Chronologine tvarka savo NBA karjerą atsiminęs D-Mo žiūrovams papasakojo savo pirmuosius įspūdžius Hjustone, atskleidė vis dar gyvos draugystės su Dwightu Howardu detales bei pateikė artėjančio stipriausios pasaulio krepšinio lygos sezono prognozes.
Su įdomiausiomis pokalbio detalėmis kviečiame susipažinti ir DELFI NBA skaitytojus.
– Esate vienas iš krepšininkų, kurie jau naujokų biržoje buvo įtraukti į mainus. Yra tekę skaityti įvairių situacijų – kai kurie žaidėjai nustemba išgirdę tokias naujienas, kitiems agentai iš anksto praneša tokio scenarijaus galimybę. Kaip susiklostė jūsų naujokų biržos naktis?
– Mano situacija buvo įdomi. Hjustonas tuo metu man skyrė turbūt daugiausiai dėmesio. Jie surengė labai sunkią treniruotę, kurioje iš manęs išspaudė maksimumą. Hjustono klubas visada pasižymi sunkiomis treniruotėmis, jie nori pažiūrėti kaip krepšininkas reaguoja į krūvį. Ar tu pasakysi „ačiū, nereikia“ ir važiuosi namo, ar dirbsi toliau. Aš tą treniruotę atlaikiau.
Atėjus naujokų biržos nakčiai ir paskelbus, kad aš važiuoju į Minesotą, turbūt nepraėjus nė minutei man paskambino Artūras Karnišovas ir pasakė: „Donatai, mes tave iškeitėme, tu atvažiuoji pas mus“. Praėjus minutei po to, kai biržoje nuskambėjo mano pavardė, aš jau žinojau, kad į Minesotą nevyksiu.
– O ar po tos minutės apsidžiaugėte, kad karjera pakrypo į Hjustoną? Galbūt norėjosi išbandyti save Minesotoje?
– Žinojau, kur žaidžia Luisas Scola, tad labai apsidžiaugiau. Jis yra vienas mėgstamiausių mano žaidėjų, ir taip nutiko, jog tapau jo komandos draugu. Man tai buvo didelis šokas, labai džiaugiausi. Tiesa, praėjus maždaug mėnesiui „Rockets“ išpirko jo kontraktą, tad tai buvo dvipusė situacija. Tačiau tą akimirką mane tikrai apėmė džiaugsmas.
– Hjustonas pagal gyventojų skaičių yra ketvirtas pagal dydį JAV miestas. Ar į jį atvykus ir bandant pritapti neištiko kultūrinis šokas?
– Sakyčiau, jog jis yra visur. Jau aštuoniolikos metų palikau viską ir išvykau į Italiją. Manau, kad jaunesniam žmogui šokas yra didesnis, nei vyresniam. Tad išvažiuoti į JAV man buvo žymiai lengviau.
Žinoma, teko prisitaikyti prie temperatūros. Kai mane pašaukė Minesotos „Timberwolves“, aš spėjau pažiūrėti kokia ten temperatūra ir pamačiau, jog ten dar šalčiau nei Lietuvoje. O kai vasarą atvažiuoju į Hjustoną ten karštis siekia 40 laipsnių. Tikras atogrąžų klimatas.
– Egzistuoja teigiamas stereotipas, jog teksasiečiai yra labai svetingi, atlapaširdžiai žmonės, lengvai priimantys atvykėlius į savo ratą. Ar tokioje prielaidoje yra tiesos?
– Turiu ten draugų, jie tikrai atitinka tokius stereotipus. Visiški širdies žmonės. Jei ateisi į svečius, jie atiduos tau viską, ką turės namie. Jie neturi jokių ypatingų kaprizų ar kažko panašaus. Tikrai geri žmonės, aš buvau nustebintas tuo, kiek daug gerų žmonių sutikau aplink Hjustoną.
– Ar Hjustone pradėjote valgyti daugiau kepsnių?
– Žinoma! Hjustonas garsėja savo maistu ir tuo, jog porcijos ten labai labai didelės. Yra keletas įžymių „steakhouse'ų“, man ten tikrai labai patiko.
– Pietinės JAV valstijos turi ir neigiamų stereotipų. Ar neteko susidurti su šūksniais „važiuok namo“ ar kitomis užgauliomis replikomis?
– Tikrai ne, niekada. Vienintelė problema, kurią ten pastebėjau, yra ta, jog Teksase kiekviename automobilyje visi turi po šaunamąjį ginklą. Ten mašina yra traktuojama kaip namų valda, tad kiekvienoje mašinoje yra ginklas.
Keli draugai pasakojo apie tokias situacijas, kur eismo metu kažkam su kažkuo susipykus iš automobilių išlipa žmonės ir ima mojuoti ginklais. Atrodo, kas dabar bus? Nieko, galiausiai apsisuka ir išvažiuoja.
– Nors iš jūsų pirmojo sezono Hjustone komandoje vis dar liko Jamesas Hardenas, tuo metu „Rockets“ atrodė kitaip. Klube žaidė Jeremy Linas, Chandleris Parsonsas atrodė kaip viena iš būsimųjų lygos žvaigždžių – kokie ryškiausi žaidybiniai atsiminimai išliko iš tų pirmųjų metų NBA lygoje?
– Ryškiausi žaidybiniai atsiminimai yra mano žaidimas D-Lygoje. Hjustone visi naujokai, išskyrus vienintelį Parsonsą, pirmą sezoną praleidžia dukterinėse pirmenybėse. Jų klube taip priimta.
Su pagrindine sudėtimi praleidau nedaug laiko, tačiau tai buvo įdomi, jauna komanda, kuri buvo verčiama bėgti ir žaisti greitą krepšinį. To norėjo savininkas ir to norėjo treneris.
– O kokį įspūdį paliko D-Lyga? Ar tiesa, jog visi ten tiesiog žaidžia savanaudiškai ir siekia gerintis savo statistiką?
– Priklauso nuo komandos. Komandose, kurios turi gerus trenerius, žaidimas yra visiškai kitoks. Tais metais, kai ten žaidžiau aš, mūsų D-Lygos komanda iškovojo čempionų titulą. Mūsų treneriu tuomet buvo dabartinis Toronto „Raptors“ strategas Nickas Nurse'as. Su juo turėjau labai šiltus santykius – be galo malonus žmogus ir puikus specialistas.
Turbūt blogiausias prisiminimas liko iš treniruotės, kurią surengėme labai senoje salėje. Nežinau, ar esate buvę Kauno Šančių manieže, dabar jis lyg ir sugriuvo, bet ten buvo kažkas panašaus. Labai prasta situacija. Ten buvo trys salės, perskirtomis užuolaidomis. Vienoje treniravomės mes, kitose dviejose kažkas žaidė tenisą.
Dirbome ten vieną dieną, antrą dieną – viskas lyg ir gerai. Manęs sąlygomis nenustebinsi, esu žaidęs visokiose lokacijose. Bet vieną dieną mums atėjus treniruotis už vienos iš užuolaidų kažkas ėmė ūžti. Nesuprasi kas, tačiau net susišnekėti buvo neįmanoma.
Pasirodo, ten su lapų nupūtimo aparatu kažkas valė dulkes, kurių sukėlė beprotiškai daug. Aš nuėjau pas trenerį ir sakiau jam: „treneri, mes negalim treniruotis“. Jis ėmė galvoti, kad aš simuliuoju, bet aš pasivedžiau jį arčiau ir parodžiau kas nutiko – dulkių buvo tiek, jog mes net nematėme krepšio.
– Nors nemažai atstovavote „Vipers“ klubui, tačiau teko keliauti ir su pagrindine komanda. Kuris NBA miestas jums išsyk paliko didžiausią įspūdį?
– San Franciskas. Turbūt įdomiausi ir gražiausi miestai yra San Franciskas, Los Andželas, Majamis ir Niujorkas. Visur nuostabus maistas, visur yra ką pamatyti. Aišku, kai kur atskridus tenka būt dvi ar tris dienas, o kai kur pabūti nepavyksta.
Pavyzdžiui, visi man daug pasakojo koks gražus miestas yra Torontas. Jame per ketverius metus su nakvyne teko pabuvoti tik vieną kartą. Visus kitus kartus sužaisdavome rungtynes, kiek pamenu, Vašingtone, ten pernakvoję skrisdavom į Torontą ir iškart po susitikimo keliaudavome namo.
– Po pirmojo sezono Hjustoną sudrebino milžiniško ažiotažo sulaukęs Dwighto Howardo atvykimas. Kaip tuo metu sureagavote į šią žinią? Ar ją matėte kaip galimybę mokytis iš aukščiausio lygio talento, ar dar vieną smūgį savo viltims gauti daugiau žaidybinio laiko?
– Pradinė reakcija be abejo buvo susieta su žaidybiniu laiku. Iš pradžių taip ir buvo, tačiau stengiausi kryptingai dirbti, per daug neišsišokti ir tiesiog dirbti savo darbą. Kur čia pašokinėsi – atvažiuoja Howardas, kas nežino Howardo? O kas žino Motiejūną?
– Ar turėjote asmeninį pokalbį su Dwightu apie spaudos konferencijoje nuskambėjusią jūsų frazę apie tai, kad norėdamas jus pranokti jis pirmiausia turės jus pagauti?
– Tiesą pasakius, abu iš to pasijuokėm ir apie tai nekalbėjom. Dwightas yra labai geraširdis žmogus ir man buvo tikrai malonu žaisti ir bendrauti su tokiu krepšininku. Šiais metais prasilenkėme su juo Graikijoje, buvo proga dar sykį pasišnekėt. Labai charizmatiškas ir įdomus žmogus, su kuriuo labai lengva bendrauti.
– Įdomu tai, jog nepaisant jo charizmatiškumo, jį visur lydi komandų mikroklimatui kenkiančio žaidėjo reputacija. Jis buvo iškeistas iš Hjustono, o Atlantoje ir Šarlotėje teišsilaikė tik po vieną sezoną. Kas lemia tokį neigiamą jo įvaizdį?
– Ne visiems patinka charizmatiški žmonės. Jis yra toks žmogus – ar laimim, ar pralaimim, jis visada bus toks pats. Ir ši jo savybė netenkina daugybės žaidėjų. Aš ir pats nusimenu pralaimėjęs, o jis visiškai nepasikeičia nepaisant rezultato.
Daug krepšininkų bei trenerių nesupranta, kad tai tiesiog jo charakterio savybė. Jie nori po pralaimėjimų matyti pyktį, sielvartą, nepasitenkinimą, o jis to visiškai neparodo. Man jis visada buvo geras komandos draugas, tikrai neturiu jam tokių pretenzijų.
Manau, kad jam labai pakenkė pirmasis konfliktas su vyriausiuoju treneriu Orlande. Tai labai pakenkė jo vardui, ir šitas šleifas lydi jį iki pat šių dienų. Tačiau jis yra dešimt kartų geresnis žmogus, nei žiniasklaida bando jį pavaizduoti.
– Jei Dwighto atvykimas įžiebė mintis apie galimai sumažėsiantį aikštėje praleidžiamų minučių skaičių, turbūt atstovaujant „Pelicans“ ekipai žinia apie DeMarcuso Cousinso mainus taip pat tapo panašiu emociniu impulsu.
– Kaip čia dabar pasakius... Prieš Visų žvaigždžių savaitgalio pertrauką mes iškovojome keturias pergales iš eilės. Po šio spurto turėjom vienos pergalės pranašumą prieš aštuntoje vietoje žengusią komandą ir turėjom labai gerus šansus patekti į atkrintamąsias.
Po Cousinso atvykimo mes pralaimėjom 16 iš 22 rungtynių ir praradom bet kokias galimybes žengti toliau. Tuose susitikimuose aš faktiškai nežaidžiau. Tiesiog sirgau už komandą.
– Jeigu tektų kada nors žaisti du prieš du, kurį buvusį komandos draugą pasirinktum savo partneriu – Cousinsą ar Anthony Davisą?
– Davisą. Jis mobilesnis, greitesnis, staigesnis, turi stabilesnį metimą. Jeigu kitoje pusėje būtų Cosusinsas, jis gerokai stambesnis, tad AD prieš jį gintis būtų sunkiau. Bet aš manau, jog Davisas yra ir bus geresnis krepšininkas, nei DeMarcusas.
– Dabar Cousinsas pasirašė kontraktą su „Golden State Warriors“. Daug kas sako, jog „Warriors“ sulaužė NBA lygą ir dabar net neverta stebėti jos rungtynių – vis vien galų gale čempionais dar kartą taps ta pati ekipa. Ar pritariate tokiai pozicijai?
– Taip. Tačiau Cousinso atvykimas gali jiems sukelti ir šiokių tokių problemų.
– Rimčiausią iššūkį čempionams metę Hjustono „Rockets“ šią vasarą neteko Trevoro Arizos ir Luco Mbah a Moutes. Šiuos nuostolius klubas bando kompensuoti pasirašę sutartį su Jamesu Ennisu, netyla kalbos ir apie galimą Carmelo Anthony atvykimą. Ar smarkiai sumažėjo „Rockets“ galimybės pakartoti pernykštį rezultatą, kai komanda liko per žingsnį nuo NBA superfinalo?
– Hjustonas prarado du pagrindinius savo gynybos ramsčius, trečiuoju yra Clintas Capela. Prie šio sąrašo galime pridėti ir P. J. Tuckerį. Visi šie krepšininkai slėpė Jameso Hardeno ribotumą gynyboje. Visi žino, jog Jamesas gynyboje nėra aukščiausio lygio žaidėjas.
Negaliu sakyti, jog jie patys šovė sau į koją, kadangi kita komanda pasiūlė Arizai daug geresnį kontraktą, bet Finiksas iš „Rockets“ atėmė vieną geriausių ir brandžiausių žaidėjų, su kokiais man kada nors teko rugntyniauti.
Trevoras yra nuostabus žmogus, daug padėjęs tiek man, tiek visai komandai. O jei atvyks Carmelo, Hjustonas turės dar vieną krepšininką, kurį taip pat reikės slėpti gynyboje. Kas bus, jei komandoje bus toks disbalansas?
Manau, jog „Rockets“ šiemet žengė didelį žingsnį atgal. Kol kas nepratęstas ir Capelos kontraktas, o jo netektis taptų tikra katastrofa.