Trejus metus iš eilės Toronto ekipos sezono scenarijus atrodo beveik identiškai. Dwane'o Casey auklėtiniai reguliariajame sezone pagerina dar vieną klubo rekordą ir sukuria progresuojančios komandos įvaizdį, atkrintamosiose varžybose vargais negalais perlipa vienos ar dviejų stipriai vidutiniškų Rytų konferencijos ekipų barjerą ir absoliučiai kapituliuoja susidūrę su LeBronu Jamesu bei Klivlando „Cavaliers“.
Ne išimtis ir šių metų pirmenybės, kurių išvakarėse generalinis klubo vadybininkas Masai Ujiri pareikalavo Casey kardinaliai pakeisti komandos žaidimo stilių. „Kultūriniu perkrovimu“ pavadintas procesas leido Torontui pirmą kartą tapti reguliariojo sezono konferencijos nugalėtojais, tačiau lemiamų kovų etapas tapo absoliučiu praėjusio pavasario deja vu.
„Raptors“ ir vėl 4:2 pranoko išankstinių sezono lūkesčių nė iš tolo nepateisinusią komandą (pernai – Milvokio „Bucks“, šiemet – Vašingtono „Wizards“) ir konferencijos pusfinalyje stojo į kovą su reguliariajame sezone ir vėl kaip niekad pažeidžiamai atrodžiusiais „Cavaliers“.
Net ir pats Klivlando klubas pirmame etape ir vėl susitvarkė su jų sirgaliams ir vėl nervus patampiusiais Indianos „Pacers“, o konferencijos finale veikiausiai ir vėl kovos su dėl traumos pagrindinio įžaidėjo netekusiais Bostono „Celtics“. Tą patį filmą žiūrintys neutralūs NBA sirgaliai – ar superfinale „Cavaliers“ vėl 1:4 nusileis „Warriors“? – turėtų melstis, kad LeBronas vasarą paliktų Klivlandą ir leistų mums mėgautis bent kiek nenuspėjamesne Rytų konferencija.
Tačiau grįžkime prie antiherojų statusą susigrąžinusių „Raptors“. Kas lėmė dar vieną katastrofišką nesėkmę ir kokį vaidmenį šioje serijoje suvaidino Jonas?
Tokio masto fiasko, kaip įprasta, priverčia komandų sirgalius ieškoti atpirkimo ožių. Nors šis procesas nėra iš maloniųjų ir neretai paskatina jį aptarinėjančiuosius ženkliai sutirštinti spalvas, šiuo atveju dvi Toronto klubo sudedamosios dalys kaltės kontekste smarkiai pranoksta likusius organizacijos narius.
Ilgus metus NBA vyriausiuoju treneriu išdirbęs ESPN televizijos analitikas Jeffas Van Gundy puikiai apibrėžė lygoje vyraujančias tendencijas: „Mes visada sakome, kad NBA yra žaidėjų lyga, tačiau komandai susidūrus su sunkumais ji žaibiškai tampa trenerių lyga“.
Nekyla jokių abejonių, jog už šią nesėkmę visų pirmiausia atsakyti turės daugiausiai pergalių „Raptors“ istorijoje iškovojusio trenerio vardą turintis Casey. Pagrindinės šio stratego silpnybės – nuolaidžiavimas asmeniniams favoritams ir taktinio lankstumo stoka – jau ne kartą aptartos tiek už Atlanto, tiek ir mūsų kraštuose, tačiau serijoje su „Cavaliers“ treneriui koją pakišo ir kiti niuansai.
Po itin skaudžios pirmosios nesėkmės Casey nusprendė, jog bandymas atiduoti visišką puolimo laisvę varžovų gynybą niokojusiam Valančiūnui nebuvo teisingas, ir 19 metimų pirmame susitikime išmetęs lietuvis antroje dvikovoje krepšį atakavo beveik dvigubai mažiau – 11 kartų.
Absoliutus subyrėjimas antrajame mače iššaukė ryškesnius pokyčius. Tragiškai visų atkrintamųjų metu atrodęs Serge'as Ibaka buvo nustumtas ant atsarginių žaidėjų suolo, o gynyboje nežibėjęs Jakobas Poeltlas apskritai atsidūrė už rotacijos ribų.
Klivlando komandos mėgstamu žemu penketu trečiąsias rungtynes pradėjęs Casey vietą startinėje sudėtyje patikėjo Fredui VanVleetui. Po peties traumos pilnai neatsigavęs įžaidėjas antrame mūšyje užsitarnavo trenerio pasitikėjimą pelnydamas 14 taškų, tačiau trečiosios dvikovos rokiruotės dėka gynėjas starto penkete atsidūrė pirmą kartą savo karjeroje. Noriu dar kartą pabrėžti – ne „atkrintamųjų varžybų karjeroje“, o pirmą kartą per dvejus NBA praleistus metus.
Jau pirmoje atakoje kamuolį praradęs VanVleetas kėlinio pradžioje dar spėjo pramesti du tritaškius (kurių visos serijos metus pataikė vos 7 iš 22), o vietą aikštėje Ibakai užleido „Raptors“ jau atsiliekant dviženkliu skirtumu, 4:14.
Nepavykęs eksperimentas neatšaldė Casey ambicijų ieškoti genialaus atsakymo į paprastą klausimą. Ketvirtas rungtynes „Raptors“ pradėjo dar vienu nauju penketu – Kyle'as Lowry, DeMaras DeRozanas, C. J. Milesas, O. G. Anunoby ir Ibaka. Žaidėjų kombinacija, kuri reguliariajame sezone kartu aikštėje praleido ištisas 7 minutes.
Pagrindiniu Toronto ginklu reguliariajame sezone tapo mirtinai efektyviai žaidęs atsarginių krepšininkų penketas: VanVleetas, Delonas Wrightas, Milesas, Pascalis Siakamas ir Poeltlas. Varžovus per 100 atakų net 18,5 taškų skirtumu šlavę žaidėjai atkrintamosiose kartu sužaidė tik 24 minutes, kurių ryškiausiu kadru tapo šeštųjų serijos su „Wizards“ rungtynių ketvirto kėlinio pradžia, leidusi „Raptors“ palaužti kovingai nusiteikusius Vašingtono atstovus.
„Psichologija. Tai privalo būti psichologija“, – paklaustas apie beviltiško pralaimėjimo Klivlandui priežastis po ketvirtų rungtynių teigė Valančiūnas. Metai iš metų netilus kalboms apie savo galvose lemiamas rugntynes pralaiminčius Lowry ir DeRozaną, šiųmetinė kapituliacija išryškino dar vieną šios problemos aspektą. Būtent psichologinės priežastys diktuoja ir klaidingus Casey sprendimus.
Paskutinioji trečio susitikimo „Cavaliers“ ataka visiškai sudaužė stratego pasitikėjimą savimi. NBA lygoje paprašius pertraukėlės po varžovų pelnytų taškų, komandos turi teisę „persinešti“ kamuolį iki vidurio linijos, tačiau taip pat laisvai gali tokia galimybe ir nepasinaudoti.
Tyronnas Lue minėtoje situacijoje pasirinko antrąjį variantą, taip visiškai sujaukdamas dvigubinti gynybą prieš Jamesą pasirengusio Casey planus. Iš už galinės linijos kamuolį priėmęs serijinis „Raptors“ žudikas jį ramiai persivarė per visą aikštę ir smeigė pergalingą metimą.
Šis epizodas tapo paskutiniuoju smūgiu ir taip pasimetusiam Toronto treneriui. Nuolatiniai sudėties kaitaliojimai – nuo suolo galo pakeltas Lucas Nogueira sugebėjo ketvirtąsias rungtynes pralaimėti per dvi antro kėlinuko minutes – tapo ne prisitaikymo prie padėties, o isteriško situacijos „pergalvojimo“ padariniu.
Visgi Casey tebuvo nors ir labai ryškia, tačiau tik viena iš dviejų svarbiausių „Raptors“ problemų.
23 taškų vidurkiu reguliariajame sezone pasižymėjęs DeRozanas artėjant pirmenybių pabaigai net buvo minimas kaip vienas iš kandidatų gauti bent keletą balsų naudingiausio lygos krepšininko rinkimuose.
Atsinaujinęs „Raptors“ puolimas leido atakuojančiam gynėjui atlikti ir po 5,2 rezultatyvaus perdavimo per rungtynes, o šis skaičius tapo geriausiu DeRozano karjeros rezultatu.
Serijoje su Klivlando klubu rezultatyviausio visų laikų Toronto krepšininko vidurkiai smuko daugiau negu ženkliai – 16,8 taško ir 2,8 rezultatyvaus perdavimo, tačiau ryškiausia jo indėlio į komandos žaidimą iliustracija tapo kitas rodiklis.
Ekipos lyderiui esant aikštėje „Cavaliers“ kanadiečius pranoko sunkiai suvokiamu 74 taškų skirtumu. Palyginimui, DeRozanui sėdint ant suolo pranašumas priklausė Toronto komandai, tomis minutėmis aplenkusiai Klivlandą 18 taškų persvara.
Nenuostabu, jog tvirčiausią charakterį visos serijos metu kanadiečiai pademonstravo ketvirtame trečiojo mūšio kėlinyje – DeMarui sėdint ant suolo. Visgi net ir po šio epizodo Casey viešai atsiprašinėjo savo numylėtinio, lemiamame mače save „išsiėmusio“ iš rungtynių šiurkščios nesportinės pražangos dėka.
Nors DeRozano pasirodymai dažno sirgaliaus galvoje yra neatskiriami nuo Lowry žaidimo, iki paskutiniųjų rungtynių „Raptors“ įžaidėjas serijoje su „Cavaliers“ vidutiniškai rinko po 22 taškus ir 8,3 rezultatyvaus perdavimo, iš žaidimo atakuodamas net 63 procentų taiklumu.
Lemiamame susitikime 10 rezultatyvių perdavimų atlikęs ir nė vieno kamuolio nepraradęs Lowry stokojo agresyvumo ir sukrapštė vos 5 taškus. Toks pasirodymas daugumos komandos apžvalgininkų akyse naudingiausio atkrintamųjų varžybų „Raptors“ krepšininko vardą padovanojo kitam krepšininkui, itin efektyviai išnaudojusiam jam tekusias žaidybines minutes.
Geriausią karjeros sezoną sužaidęs JV po paskutiniojo mačo jau sulaukė ir dar neabejotinai sulauks gausybės gražių epitetų. Ketvirtosios serijos rungtynės tapo dar vienu puikiu lietuvio kovingumo pavyzdžiu. „Jis vienintelis aikštėje neparodė nė lašo baimės“, – šiandien rašo kanadiečiai.
16,3 taško ir 12,3 atkovoto kamuolio per rungtynes. Tokius skaičius grumtynėse su „Cavaliers“ fiksavo kantrusis uteniškis. Žmogus, apie kurio neišnaudojimą Casey puolimo schemose visame pasaulyje prirašyti šimtai puslapių. Krepšininkas, kurio pūdymas ant suolo tapo pastarųjų metų „Raptors“ vizitine kortele. Žaidėjas, kuris nesiskundė, dirbo, tobulėjo ir beviltiškose akimirkose tapo vienu iš nedaugelio Toronto optimizmo vilčių.
Dažnai į lietuvį nukreipta jo gynybos įgūdžių kritika šiose atkrintamosiose taip pat tapo beverte. Jonui esant aikštėje Toronto klubas praleido po 111 taškų per šimtą atakų. Nestebuklingas skaičius. Tačiau geriausias (!) visoje komandoje.
Dar vienas katastrofiškas „Raptors“ rezultatas atneš itin sunkią vasarą lygoje gerbiamam Ujiri. Beveik neįmanoma įsivaizduoti, kad Toronto klubas nesiims ryškių pokyčių, tačiau kalbant apie komandos sudėties performavimą, tokia užduotis yra sunkesnė, nei atrodo iš šalies.
Praėjusio tarpseoznio metu ilgalaikęs sutartis su Lowry ir Ibaka pasirašiusi organizacija vargiai sugebės bet kurį iš šių žaidėjų įtraukti į klubui naudingus mainus. Iki 2020-ųjų metų Lowry uždirbs dar 64,3 milijono JAV dolerių. Rasti komandą, kuri su entuziazmu žvelgtų į perspektyvą mokėti 34-erių metų įžaidėjui 33,3 milijono 2019-20 metų pirmenybėse, anaiptol nebus lengva, o gal ir apskritai neįmanoma.
Identiškos trukmės Ibakos sutartis afrikiečiui atneš dar 45 milijonus. Atkrintamosiose varžybose vos 42 procentų taiklumu (antras blogiausias rezultatas tarp dešimties pagrindinių „Raptors“ krepšininkų) atakavęs puolėjas pasižymėjo 8,7 taško vidurkiu.
Nuo žaidimo Oklahomos „Thunder“ laikų NBA rungtynių nežiūrinčių žmonių galvose jis išlaikė gynybos specialisto reputaciją. Puolėju besidominčios komandos taip pat toli gražu nebombarduos Ujiri telefono skambučiais.
Mažumėlę realiau atrodo galimybė atsisveikinti su DeRozanu, iki 2021-ų uždirbsiančiu daugiau nei 83 milijonus (paskutinis sezonas – žaidėjo opcija). Artimiausioje ateityje pergales atnešti galinčių sprendimų ieškančios komandos (Minesotos „Timberwolves“?) galbūt ir ryžtųsi patikėti, jog naujoje aplinkoje atakuojantis gynėjas sugebės atsiskleisti ir sužibėti dar nematytomis spalvomis.
Tačiau labiausiai tikėtina, jog Torontą paliks to mažiausiai nusipelnęs ekipos senbuvis. Ne kartą savo norą likti Kanadoje pabrėžęs Valančiūnas jau eilę metų buvo siejamas su išvykimu iš „Raptors“ stovyklos, o permainų būtinybė gali paskatinti Ujiri galiausiai priimti šį ilgai atidėliotą sprendimą.
Casey atleidimas ir Jono išmainymas atrodo kaip du realiausi žingsniai, be kita ko, neprieštaraujantys vienas kitam. Būtų siaubingai apmaudu taip niekada ir nepamatyti racionaliai Toronte išnaudotų JV stipriųjų pusių. Vardan komandos visus šešis sezonus kantriai aukojęsis Valančiūnas gali pats būti paaukotas vyriausiojo trenerio ir bendraklubių daugkartinių nesėkmių dėka.
Visgi niekada negali žinoti – galbūt mainai kaip tik taptų geriausiu įmanomu lietuvio karjeros tęsiniu. Galbūt tvirtesnio charakterio komandos draugai bei strategas leistų užvakar 26-ąjį gimtadienį atšventusiam Jonui pilnai atskleisti savo potencialą.
Toks scenarijus turi ir dar vieną, mažumėlę savanaudiškai optimistinę potekstę. Po paskutiniųjų rungtynių vykusioje spaudos konferencijoje Valančiūnas rėžė, jog jį „užkniso“ tokie pralaimėjimai.
Nesuklysiu teigdamas, jog šios nesėkmės, kartu su užsispyrusiu Casey, nelogiškus metimus bukai svaidančiu DeRozanu bei „į medį lipančiu“ ir teisėjams po kas antros atakos besiskundžiančiu Lowry ne ką mažiau „užkniso“ ir nuoširdžiai JV Lietuvoje palaikančius sirgalius.