Jakobas Poeltlas, DeRozanas ir kitų metų biržos pirmojo rato šaukimas už Kawhi Leonardą ir Danny Greeną. Šiuos mainus „Toronto Star“ sporto apžvalgininkas Bruce'as Arthuras jau spėjo pelnytai pavadinti svarbiausia diena „Raptors“ klubo istorijoje.
Priežasčių tokiam pompastiškam teiginiui yra ne viena ir ne dvi. Į Torontą atvykstantis Leonardas dukart pateko į daugiausiai balsų naudingiausio NBA krepšininko (MVP) rinkimuose gavusių žaidėjų trejetuką bei du sykius iš eilės buvo pripažintas geriausiai besiginančiu lygos žaidėju.
Jei Kawhi atgaus prieš kiek daugiau nei metus demonstruotą sportinę formą, Toronto klubas pirmą kartą savo gretose turės vieną iš penkių – kai kurių ekspertų numone, trijų – geriausių pasaulio krepšininkų.
Visgi ši diena svarbi ne tik dėl atvykstančių, bet ir dėl išvykstančių krepšininkų. Didžiąją savo egzistavimo dalį lygos dugne praleidę „Raptors“ su ryškiausia klubo žvaigžde atsisveikina jau trečią kartą. Tačiau skirtingai nei Vince'o Carterio ar Chriso Bosho atvejais, Toronto klubas pirmą kartą tą padarė savo noru.
Kai prieš aštuonerius metus Boshas suvienijo jėgas su Dwyane'u Wade'u ir LeBronu Jamesu Majamio „Heat“ ekipoje, Toronto sirgalius apėmė puikiai pažįstamas nevilties jausmas. Sekdamas Carterio pėdomis, komandą ir vėl paliko talentingiausias jos žaidėjas.
„Raptors“ tuo metu turėjo vos ne plėtojimosi lygos klubo statusą – ekipoje subrendę krepšininkai iš jos išvykdavo į aukštesnį lygį, kuriame įgaudavo galimybę žaisti „tikrose“ rungtynėse. Nuo klubo įkūrimo 1995-ais metais kanadiečiai į atkrintamąsias varžybas buvo patekę vos penkis kartus bei laimėję tik vieną vienintelę seriją (2001-ais 3:2 prieš „Knicks“).
Depresyvių nuotaikų apimtus komandos gerbėjus po Bosho išvykimo raminti ėmėsi savo debiutinį sezoną ką tik sužaidęs gynėjas. Dėjimų konkurse antrą vietą užėmęs ir 8,6 taško per rungtynes rinkęs jaunuolis ramiai tarė: „mes tai sutvarkysime“. Tądien DeRozanas davė pažadą Toronto miestui. Pažadą, kurio taip niekada ir nesulaužė.
Ne paslaptis, jog dauguma mūsų šalies krepšinio gerbėjų niekada ypatingai nemėgo DeMaro. Abejotini sprendimai – duok, pagaliau, Jonui kamuolį! – ir ribotos žaidybinės galimybės JV progresą stebėjusiems lietuviams sugadino daug nervų.
Tačiau šiandien tenka pripažinti, jog jis visus šiuos metus buvo pačiu tikriausiu Toronto krepšinio simboliu. „Kartais mažumėlę begalviškas ir savanaudiškas, tačiau kasmet vis efektyvesnis žaidimas reguliariajame sezone ir absoliutūs subyrėjimai atkrintamosiose varžybose, ypač susidūrus su LeBrono barjeru“ – ar šis sakinys apie DeRozaną, ar apie „Raptors“? Būtent.
DeMaras buvo pirmasis tokio lygio krepšininkas, savo noru pasirinkęs žaidimą Kanadoje. 2013-ais ir 2016-ais metais tapęs laisvuoju agentu jis stengėsi kuo greičiau suderinti naujos sutarties detales, kad komandos gerbėjams nereikėtų nerimauti dėl jo ateities.
Abu sykius žaidėjas pasirašė naujus kontraktus nereikalaudamas maksimalių finansinių pasiūlymų bei padarydamas nemažas nuolaidas „Raptors“ organizacijai. Faktas – DeRozanas niekada neišklausė nė vieno jokio kito klubo pasiūlymo.
Praėjusių metų gruodį Masai Ujiri pareiškė savo klubo lyderiui, kad jis gali tapti „Toronto Kobe“ – visą karjerą vienai ir tai pačiai komandai atstovavusiu žaidėju. Gyva klubo legenda.
Prieš kelias dienas DeRozanas pasiteiravo „Raptors“ vadovybės apie gandus, jog jis gali būti iškeistas. Į savo klausimus krepšininkas sulaukė raminančių atsakymų ir buvo patikintas, kad ekipoje tikrai rungtyniaus ir kitą sezoną. Šiandien Toronto atstovai neigia tokią paties DeRozano paviešintą informaciją, tačiau žaidėjas atkakliai tvirtina, jog toks pokalbis tikrai įvyko.
Savojo pažado aštuonerius metus nesulaužęs krepšininkas, kartą savo prisirišimą prie komandos išreiškęs žodžiais „aš esu Torontas“, visą karjerą namais laikytą klubą palieka ypatingai skaudžiu būdu.
Negana to, krautis daiktus į dėžes ir ruoštis varginančiam kraustymosi procesui DeRozanui teks nepraėjus nė pusmečiui nuo vasario 26-os. Tądien žaidėjas pirmąkart viešai prisipažino, jog jau ne pirmus metus kovoja su depresija.
Dalis sentimentalesnių Toronto sirgalių šiandien siunta: kaip komanda galėjo iškeisti vienintelę klube savo noru pasilikusią žvaigždę į krepšininką, kuris viešai pareiškė, jog nenori rungtyniauti Kanadoje ir gali po artėjančio sezono palikti „Raptors“ klubą?
NBA lygoje su kiekvienais metais mažėja Timo Duncano, Dirko Nowitzki, Manu Ginobili ar to paties Kobes karjeros kelius pakartosiančių krepšininkų. Klubų ištikimybė žaidėjams iš retenybės jau tapo atgyvena, niekam nebeaktualiu praeities dienų reliktu. Šį tendencingumą tik dar labiau paryškino DeRozano pavyzdys.
Apie savo norą visą karjerą ginti „Raptors“ klubo spalvas ne kartą užsiminė ir kitas Toronto klubo narys. Jam jau šešerius metus sekasi keliauti išsvajoto tikslo link, tačiau komandos draugo išvykimas turėjo emociškai paliesti ir šį krepšininką. Mylimiausias NBA besidominčių lietuvių uteniškis turėtų nepamiršti Isaiah Thomaso šiandien ištartų žodžių: „Ištikimybė šiame žaidime tėra tik žodis“.