„Mes pateksime į atkrintamąsias“, – rugsėjo viduryje teigė Čikagos „Bulls“ aukštaūgis Bobby Portisas.
Iš pirmo žvilgsnio dauguma krepšinio gerbėjų pagalvotų, kad tai tik žodžiai, kuriuos privalo viešoje erdvėje sakyti kiekvienas krepšininkas. Vis dėlto, kurį laiką aiškaus plano neturėjusi klubo vadovybė 2018-2019 NBA sezonui paruošė strategiją, kuri nuspręs klubo lemtį artimiausiems keliems metams.
Pažvelgus atgal, atrodo, jog „Bulls“ per ilgai bandė laikytis atkrintamųjų varžybų siūlo. Nuo 2009 metų, kai prasidėjo Derricko Rose’o era, Čikagos klubas vos du kartus nepateko tarp 8 geriausių konferencijos ekipų. Gerbėjai galėjo kasdien džiaugtis sėkme ir kartais net pasvajoti apie NBA titulą. Deja, tuometinį klubo branduolį, sudarytą iš jau minėto Rose‘o, Joakimo Noah ir Luolo Dengo, suėdė traumos.
Nepaisant to, pagrindinius sprendimus „Bulls“ vadovybėje priimantys Johnas Paxsonas ir Garas Formanas 2016-ų metų vasarą nusprendė pabandyti dar kartą ir į „vėjuotąjį miestą“ prisiviliojo Dwyane‘ą Wade‘ą ir Rajoną Rondo. Kartu su Jimmy Butleriu ši trijulė šiaip ne taip atvedė klubą iki aštuntosios vietos Rytų konferencijoje, tačiau krito atkrintamųjų rungtynių etape po Rondo traumos.
Ši nesėkmė paskatino klubą iškeisti komandos žvaigždę – Jimmy Butlerį. Mainais už jį ir 16-ąjį 2017-ų metų naujokų biržos šaukimą, pavirtusį į aukštaūgį Justiną Pattoną, „Bulls“ ekipa gavo 7-ąjį 2017-ų metų šaukimą – Lauri Markkaneną, 5-ąjį 2016 metų šaukimą Krisą Dunną ir dukartinį NBA dėjimų konkurso nugalėtoją bei perspektyvų gynėją – Zachą LaVine’ą.
Pagaliau Čikagos krepšinio gerbėjai pasiruošė ilgai lauktam sudėties atjauninimo procesui, paremtam nekonkuravimu dėl aukštų vietų siekiant gauti vieną iš pirmųjų naujokų biržos šaukimų.
Vis dėlto, dar prieš sezoną prasidėjo nesklandumai treniruotės metu – klubo puolėjai Nikola Mirotičius ir Bobby Portisas susiginčijo, o pastarasis smogė ispanui į veidą. Portisas buvo suspenduotas 8 rungtynėms, o Mirotičius patyrė vieno iš veido kaulų lūžį ir smegenų sutrenkimą, todėl taip pat iškrito iš rikiuotės.
Komanda sezoną pradėjo taip, kaip klubo gerbėjai ir norėjo – po 23-ejų rungtynių turėjo vos 3 pergales. Deja, į rikiuotę grįžęs ispanas rinko po 16,8 taško, 6,4 atkovoto kamuolio per rungtynes, o iš toli atakavo net 43% taiklumu. Dėl puikaus krepšininko žaidimo „Bulls“ gruodžio mėnesį vienu metu laimėjo net 7 rungtynes iš eilės.
Galiausiai Mirotičius buvo iškeistas į Naujojo Orleano „Pelicans“, tačiau sėkminga atkarpa neleido Čikagos klubui gauti aukščiausių naujokų biržos šaukimų – teko tenkintis 7-uoju, kuriuo „Bulls“ vadovybė pasirinko perspektyvų aukštaūgį Wendellį Carterį.
Traumų paženklinti talentai ir sėkmės indikatoriumi tapsiantis įžaidėjas
Vasarą „GarPax“ pramintas Formano ir Paxsono duetas pagaliau galėjo pradėti vykdyti planą ateičiai. Į Čikagą iš Milvokio atvyko Jabari Parkeris, su LaVine'u buvo pratęstas kontraktas ir komandą papildė daug žadantys būsimieji naujokai – jau minėtas Carteris ir 22-asis šaukimas Chandleris Hutchisonas.
„Bulls“ gerbėjai ir krepšinio ekspertai išreiškė nemažai kritikos tiek dėl Parkerio atvykimo, tiek dėl LaVine'o naujojo 4 metų 78 milijonų JAV dolerių kontrakto.
Abu krepšininkai, nors būdami tik 23-ejų, turi ryškią traumų istoriją. Pirmasis jau du kartus buvo nusitraukęs kryžminius kelio raiščius, todėl abejojama, ar jis sugebės išlikti sveikas ir padėti klubui siekti pergalių.
Net ir sveikas puolėjas turi ryškių trūkumų – prastą gynybą ir ribotą aikštės matymą. Kadangi „Bulls“ trenerių štabas Parkerį mato lengvojo krašto puolėjo pozicijoje, kurioje jis NBA beveik nerungtyniavo nuo karjeros pradžios, galima spėti, jog jau ir taip prasta Čikagos klubo gynyba (28-ta lygoje) dar labiau smuks.
LaVine'as, savo ruožtu, 2017-ų metų vasarį taip pat patyrė sunkią kryžminių raiščių traumą. Praeito sezono metu gynėjas sužaidė tik 24 rungtynes, kurių metu nuvylė klubo gerbėjus – per jas pelnė po 16,7 taško, tačiau krepšį atakavo tik 38,3 proc. taiklumu, o ir gynyboje toli gražu nežibėjo.
„Atgavau savo šuolį ir greitį. Kai sveiksti po tokios traumos, valgai ir kilnoji svarmenis. Mano svoris buvo pakilęs iki 95 kilogramų. Dabar sveriu 84, bet jaučiuosi nepraradęs jėgos“, – teigė nekantriai sezono laukiantis krepšininkas.
Net jei LaVine'as sugebės žaisti pilnu pajėgumu, jis vis dar vienas iš prasčiausiai besiginančių savo pozicijos krepšininkų lygoje. Dėl šios priežasties klubo gerbėjai į šių traumų iškamuotų krepšininkų duetą aikštėje žiūri labai skeptiškai.
Dar viena kritikų įžvalga – J. Parkeris ir Z. LaVine paprastai kuria progas sau, o ne komandos draugams, todėl gali atimti per daug metimų iš aukštaūgių ir šiuo metu svarbiausių klubo talentų – suomio Markkaneno ir labai įspūdingai NBA Vasaros lygoje pasirodžiusio Carterio.
Dėl šios priežasties „Bulls“ ekipai labai svarbi įžaidėjo pozicija. Nors lyga pamažu krypsta link siekio aikštėje vienu metu turėti kuo daugiau „kūrėjų“, tačiau įžaidėjai vis dar yra pagrindiniai atakų iniciatoriai. Čikagos klubui tai ypatingai opi problema paskutinius kelis sezonus.
Po to, kai 2012-ais metais dėl traumų buvo prarastas „tikrasis“ Rose‘as, „Bulls“ dar neturėjo ilgalaikio sprendimo minėtai bėdai. Laikinas sprendimas buvo Kirkas Hinrichas, po jo – D.J. Augustine‘as, Aaronas Brooksas.
Nepasiteisino sprendimai išbandyti Michaelą Carterį-Williamsą, Spencerį Dinwiddie, Jerianą Grantą ar Rondo. Vienintelis trumpalaikis ir pasiteisinęs variantas buvo Nate‘as Robinsonas, 2013 metais atvedęs ekipą iki antrojo Rytų konferencijos atkrintamųjų rato.
Panašu, kad šį sezoną „Bulls“ toliau bus persekiojami minėto deficito. Dėl šios priežasties, pagrindinis įžaidėjas Dunnas gali tapti svarbiausiu 2018-2019 sezono klubo krepšininku.
Cameronas Payne‘as, tikriausiai tapsiantis pirmuoju gynėju nuo suolo Čikagoje, per paskutinius du sezonus sužaidė tik 36 rungtynes. Nors jis parodė, jog sugeba tiek kurtis progas sau, tiek komandos draugams, tačiau didelis klausimas, ar gynėjas vertas žaisti 20 ar daugiau minučių komandoje, siekiančioje kovoti dėl pergalių.
Ryanas Arcidiacono ir Derrickas Waltonas dar neįrodė, jog sugeba žaisti NBA lygyje ir labiau kovoja dėl išlikimo lygoje, o ne dėl laiko aikštėje.
Taigi, „Bulls“ paprasčiausiai neturi prabangos prarasti Dunną, kuris dėl įvairiausių traumų praeito sezono metu praleido net 30 rungtynių. Jei gynėjas sugebėtų išlikti sveikas, būtent jis turėtų diktuoti tempą atakų metu ir pasirūpinti, kad komandos veidas Markkanenas gautų pakankamai progų pasireikšti žaisdamas nugara ar „du prieš du“.
Susidariusi situacija daro Dunną svarbesnį klubui už bet kurį įžaidėją nuo Rose‘o laikų. 24-erių gynėjas praeitą sezoną žaidė vidutiniškai po 29,3 minutės ir per tą laiką rinko po 13,4 taško, 4,2 atkovoto kamuolio, 6 rezultatyvius perdavimus ir patobulino taiklumą iš žaidimo nuo 37,7 proc. 2016-2017 sezone iki 42,9 proc.
Šį rudenį prasidės tik trečiasis profesionalus gynėjo sezonas. Jei jis nenustos tobulėti puolime, kartu sugebėdamas sėkmingai gintis prieš pavojingiausius varžovų antrosios linijos krepšininkus, „Bulls“ turi potencialo nustebinti ne vieną NBA gerbėją.
Galimybės laisvųjų agentų rinkoje ir tolimesnis planas
Būtent Dunno žaidimas bei LaVine’o ir Parkerio sveikata nulems tolimesnį Čikagos klubo planą. Jei ekipos jaunieji talentai sėkmingai progresuoja, o pastaroji trijulė atsikrato „traumų maišų“ etiketės, balandžio mėnesį „Bulls“ galime išvysti atkrintamosiose varžybose.
Akivaizdu, kad „ant popieriaus“ Rytuose pranašesnės yra 6 komandos – Bostono „Celtics“, Toronto „Raptors“, Filadelfijos „76ers“, Milvokio „Bucks“, Indianos „Pacers“ ir Vašingtono „Wizards“. Dėl patekimo tarp 8 geriausių šioje konferencijoje dar turėtų kovoti Klivlando „Cavaliers“, Majamio „Heat“, Detroito „Pistons“ ir Šarlotės „Hornets“.
Sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, „Bulls“ taip pat galėtų įsiterpti į pastarąjį ketvertuką ir pakovoti dėl 7 ar 8 vietos Rytuose.
Tokiu atveju, Čikagos klubo vadovybė 2019 metų vasarą galėtų dairytis į laisvuosius agentus. Tikriausiai nepavyktų suvilioti tokių vardų kaip Kevinas Durantas, Kawhi Leonardas ar Kyrie Irvingas, tačiau DeMarcusas Cousinsas, Kemba Walkeris ar Khrisas Middletonas galėtų susidomėti galimybe prisijungti prie perspektyvios ir ką tik atkrintamosiose varžybose dalyvavusios ekipos.
Jei „Bulls“ vadovybė pakankamai pasistengtų, teoriškai įmanoma prisivilioti ir du laisvuosius agentus, pretenduojančius į Visų žvaigždžių rungtynes.
Atsisveikinus su J. Parkeriu, kuriam garantuotas kontraktas tik šiam sezonui, ir Omeru Ašiku, kuriam 2019-2020 sezone garantuoti tik 3 milijonai JAV dolerių, „Bulls“ galėtų turėti beveik 50 milijonų vietos algų kepurėje. Nusprendus pratęsti sutartį su pirmuoju klubas vis dar galėtų laisvųjų agentų rinkoje išleisti apie 30 milijonų JAV dolerių.
Krepšininkus turėtų sudominti vyriausiojo trenerio Fredo Hoibergo įdiegta puolimo sistema, pagrįsta tempu ir kamuolio judėjimu. Pagal atakų skaičių per rungtynes „Bulls“ buvo dešimta lygoje, o pagal rezultatyvių perdavimų procentą – lygos viduryje, tačiau tai labiau dėl įžaidėjo trūkumo ir sąmoningo siekio rinkti pralaimėjimus.
Šį sezoną Hoibergas turi galimybę įrodyti, kad jo filosofija leidžia komandai žaisti nesavanaudišką krepšinį ir būti konkurencingiems net ir neturint ryškios žvaigždės, kurią norima suvilioti žaisti Čikagoje.
Priešingu atveju, Parkeris ir LaVine'as nebeatgauna formos ir nesugeba likti sveiki. Tuomet Čikagos klubas gali tikėtis ryškaus progreso iš Markkaneno, Dunno ir Hutchisono, o kartu toliau kaupti perspektyvius krepšininkus iš NBA naujokų biržos ir laukti, kol komanda organiškai taps konkurencinga. Arba atlikti mainus ir gauti jau savo vertę įrodžiusį atletą.
Kad ir kaip galiausiai susiklostytų aplinkybės, tolimesnis „Bulls“ planas priklausys nuo klubo sėkmės artėjančio sezono metu. Nors vienas atvejis ir priverstų palūkėti kelis metus papildomai, tačiau Čikagos klubas pamažu kopia atgal link atkrintamųjų varžybų ir vilties sugrąžinimo savo gerbėjams, kurie didele sėkme nesidžiaugė nuo Rose’o laikų.
Šioje serijoje taip pat skaitykite: