Magicas, kurio tikrasis vardas Earvinas – neabejotinai garsiausias krepšininkas ir apskritai pasaulio sporto asmenybė, kada nors viešėjusi ar tuo labiau rungtyniavusi Lietuvoje.
Kai kurių krepšinio fanų ir net specialistų, kaip antai legendinio trenerio Pato Riley teigimu, jis netgi yra geriausias visų laikų planetos krepšininkas. Nors šiaip jau kur kas populiaresnė nuomonė, kad Magicas šiame sąraše yra antras – iškart po pačioje pradžioje jau minėto žmogaus, turinčio identiškus inicialus kaip ir jis pats.
„Aš pasiutęs, nes man teko grumtis prieš Magicą Johnsoną, Larry Birdą, Michaelą Jordaną ir kitus to meto vyrukus, o ne prieš visus tuos lavonus, kurie dabar žaidžia NBA. Tada, devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose, vyko tikrasis krepšinis. Mes muštume šiuolaikines komandas kaip būgnus“, – įsitikinęs savo kailiu NBA aukso amžių išgyvenęs seras Charlesas Barkley, taip niekad ir netapęs lygos čempionu.
Taigi, kol Ballų šeimynėlės keliamas šaršalas Lietuvoje tarsi Agungo ugnikalnis Balyje niekaip nerimsta, DELFI NBA dalinasi beveik niekur neafišuota ir nepelnytai pamiršta istorija apie nepaprastą būsimos Los Andželo „Lakers“ klubo ir JAV „Svajonių rinktinės“ superžvaigždės M. Johnsono vizitą sovietinėje Lietuvoje bei išskirtiniais jo paties prisiminimais.
Magicu pavirto per vieną dieną
Su devyniais broliais ir seserimis augęs Earvinas Johnsonas meilę ir trauką oranžiniam kamuoliui jautė nuo mažų dienų. Vaikystės dienas jis leisdavo dainuodamas su draugais gatvėse ir, žinoma, žaisdamas krepšinį. Aikštelėje jis pasirodydavo 7:30 val. ryto.
„Aš treniruodavausi visą dieną. Eidamas į parduotuvę variausi kamuolį dešine ranka, o grįždamas atgal – kairiąja. Vakare pasiimdavau kamuolį į lovą ir užmigdavau su juo“, – pasakoja M. Johnsonas.
Magico pravardę jis gavo dar būdamas penkiolikos, kai atstovavo Evereto vidurinei mokyklai ir viename mače surinko įspūdingą trigubą dublį – 36 taškus, 18 atkovotų kamuolių ir 16 rezultatyvių perdavimų. Po šio pasirodymo vietinio leidinio reporteris Fredas Stabely pirmą kartą Earviną ir pavadino „Magiškuoju“. Ir ne tik dėl puikios statistikos, o dėl jo stebuklingų perdavimų, galvą apsukančių viražų aikštėje bei žongliravimui prilygstančio kamuolio varymosi.
Tiesa, ši pravardė ne itin patiko krikščionei E. Johnsono motinai Christine, kuri manė, kad toks vardas yra šventvagiškas.
Paskutiniais vidurinės metais M. Johnsonas, rinkęs po 28,8 taško ir 16,8 atkovoto kamuolio, atvedė Evereto mokyklą į valstijos nugalėtoją titulą.
Atėjo laikas rinktis koledžą. Ir nors Magicą viliojo tokie garsūs universitetai kaip Indianos ar Los Andželo UCLA, jis nusprendė nesikelti toli nuo namų ir lankyti Mičiganą, kurio treneris pažadėjo Earvinui, kad šis jo komandoje galės būti įžaidėju.
Pats Magicas, kuris vėliau net du kartus bus išrinktas į NBA „Šlovės muziejų“, tuomet apie profesionalaus krepšininko karjerą rimtai negalvojo ir koncentravosi į komunikacijos studijas – norėjo tapti televizijos komentatoriumi.
Visgi jo paties akcijos ir svajonės netrukus ėmė sparčiai kilti: jau pirmąjį sezoną Mičigano „Spartans“ tapo NCAA pirmojo diviziono nugalėtojais ir iškovojo bilietą į prestižiškiausią NCAA turnyrą. 1978 m. kovo 18 d. „spartiečiai“ pateko į ketvirtfinalį, bet jame po dramatiškos kovos 49:52 nusileido būsimam čempionui Kentukiui.
„Koledže aš tapau geresniu žmogumi, žaidėju ir čempionu. Jaunas vaikinas virto vyru. Ačiū treneriui Judui Heathcote‘ui už viską, ką jis dėl manęs padarė“, – savo gyvenimo mokyklai ir mokytojui iki šiol dėkingas M. Johnsonas
Lygiai po penkių mėnesių Magicas, kuriam tik ką buvo sukakę 19 metų, atvyko į Lietuvą.
Lietuvoje čempionu Magicas netapo
„Įvairiakalbe virto Sporto rūmų salė. Vilniuje – tarptautinis Jurijaus Gagarino krepšinio taurės turnyras“, – skelbia 1978-jų rugpjūčio mėnesio kino žurnalo „Tarybų Lietuva“ diktorius.
Istoriniuose nespalvotuose kadruose aikštėje matyti ir Magicas Johnsonas (Nr. 8). Jis į Vilnių atvyko kartu su iš studentų sudaryta JAV rinktine dalyvauti šešių komandų varžybose, kuriose be svečių iš užatlantės – amerikiečių ir meksikiečių, dar kovojo dvi Sovietų Sąjungos rinktinės, Čekoslovakija ir Lietuva.
Iš viso Magicas su savo tautiečiais Lietuvos sostinėje viešėjo beveik dvi savaites ir sužaidė septynerias rungtynes – dvejas parodomąsias ir penkerias oficialias. Tai – pirmieji M. Johnsono žingsniai profesionaliajame krepšinyje.
Vos po metų nuo vizito mūsų šalyje Earvinas pirmu naujokų biržos šaukimu pravers NBA duris ir jau debiutiniame sezone iškart taps stipriausios pasaulyje lygos čempionu, lemiamose rungtynėse įmes net 42 taškus bei gaus finalo MVP prizą.
Visa tai dabar, žvelgiant retrospektyviai, skamba kaip tikra magija.
O kaipgi Magicui, kurio jau čia pat laukė milžiniška šlovė ir svaigi superžvaigždės karjera, sekėsi atvykus už geležinės uždangos?
Sausakimšuose Vilniaus sporto rūmuose, į kuriuos sugužėjo tiek, kiek telpa – puspenkto tūkstančių žiūrovų, jis buvo JAV rinktinės lyderis ir per susitikimą vidutiniškai pelnė po 15,2 taško. Ko gero, būtų rinkęs ir daugiau, bet amerikiečiai pirmas tris dvikovas laimėjo bendru net 101 taško skirtumu.
Billo Viningo auklėtiniai 106:68 sutriuškino Lietuvą, 118:87 – antrąją Sovietų Sąjungos komandą ir 118:86 – Meksiką.
Tačiau tada JAV atstovams jau teko paprakaituoti. Jie nelengvai 112:104 įveikė Čekoslovakiją ir galiausiai stojo į kovą su pagrindine Sovietų Sąjungos rinktine, kurios sąskaitoje – taip pat tik pergalės.
„Pirmosios vietos likimas sprendėsi tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Sovietų Sąjungos reprezentacinės rinktinių. Visą laiką dviejų-trijų taškų skirtumu pirmavo tai viena, tai antra komanda“, – principinį mūšį apžvelgia laida „Tarybų Lietuva“.
Iš tiesų įpusėjus finalui priekyje vienu tašku buvo amerikiečiai – 54:53, bet po pertraukos TSRS persvėrė rezultatą savo naudai ir triumfavo 104:99.
Nugalėtojų gretose pelnydamas 10 taškų pasižymėjo 23-ejų metų Sergejus Jovaiša.
„SSRS parodė daugiau nei jaunasis JAV kontingentas galėjo pakelti“, – konstatavo amerikiečių spauda.
Taigi J. Gagarino taurė buvo įteikta SSRS krepšininkams ir jų kapitonui Sergejui Belovui, antra vieta atiteko Amerikai, trečia – Čekoslovakijai.
Lietuvos komanda, kurios garbę gynė Rimantas Girskis, Algimantas Pavilonis ir kiti, tenkinosi vienintele pergale prieš Meksiką ir penktąja vieta.
Vaizdus iš 1978-ųjų J. Gagarino turnyro galite pamatyti šiame vaizdo įraše nuo 3:02 min.
Magico įspūdžiai iš Lietuvos: sekimas, robotai ir bjaurus maistas
Aukštas afroamerikietis iš kapitalistinės šalies, atsidūręs komunistinėje Sovietų Sąjungoje, kur – praktiškai vien baltaodžiai, jautėsi nepatogiai. Žmonės į jį visur spoksojo kaip į ateivį, todėl jis labai džiaugėsi, kai išskrido atgal.
Visgi prisiminimai iš keistos viešnagės Vilniuje jam įsirėžė į atmintį visam gyvenimui.
„Buvo labai neįprasta ir užimta vasara. Su JAV koledžų žvaigždėmis keliavome į Sovietų Sąjungą. Mūsų oponentai iš Rusijos buvo itin dideli ir stiprūs bei puikiai metė iš toli – geriausiai iš visų, ką esu kada nors matęs. Tačiau jie visai nebėgo, judėjo be jokio užsidegimo ir spontaniškumo. Žaisti prieš juos buvo tarsi kovoti su robotais. Nesistebiu, kad jų sirgaliai plojo mums, kai nubėgdavome į greitą puolimą ir įdėdavome kamuolį į krepšį.
Juodaodžiui vaikinui atvykti į SSRS buvo keista. Krepšininkai yra įpratę, kad į juos žiūri oro uostuose ar viešbučių vestibiuliuose, bet ką mums teko patirti tenai, buvo tiesiog absurdiška.
Kiekvieną kartą išėję iš viešbučio mes buvome sekami ir visiems atrodėme tarsi kokie eksponatai. Nebuvo taip, kad aš gatvėje jausčiau žmonių priešiškumą, bet nuo to jų nuolatinio spoksojimo ir rodymo pirštais į mus, mane purtė. Jautėmės taip tarsi būtume ką tik nusileidę iš kosmoso, taigi laukėme nesulaukėme, kada grįšime namo.
Net nenoriu minėti maisto, kuris kasdien buvo toks pats ir toks pats. Neprisimenu, kad dar kada nors būčiau taip mėgavęsis pica ir mėsainiais, kaip tąsyk, kai grįžome iš Sovietų Sąjungos“, – šypsosi Magicas.
Grįžęs į Vakarų pasaulį M. Johnsonas atsigriebė su kaupu.
Dideliam savo džiaugsmui jis atsidūrė ant „Sports Illustrated“ viršelio, o 1979 m. Jutoje vykusių NCAA pirmenybių finale pranoko Indianos universiteto žvaigždę Larry Birdą ir Mičiganas tapo šalies čempionu – 75:64.
Didžiausią TV žiūrovų auditoriją per visą JAV istoriją sutraukusiose rungtynėse Magicas pasižymėjo 24 taškais ir susižėrė geriausio finalo žaidėjo laurus. Į NBA lygą šeštu numeriu prieš metus pašauktas L. Birdas liko su 19 taškų (7/21 metimai iš žaidimo).
Netrukus M. Johnsonas pirmu numeriu pasirenkamas Los Andželo „Lakers“ komandos, kuri teisę į šį kvietimą gavo iš Naujojo Orleano „Jazz“, ir jau nuo pirmos dienos pateisina visus lūkesčius – sudaręs smogiamąjį duetą su Kareemu Abdulu-Jabbaru jis iškart, 1980 m., padovanojo „Lakers“ aukso žiedus.
1981 m. Earvinas pasirašė neregėtą tais laikais net 25-erių metų trukmės ir 25 mln. JAV dolerių vertės sutartį taip tapdamas tik trečiu NBA žaidėju, per sezoną uždirbančiu milijoną – kartu su tuo pačiu K. Abdulu-Jabbaru ir Moses Malone‘u iš Hjustono „Rockets“.
Taip M. Johnsonas, nesulaukęs nė 22-ejų, įgyvendino amerikietišką svajonę. Bet nesustojo – jo dar laukė daugiau nei 10 metų, kupinų krepšinio šou, daugybės pergalių ir rekordų.
ŽIV, nauji mačai su lietuviais ir Ballo pažadas
206 cm ūgio fenomenalių duomenų Magicas NBA galėjo žaisti ir tą darė visose pozicijoje – nuo gynėjo iki centro.
Jis buvo tikra trigubų dublių mašina ir net šio termino atsiradimo kaltininkas. Pačiam M. Johnsonui labiausiai patiko įžaidėjo vaidmuo ir jis čia jautėsi geriausiai – jam iki šiol priklauso daugiausiai per vieną atkrintamųjų mačą atliktų rezultatyvių perdavimų rekordas (24) ir apskritai didžiausias vieno sezono vidurkis (11,2 rez. perd.).
Visus 13-a NBA praleistų metų jis vilkėjo „Lakers“ aprangą, žaidė devyniose superfinalo serijose ir laimėjo penkis aukso žiedus (jo kraityje – ir trys finalo MVP). Dar vienas NBA čempiono titulas Earvinui itin apmaudžiai išslydo iš rankų 1984 metais.
12-akart „Visų žvaigždžių“ dalyvis M. Johnsonas, kurio 32-u numeriu pažymėti marškinėliai, be abejo, kabo „Staples Center“ arenoje, NBA arenose būtų nuveikęs dar kur kas daugiau, bet 1991-aisiais turėjo nutraukti savo karjerą būdamas 32-ejų, kai sužinojo, kad serga ŽIV.
„Šiandien švenčiu gyvenimą, švenčiu tai, ką kai kurie vadino mirties nuosprendžiu prieš 25 metus. Tai šventė dėl visko, ką teko iki šiol patirti“, – įveikęs nepagydomą ligą dabar džiaugiasi M. Johnsonas.
Nepaisant išgirstos negailestingos diagnozės, Magicas vis dėlto dar sugebėjo šį tą pasiekti ir krepšinio aikštelėje: 1992 m. vasarį jis sudalyvavo „Visų žvaigždžių“ rungtynėse, kurias Vakarai laimėjo 153:113, ir su 25 pelnytais taškais atsiėmė MVP prizą.
Tų pačių metų vasarą jis buvo paskirtas JAV „Svajonių rinktinės“ kapitonu ir su, kaip iki šiol manoma, suburta pajėgiausia visų laikų sporto komanda iškovojo Barselonos olimpinių žaidynių auksą.
Visas aštuonias žaistas vyrų krepšinio turnyro dvikovas amerikiečiai laimėjo bendru 350 taškų skirtumu (vid. 43,75), įskaitant ir negailestingą pergalę pusfinalyje prieš bronzos medalininkę Lietuvą – 127:76. Beje, būtent mačas su lietuviais M. Johnsonas susiklostė geriausiai. Jis finišavo su 14 taškų ir 8 rezultatyviais perdavimais.
Galiausiai 36-erių metų Magicas 1995-aisiais grįžo į „Lakers“ ir sužaidė 36-is susitikimus, kuriuose rinko po beveik 15 taškų ir 7 rezultatyvius perdavimus. 2002 ir 2010 m. M. Johnsonas du kartus priimtas į NBA „Šlovės muziejų“ – už asmeninę karjerą ir kaip „Svajonių komandos“ narys.
Atsisveikinęs su NBA Earvinas pasuko į Skandinaviją, kur trumpai spėjo pažaisti Švedijoje ir Danijoje.
2000 m. Kopenhagoje jis su „Magic Great Danes“ ekipa NEBL turnyre metė iššūkį Kauno „Žalgiriui“, atliko 14 rezultatyvių perdavimų, bet patyrė nesėkmę 68:97 ir netrukus galutinai baigė sportinę karjerą, taip ir nebeužsukęs pakartotiniam vizitui į Lietuvą.
Ar Magicas buvo geriausias savo eros krepšininkas?
„Jis – galva ir pečiais virš visų kitų. Aš niekada nemačiau nieko panašaus“, – rėžia L. Birdas.
„Bet koks didis M. Johnsonas buvo realybėje? Toks, kad ateities krepšinio gerbėjų kartos norės būti gimusios gerokai anksčiau – tam, kad būtų galėjusios savo akimis gerėtis Magico kuriamu spektakliu, o ne stebėti jo žaidimą vaizdo įrašuose.
Earvinas buvo daugiau nei krepšinio revoliucionierius ar aukščiausias įžaidėjas NBA istorijoje. Jo stulbinantis talentas kėlė nuostabą ir susižavėjimą net patiems neutraliausiems fanams“, – rašo NBA svetainė.
Ir tikrai atsirastų tokių, kurie sutiktų bent vienam vakarui nusikelti 40 metų atgal – į tą 1978-ųjų rugpjūtį ir kartu su viena kryptimi plūstančia daugiatūkstantine žmonių minia skubėti į Vilniaus sporto rūmus, kuriuose laukia neeilinis krepšininkas, apie kurio sugebėjimus ir po dešimtmečių kalbės naujos kartos.
Gali būti, kad ir pats Magicas šiomis dienomis prisimena tą keistą šalį, kurioje lankėsi, kai jo pirštų dar nepuošė nė vienas NBA čempiono žiedas.
Bent jau jis turi puikią priežastį tam – Lietuvoje kurį laiką vieši perspektyviais krepšininkais pristatomi broliai LaMelo ir LiAngelo Ballai bei jų rėksmingasis tėvas LaVaras, nepraleidžiantis „Lakers“, kurio operacijų prezidentu darbuojasi M. Johnsonas, reikalų, nes Los Andžele žaidžia vyriausiasis sūnus Lonzo.
„Earvinai, klausyk, aš nesekiosiu paskui Lonzo, nežadu trintis Los Andžele. Treniruosiu savo jaunėlius. Lonzo palieku tau ir pasitikiu, kad jį pakelsi į kitą lygį“, – Magicą patikino LaVaras. Ir panašu, kad šiuos savo žodžius jis bent jau kol kas tesi.
O ar nors vienas iš brolių Ballų bent per pėdą priartės prie to, ką pavyko pasiekti pačiam Magicui, pamatysime artimiausioje ateityje. Bet kol kas neskubėkime ten – geriau į arenas, kad ir Prienų.