Nors informacijos sklaida pačioje šio tūkstantmečio pradžioje ėmė žengti pirmuosius skaitmeninius žingsnius, interneto ryšys Lietuvoje vis dar buvo pakankamai retai sutinkamas reiškinys.
Tuomet itin moderniai atrodę kompaktiniai diskai jau buvo beišstumią juostines kasetes kaip pagrindinė muzikos klausymo formą, o po kelių metų CD tapo ne tik muzikos, bet ir kitų duomenų virtualaus transportavimo priemone.
Dažniausiai atėjęs į svečius pas bendraamžį tais laikais užsiimdavai viena iš dviejų laisvalaikio praleidimo formų. Dominuojančiu pasirinkimu jau tuomet buvo kompiuteriniai žaidimai, tačiau kitas „kompiuterizuoto“ jaunimo pomėgis šiandien gali atrodyti keistokai – mes tiesiog leisdavome vieni kitiems tų pačių kompaktinių diskų pagalba iš rankų į rankas gautus video klipus ar, retesniais atvejais, filmus. Savotiška ankstyvoji „Youtube“ alternatyva interneto ryšio nepaliestuose daugiabučiuose.
Nemažą tų klipų dalį sudarydavo muzika, o jos pasiūla stipriai priklausydavo nuo kompiuterio savininko muzikinio skonio. Tačiau vieną klipą šio tūkstantmečio pradžioje turėjo visi, absoliučiai visi mano pažįstami.
Jei būtų įmanoma atgaline data išmatuoti jo anuomet sugeneruotų peržiūrų skaičių, jis nebaejotinai būtų populiariausias tūkstantmečio pradžios video, toli už nugaros palikdamas Pamelos Anderson pasiplaukiojimą jachta. Kalbu apie šį, mano kartos krepšinio gerbėjų mintinai vis dar mokamą klipą:
Nors apie neįtikėtinus Vince‘o Carterio skrydžius visi jau buvome girdėję, jo pasirodymas 2000-ųjų dėjimų konkurse pavertė jį kultine figūra. Nemeluosiu – pažįstu žmogų, kuris anais laikais pradėjo mokytis groti saksofonu vien dėl to, kad juo grojo Toronto „Raptors“ lyderis.
„Pusiau žmogus, pusiau neįtikėtina“ pravardės už Atlanto susilaukusio krepšininko dėka Lietuvoje padaugėjo ne tik muzikos mokyklas lankančio jaunimo. Savo atletiškumo dėka, pats to nežinodamas, Carteris Kanadai tolimoje, tačiau krepšiniu kvėpuojančioje šalyje užaugino pirmąją Toronto „Raptors“ gerbėjų kartą.
Praėjus vos metams po jo istorinio dėjimų konkurso, Vince‘as stojo į vieną epiškiausių mūsų eros jaunų puolimo superžvaigždžių dvikovų. 2001-ieji metai. Rytų konferencijos pusfinalis. Toronto „Raptors“ ir Carteris prieš šviežiai iškeptą lygos MVP Alleną Iversoną ir Filadelfijos „76ers“.
Nors tais laikais galimybė tiesiogiai stebėti NBA rungtynes atrodė tolima kaip mėnulis, šios serijos rezultatus sekėme visi. Ryte nekantriai čiupdavom laikraščius ir paknopstom atsiversdavom sporto naujienų skiltį, o vakare su nekantrumu prie televizorių ekranų laukdavom sporto žinių, kurių metu galėdavom pamatyti bent keletą neįtikėtinus dalykus aikštėje išdarinėjusių krepšininkų žaidimo epizodų. O „76ers“ ir „Raptors“ serija iš tiesų buvo neįtikėtina.
Pirmos rungtynės Filadelfijoje. Carteris sumeta 35, Iversonas 36, bet „Raptors“ atima namų aikštės pranašumą. Antros rungtynės Filadelfijoje. Įsiutęs Iversonas suverčia 54, „76ers“ laimi penkių taškų skirtumu.
Trečios rungtynės? Carteris Toronte sukala 50, 2:1 „Raptors“. Ketvirtose Filadelfija lygina seriją, penktose Iversonas veda į pergalę su 52, šeštose tą patį daro Carteris su 39… Lemiamas, sepintas mūšis „76ers” arenoje.
Šio susitikimo pabaiga iki pat šio savaitgalio buvo itin ryškiai įsirėžusi į kiekvieno Kanados krepšinio sirgaliaus atmintį. Likus 2 sekundėms iki ketvirto kėlinuko pabaigos „Raptors“ atsilieka vienu tašku, bet po pertraukėlės turi kamuolį savo rankose.
Stepheno Curry tėtis Dellas iš už šoninės linijos atlieka perdavimą Carteriui, kuris pašokdina Tyrone‘ą Hillą ir atlieka metimą iš vidutinio nuotolio. Kamuolys atšoka aukštai nuo lanko ir skrieja į išorinę jo pusę. „76ers“ žengia į konferencijos finalą.
Jei sekmadienį vykusio septintojo Toronto ir Filadelfijos klubų susitikimo kulminacija būtų dar prieš rungtynes parašyta kaip filmo scenarijus, mes jį atmestumėme kaip pernelyg didelę klišę.
Tie patys du klubai, atkrintamosiose susitinkantys tik antrą kartą istorijoje, vėl susitinka tame pačiame etape, vėl žaidžia septintas rungtynes, „Raptors“ lyderis vėl meta su sirena iš vidutinio nuotolio, tik šįkart aukštai atšokęs kamuolys keturis kartus (!) pašokinėjęs ant lanko įkrenta į krepšį? Pff, taigi realybėje tai tiesiog neįmanoma!
Bet niekas to nepasakė Kawhi Leonardui.
Šios dvi „Raptors“ ir „76ers” serijos savo scenarijaus dramatiškumu labiausiai primena pirmuosius du „Rokio“ serijos filmus. Tik, kad ir kaip tai būtų ironiška, šįkart antrąjį mūšį Filadelfijos miesto, kuriame stovi Rocky Balboa statula, klubas pralaimėjo JAV vėliavos spalvų šortus kanadietiška jų versija pakeitusiam Apollo Creedui.
Bet paralelės su 2001-ųjų metų mūšiu čia nesibaigia. Serijos laimėtojai Rytų konferencijos finale susitiks su Milvokio „Bucks“ ekipa, kuri – ar bereikia sakyti – šį atkrintamųjų varžybų etapą pasiekė pirmą kartą nuo... 2001-ųjų metų.
Negana to, pajėgiausias Rytų konferencijos klubas NBA superfinale bus laikomas stipriu autsaideriu, nes jame lauks akistata su lygos superklubu iš Vakarų.
Tik vietoje Kobe Bryanto ir Shaquille‘o O‘Nealo vedamų Los Andželo „Lakers“, šiais metais jame bus Stepheno Curry, Klay Thompsono, Draymondo Greeno, iki serijos pradžios pasveikti spėsiančio Kevino Duranto ir iki serijos pabaigos pasveikti ketinančio DeMarcuso Cousinso atstovaujami „Golden State Warriors“.
Ar Rytų komanda vėl laimės pirmas rungtynes, o jų lyderis pratęsime po lemiamo metimo demonstratyviai perlips per Alfonzo McKinnie?
Priešpaskutiniu praėjusios pastraipos sakiniu nenorėjau parodyti nepagarbos Portlando „Trail Blazers“ komandai.
Tačiau net ir optimistiškiausi Oregono valstijos klubo sirgaliai veikiausiai svajoja apie serijos pratęsimą iki šešerių rungtynių. Nuoskaudą vis dar jaučiantys „Nuggets“ sirgaliai forumuose teigia, kad „Warriors“ seriją iki keturių pergalių laimės per tris mačus.
Tačiau „Trail Blazers“ yra vieni didžiausių šio NBA sezono laimėtojų. Per pastaruosius dvejus metus atkrintamosiose rezultatu 0:8 čempionams „Warriors“ ir lygą nustebinusiems „Pelicans“ nusileidęs Portlando klubas priėmė itin drąsų sprendimą – nekeisti nieko.
Komandai vis dar vadovauja tas pats vyriausiasis treneris Terry Stottsas, sprendimus vis dar priima tas pats generalinis vadybininkas Neilas Olshey, o centrinėmis žaidimo figūromis išlieka C. J. McCollumas ir Damianas Lillardas. Kantrybė ir pasitikėjimas savo personalu grąžino „Trail Blazers“ į konferencijos finalą, kuriame jie paskutinį kartą žaidė dar su Arvydu Saboniu.
Nors septintųjų serijos su Denverio klubu rungtynių herojumi tapo McCollumas, tikruoju Portlando sezono sėkmės kalviu išlieka savo reputaciją lygoje gerokai sustiprinęs Lillardas.
Pernai Jrue Holiday ir Rajono Rondo gynyboje dusęs įžaidėjas šiais metais savo galinio vaizdo veidrodėlyje paliko Russellą Westbrooką ir netiesioginėje dvikovoje ryškiai pranoko Bostono „Celtics“ savo sprendimais skandinusį Kyrie Irvingą. Ar jau atėjo metas laikyti Lillardą antru geriausiu lygos įžaidėju?
Tačiau diskusija apie „geriausius lygoje“ – ar „geriausius pasaulyje“ – likusio sezono finišo metu toli gražu neapsiribos įžaidėjo pozicija.
Ne vienerius metus NBA apžvalgininkai prognozavo, jog Giannis Antetokounmpo vieną dieną perims geriausio Rytų konferencijos krepšininko titulą iš LeBrono Jameso. Sprendimą persikelti į Los Andželą priėmęs Karalius automatiškai eliminavo save iš šios diskusijos, o katastrofiškas „Lakers“ sezonas išbraukė LBJ iš diskusijos dėl geriausio planetos krepšininko titulo.
Šiuo metu šis neoficialus statusas yra suteikiamas pastarųjų dviejų finalo serijų MVP titulą nuskynusiam Durantui, tačiau savų argumentų turi ir abiejų Rytų konferencijos finalo dalyvių lyderiai.
Nors „Geriausias pasaulio krepšininkas“ nėra apčiuopiamas apdovanojimas, tačiau santykius Rytuose išsiaiškinus Gianniui ir Kawhi, virtuvėse ir kavinėse mes tituluosim toliau žengsiantį žaidėją geriausiu konferencijos krepšininku. Negana to, nugalėtojas galės mesti iššūkį Durantui dėl geriausio planetos žaidėjo vardo.
NBA sezone beliko mažiausiai 12 ir daugiausiai 21 rungtynės. Ir net jei „Warriors“ trečią kartą iš eilės ir ketvirtą kartą per pastaruosius penkerius metus taps lygos čempionais, šių metų atkrintamosios varžybos mums jau padovanojo ilgam į atmintį įsirėšiančių akimirkų. Ir šiame įtempto siužeto draminiame trileryje dar turime ne vieną seriją, kurias, skirtingai nei Carterio ir Iversono laikais, galime sekti kiek patogiau, nei laikraščių pagalba.