama labai daug. DELFI TV studijoje viešėjęs buvęs „Rockets“ narys Donatas Motiejūnas teigė, jog Hjustono ekipa šią vasarą žengė didelį žingsnį atgal, o JAV lažybininkai pateikė dar skaudesnį šio sprendimo vertinimą.
Kaip pranešė „CBS Sports“, viena iš didžiausių JAV lažybų kontorų „Rockets“ prognozavo 4,8 procento šansą iškovoti 2018-19 metų NBA čempionų titulą. Su Carmelo atvykimu šis šansas sumažėjo iki 3,9 procento. Kitaip tariant, vien tik Anthony įsigijimas atitolino Raketas nuo išsvajoto tikslo.
Gegužės pabaigoje 34-ąjį gimtadienį atšventęs krašto puolėjas savotiškai suvienijo plačiu nuomonių spektru pasižyminčius NBA apžvalgininkus. Tarp šimtų pavyzdžių iki šiol neteko matyti nė vieno straipsnio ar video interviu, kuriame Melo atvykimas būtų vertinamas kaip logiškas ir teisingas „Rockets“ žingsnis.
Prieš užimdamas „velnio advokato“ poziciją noriu pabrėžti, jog sveiko proto diktuojamą Carmelo situacijos vertinimą pavyko užgniaužti tik didelių valios pastangų dėka. Tačiau rasti kontrargumentų populiariai nuomonei vis dėlto įmanoma.
Tad šį sekmadienį teks pradėti iš pirmo žvilgsnio šventvagišku teiginiu – Anthony Hjustone sužais nuostabų sezoną, o jo įsigijimas taps geriausiu šios vasaros „Rockets“ sprendimu.
Pirmas argumentas – sezonas Oklahomoje išryškino smarkų Carmelo regresą
„Thunder“ gretose Anthony fiksuota statistika ir kontroversiški pareiškimai apie savo statusą ir nenorą pasitraukti į antraplanį vaidmenį šiandien minimi kaip vieni iš pagrindinių būsimosios jo nesėkmės argumentų.
Russello Westbrooko ir Paulo George'o pašonėje praleisti metai sudavė rimtą smūgį Carmelo reputacijai. Jo rezultatyvumas smuko iki 16,2 taško per rungtynes (karjeros vidurkis – 24,1), o vos 40 procentų taiklumas iš žaidimo tapo prasčiausiu pasiekimu per visą jo penkiolikos metų karjerą.
Šie skaičiai turi racionalias priežastis. Žaidžiant šalia Westbrooko neišvengiamą žingsnį atgal patyrė ir George'o rezultatyvumas (21,9 taško per rungtynes, paskutiniame sezone Indianoje – 23,7), o suprastėjusį Melo taiklumą lėmė kardinaliai pasikeitęs vaidmuo aikštėje.
Žaidimu vienas prieš vieną ir metimais iš vidutinio nuotolio visą karjerą rėmęsis krepšininkas prieš išvykdamas iš Niujorko „Knicks“ 2016-17 metų pirmenybėse pirmą kartą bent 30 procentų visų savo metimų iš žaidimo atliko iš trijų taškų zonos.
Persikėlimas į „Thunder“ pakėlė šį Anthony išplėstinės statistikos rodiklį į neregėtas aukštumas. Snaiperio savybėmis niekados nepasižymėjęs žaidėjas net 40 procentų savo metimų atliko iš už lenktosios linijos. Toks milžiniškas šuolis neišvengiamai atsiliepė ir jo taiklumo rodikliams.
Nors po 6,1 tritaškio per rungtynes paleisdavęs Carmelo tą darė kiek žemesniu nei lygos vidurkis 35,7 procento tikslumu, visoje lygoje tokią metimų kiekio ir taiklumo kombinaciją šiame sezone užfiksavo tik 25 žaidėjai. Anthony buvo vyriausias šio sąrašo narys.
Negana to, kontekstinės aplinkybės leidžia tikėtis, jog Melo artėjančiame sezone fiksuos aukštesnę statistiką. Su visa derama pagarba trigubų dublių karaliui Westbrookui, pastarieji metai iliustravo, jog žaidimas greta atkovotų kamuolių ir rezultatyvių perdavimų besivaikančio įžaidėjo turi neigiamą įtaką jo komandos draugų naudingumui.
Net ir tas pats Kevinas Durantas po garsiojo persikėlimo į „Golden State Warriors“ ėmė demonstruoti efektyvesnį žaidimą, nei paskutiniaisiais Oklahomoje praleistais metais. Tą patį galime pasakyti ir apie Victorą Oladipo, ir apie Domantą Sabonį, ir apie Enesą Kanterį. Kodėl Carmelo turėtų būti išimtimi?
Skeptikai pabrėžia, jog Anthony žaidimo stilius moderniajame NBA pasaulyje su kiekvienais metais tampa vis labiau apdulkėjusia antikvarine atgyvena. Kamuolio stabdymas, ilgas jo kontroliavimas „izoliacijos“ atakose ir sudėtingi metimai iš vidutinio nuotolio labiau tinka paskutiniojo praėjusio amžiaus dešimtmečio, nei pastarųjų metų lygai.
Toks argumentas yra absoliučiai logiškas, tačiau ir čia galime rasti Melo išteisinantį priežastingumą.
Be absoliučiai dominuojančio Westbrooko „Rockets“ naujokui per visą karjerą taip ir neteko rungtyniauti kartu su aukščiausio lygio įžaidėjais. Dar daugiau – Carmelo beveik niekada šalia savęs neturėjo adekvataus žaidimo kūrėjo, galinčio atrakinti jo, kaip atakų užbaigėjo, potencialą ir eliminuoti iš komandos žaidimo prieštvaninį trypčiojimą su kamuoliu ties baudos aikštelės kampu.
Bene geriausią tokio stiliaus komandos draugą greta savęs Anthony turėjo keturis pirmuosius savo sezonus Denveryje, kurių metu ekipos žaidimui dirigavo Andre Milleris. Paskutiniuosius kartu praleistus metus Carmelo vainikavo rinkdamas net po 28,9 taško per rungtynes. Milleris prie jų prisidėjo vidutiniškai atlikdamas po 9,1 rezultatyaus perdavimo.
Deja, ateinantį dešimtmetį Melo neturėjo nė iš tolo šiam žaidėjui prilygstančio generolo. Startinio įžaidėjo vietą jo atstovautose komandose chronologine tvarka užėmė Anthony Carteris, karjeros saulėlydį išgyvenę Chauncey Billupsas, Mike'as Bibby ir Baronas Davisas, Raymondas Feltonas, Pablo Prigioni, Jose Calderonas, Langstonas Galloway ir Derrickas Rose'as.
Nors šiame sąraše galime rasti bent kelias išties aukšto lygio krepšininkų pavardes, nė vienas iš jų šalia Carmelo nerungtyniavo išgyvendamas savo karjeros piką. Anthony yra žaidęs ir su Jasonu Kiddu, tačiau tik tada, kai pastarasis jau buvo sulaukęs 40-ies metų amžiaus.
Puikiai žinoma patarlė byloja, jog „seno šuns naujo triuko neišmokysi“. Vis dėlto, žaidimas su išskirtinai kūrybingu CP3 ir Hardeno duetu leis Melo šalia savęs nuolat turėti tai, kas iki šiol jį aplenkdavo visos karjeros metu – aukščiausio lygio atakų dirigentą.
Ne, net ir tokios aplinkybės neleis Carmelo staiga pakartoti vos prieš ketverius metus fiksuotų 27 ar daugiau taškų rezultatyvumo vidurkių. Tačiau visos šios sąlygos leidžia iš jo tikėtis daug efektyvesnio žaidimo puolime, nei praėjusiais metais.
Kalbant apie varžovų krepšio apgultis, būtent tokio krepšininko pernai ir trūko „Rockets“ ekipai. Žaidėjo, galinčio perimti iniciatyvą iš Paulo ir/ar Hardeno į savo rankas lemiamomis akimirkomis. Konkurencingo, savimi pasitikinčio ir sveiko naglumo turinčio žaidėjo, kuris sugebėtų nutraukti itin sausas – pavyzdžiui, 27 netaiklių tritaškių iš eilės – serijas komandos puolime.
Antras argumentas – kaip Anthony pakeis Arizą ir Mbah a Moute gynyboje?
Nors Paulo mainai suteikė „Rockets“ naują dimensiją komandos puolime, nepakankamai įvertinta jų sėkmės dalimi lieka itin efektyvus žaidimas savoje aikštės pusėje. Per 100 atakų vidutiniškai po 103,8 taško į savąjį krepšį praleidę Hjustono krepšininkai reguliariajame sezone pasižymėjo šešta geriausia gynyba visoje NBA lygoje.
Kalbant apie šį žaidimo komponentą, nemažai laurų atitenka Trevoro Arizos, Luco Mbah a Moutes ir P. J. Tuckerio trijulei. Ginamaisiais keistis daugiau nei efektyviai galėję krepšininkai tapo pagrindine gynybos koordinatoriaus Jeffo Bzdeliko įvestos sistemos ašimi.
15 milijonų JAV dolerių vertės sutartį artėjančiam sezonui su Finikso „Suns“ pasirašiusio Arizos ir į Los Andželo „Clippers“ grįžusio Mbah a Moutes išvykimas laikomas pagrindiniu argumentu, kalbant apie neišvengiamą būsimąjį „Rockets“ rezultatų suprastėjimą.
Visgi Hjustono ekipa praėjusiose pirmenybėse ne kartą pademonstravo, jog efektyvių rezultatų gali pasiekti ir be minėtųjų krepšininkų pagalbos. Sunkią peties traumą patyręs Mbah a Moute atkrintamosiose varžybose rungtyniavo tik epizodiškai, tačiau Raketos ir be jo nuskrido iki pat lemiamų septintųjų konferencijos finalo rungtynių.
Serijoje su „Warriors“ kamerūnietis aikštėje pasirodė ketveriose rungtynėse. Antrajame susitikime Mbah a Moute žaidė vos kiek daugiau nei 6 minutes, o „Rockets“ šventė užtikrintą pergalę rezultatu 127:105. Kitose trijose jo sužaistose dvikovose krašto puolėjas žaidė bent po 14 minučių, tačiau Hjustonas patyrė tris skaudžias nesėkmes bendru 83 taškų skirtumu. Faktas – lemiamoje serijoje D'Antoni auklėtinių rezultatams Mbah a Moutes prasta fizinė forma neturėjo didelės įtakos.
Panaši situacija atsispindi ir Arizos praleistuose sustikimuose. Reguliariajame sezone amerikietis nežaidė penkiolikoje rungtynių. Kaip jose sekėsi „Rockets“? Keturiolika pergalių ir viena nesėkmė nieko nebelėmusiose paskutinėse sezono rungtynėse su Sakramento „Kings“.
Serijoje su „Warriors“ Ariza – kaip ir visi likę čempionų varžovai – nesugebėjo sustabdyti Duranto, o pats pataikė vos 7 iš 35 mestų tritaškių. Be to, jį savo gretose Hjustonas turėjo ir 2016-17 metų sezone, kuriame tarp efektyviausiai besiginančių lygos klubų užėmė vos 18-ą poziciją. Arizos ir Mbah a Moutes indėlis į komandos gynybą buvo svarbus, tačiau daug didesnį teigiamą postūmį teksasiečiams suteikė CP3 atvykimas ir Clinto Capelos progresas.
Remiantis basketball-reference.com pateikiama išplėstine statistika, per visą savo karjerą Carmelo neigiamos įtakos komandos gynybiniams rezultatams neturėjo tik 2011-12 metų sezone. Savo jėgas ne kartą minėtam puolimui vienas-prieš-vieną skyręs krepšininkas savoje aikštės pusėje žaisdavo puse kojos ir nepersistengdavo stabdydamas varžovų išpuolius.
Paskutinį praėjusios pastraipos sakinį vienareikšmiškai galima pritaikyti ir dar vienam panašią reputaciją turėjusiam žaidėjui. Visgi Paulo reiklumas privertė šį žaidėją susiimti, o jo susikaupimas atnešė jam šio sezono MVP trofėjų.
Panašų efektą žaidimas su vienu geriausių mūsų kartos įžaidėjų gali atnešti ir jo geriausiu draugu vadinamam Anthony. Dviejų ryškių asmenybių susidūrimas kitomis aplinkybėmis galėtų tapti pamatu komandos mikroklimato krizei, tačiau geri šių žaidėjų tarpusavio santykiai leidžia tikėtis sėkmingo jųdviejų bendradarbiavimo.
Carmelo tikrai netaps elitiniu gynybos specialistu, tačiau jei jis nuoširdžiai dirbs savoje aikštės pusėje, neigiama įtaka komandos žaidimui turėtų tapti minimalia. Capelos, Paulo ir Tuckerio kibumas gali kompensuoti ribotą Anthony judrumą ir leisti D'Antoni „paslėpti“ komandos naujoką ties mažiausiai pavojingu varžovų žaidėju. Panašią evoliuciją Hjustone jau išgyveno Ericas Gordonas, tad, dar kartą – kodėl to paties padaryti negali ir Melo?
Ir pabaigai: negailestinga kritika ir ties patyčių riba balansuojantys atsiliepimai apie Carmelo žaidimą naujojoje komandoje turėtų tapti puikia motyvacija žaidėjo darbo etikai.
Vos prieš metus jam atvykstant į „Thunder“ šis pokytis buvo pasitiktas kaip rizikingas, tačiau ambicingas Oklahomos klubo žingsnis. Per vieną sezoną Anthony talento vertinimas apsivertė 180 laipsnių kampu. Tokio skepticizmo krepšininkas nematė per visus penkiolika lygoje praleistų metų.
Jautriai į neigiamus atsiliepimus apie savo žaidimą reaguojantis Hjustono naujokas padarys viską, kad užčiauptų vienbalsiai jį į šuns dienas dedančius kritikus. Ar tai garantuoja, jog Anthony susigrąžins prarastą žvaigždės statusą? Toli gražu. Tačiau skirtingai nei mano dauguma, toks artėjančio sezono scenarijus visgi yra įmanomas. To šiandien pakanka viltis į Carmelo dedančiai „Rockets“ organizacijai.