Abu jie į Memfį atsikraustė iš Toronto. Bet jei C. J. Milesas jame praleido tik porą sezonų, tai J. Valančiūnas vieninteliame Kanados klube NBA lygoje savo šaknis buvo įleidęs labai giliai – lietuvis „Raptors“ garbę gynė net šešerius su puse metų.
Tikimybė, kad JV šiemet turės naują darbovietę ir joje debiutuos ne prieš ką kitą, o būtent prieš kitą „Raptors“ simbolį DeMarą DeRozaną, prieš sezono pradžią turėjo būti tiesiog astronomiškai maža. Tačiau naktį iš antradienio į trečiadienį ji virto realybe.
Melsvus „Grizzlies“ marškinėlius apsivilkęs J. Valančiūnas nenuvylė nei C. J. Mileso, nei „FedEx Forum“ arenos žiūrovų – pastarieji po svarbių JV taškų ketvirto kėlinio pabaigoje net pakilo iš savo vietų ir atsistoję audringai plojo naujokui iš Lietuvos.
O ploti buvo ko: Jonas sužaidė vieną geriausių ir efektyviausių mačų šį sezoną. Uteniškis, grumdamasis prieš NBA „Visų žvaigždžių“ rungtynių dalyvį LaMarcusą Aldridge'ą, per 21 minutę surinko 23 taškus (9/10 dvitaškiai) ir atkovojo 10 kamuolių.
JV netgi galėjo tapti susitikimo herojumi, tačiau teisėjai paskutinę minutę neužfiksavo akivaizdžios D. DeRozano pražangos prieš krepšį atakavusį lietuvį, kuri galbūt būtų leidusi „Grizliams“ išlyginti rezultatą. Tai, kad teisėjai padarė klaidą, išplatintame paskutinių dviejų minučių raporte pripažino pati lyga.
Nepaisant minimalaus pralaimėjimo (107:108), asmeninis J. Valančiūno pasirodymas viršijo visus lūkesčius. Drąsiai į nepažįstamus sau plotus žengęs Jonas ardėsi tarsi į laisvę ištrūkęs laukinis mustangas, kurie, beje, iš tikrųjų klajoja Memfio apylinkėse, t. y. Tenesio valstijoje.
Viso to rezultatas – JV kartu su LeBronu Jamesu yra vieninteliai NBA krepšininkai šį sezoną, kurie, debiutuodami naujame klube, pelnė mažiausiai 20 taškų ir sugriebė bent 10 atšokusių kamuolių. Tai – pasiekimas, kuriuo ne tik galima, bet ir reikia didžiuotis.
Kuo J. Valančiūnas nustebino jau pirmose naujos savo karjeros stotelės rungtynėse? Ir ar jis taps pagrindiniu Memfio kaimenės eržilu bei toliau kels iš savo vietų „Grizzlies“ žiūrovus? Pokalbis apie tai – DELFI TV laidoje su NBA ekspertu Roku Grajausku.
– Rokai, J. Valančiūnas nepateko į „Grizzlies“ starto penketą, tačiau ilgai laukti jo debiuto Memfyje nereikėjo. Jonas ant parketo pasirodė praėjus 3 min. 6 sek. nuo pirmojo ginčo kamuolio išmetimo ir iškart stojo į akistatą vienas prieš vieną su L. Aldridge'u. Kaip sekėsi JV?
– Jono buvimas baudos aikštelėje ir didžiulis jo kūnas, kuris protingai juda, gerai laikosi vertikalumo taisyklės bei puikiai saugo krepšį, jautėsi nuo pat pradžių. Apskritai, kai J. Valančiūnas buvo aikštėje pirmame kėlinuke, „Spurs“ nepataikė nė vieno metimo iš baudos aikštelės. Tai – labai solidus gynybos rodiklis. Lietuviui sėdant ant suolo, svečiai buvo įmetę 1 iš 10 artimų metimų, o ir tas vienintelis įkrito per pirmas tris minutes.
– Galbūt Jonui padėjo ir tai, kad jis varžovų gretose puikiai pažinojo D. DeRozaną (5/19 dvitaškiai) ir nujautė, ką jis darys?
– Man irgi susidarė toks įspūdis. Visus tuos judesiukus, kai DeMaras atšoka po driblingo, Jonas žinojo ir jau iš karto užsiimdavo poziciją laukdamas D. DeRozano metimo. Akivaizdžiai tas darbas kartu ir tie šešeri bendri metai Toronte, padėjo JV išstudijuoti DeMarą iki pat kaulų smegenų. Ir tikrai J. Valančiūnas, gindamasis tiek prieš D. DeRozaną, tiek prieš L. Aldrige'ą, paliko gerą įspūdį.
Tiesa, San Antonijaus komanda labai gudriai išnaudojo J. Valančiūno mobilumo stoką ginantis: štai Patty Millsas pataikė 6 iš 8 tritaškių. Bent jau trys jų buvo po aukštų pikenrolų su L. Aldridge'u, kai Jonas pasilikdavo apačioje tam, kad stabdytų prasiveržimą.
– Prisiminkime, kad J. Valančiūnas ne tik debiutavo visiškai naujoje komandoje, su kuria neturėjo nė vienos treniruotės, bet ir apskritai grįžo į NBA aikšteles po dviejų mėnesių pertraukos dėl nykščio traumos. Ar buvo matyti, kad Jonas šiuo metu kažkiek lėtesnis ir gal kiek atpratęs nuo didžiojo krepšinio?
– Teisybę pasakius, ne. Galbūt dėl to, kad ta trauma nebuvo tokia, kuri neleistų jam judėti, dirbti kojomis ir palaikyti savo fizinę formą. Manau, kad tai ir turėjo įtakos tam, kad neatrodė jis aprūdijęs kaip DeMarcusas Cousinsas, neseniai grįžęs į „Warriors“ rikiuotę. Jonas buvo maždaug toks, kokį mes ir esame jį įpratę matyti.
– Stebint rungtynes susidarė įspūdis, kad J. Valančiūnas Memfyje – lyginant su tuo, koks jis buvo Toronte – tarsi nuo laso nutrūkęs laukinis arklys: daug drąsesnis, laisvesnis, neįspraustas į griežtus rėmus. Ar sutiktum su tokiu pastebėjimu?
– Iniciatyvos klausimu – taip. Bet driblingą ir perdavimus jis rodydavo ir Toronte. Tai nėra kažkokie labai jau nauji jo žaidimo elementai. Bet tuo, pavyzdžiui, Memfio TV komentatoriai nuoširdžiai stebėjosi, kad jis ir skirsto perdavimus, ir gali persivaryti kamuolį į kitą aikštės pusę.
O didžiausią įspūdį jiems paliko JV užtvaros. Buvęs NBA krepšininkas Brevinas Knightas tiesioginiame eteryje sakė, kad tokio dydžio užtvarų statančio „Grizzlies“ žaidėjo jis turbūt nėra niekad matęs. Tomis užtvaromis ir naudojosi labai sėkmingai Avery Bradley visų rungtynių metu – sumetęs net 33 taškus jis pasiekė karjeros rekordą.
– J. Valančiūnas pirmame mače net kelis kartus pademonstravo taranines savybes, kai gavęs kamuolį toli prie tritaškio linijos, atsukdavo nugarą ir, nepaisydamas pasipriešinimo, per jėgą prasibraudavo prie pat krepšio, kur arba rinko lengvus taškus, arba buvo stabdomas pražangomis. Tai – naujas ginklas jo repertuare?
– Ties prasiveržimai tikrai buvo įspūdingi ir efektyvūs – arba varžovo pražanga, arba taškai. Bet pasitaikydavo ir Toronte tokių epizodų, tik gerokai rečiau, nes Jonas pirmiausia ieškodavo komandos draugų. Čia – toks tradiciškesnis krepšinis – ne tas modernus, kur kamuolys turi dūgzti ir paliesti visus penkis krepšininkus vienos atakos metu. Memfis taip žaidžia: lėtai ir labai dažnai maitina kamuoliais aukštaūgius. Šiuo požiūriu J. Valančiūnas pakliuvo į tikrai gerą terpę.
– Po vieno epizodo ketvirtame kėlinyje, kai J. Valančiūnas pelnė itin svarbius taškus ir persvėrė rezultatą šeimininkų naudai, o Greggas Popovichius paprašė minutės pertraukėlės, žiūrovai pakilo iš savo vietų ir plojo JV. Ar tai rodo, kad jie liko patenkinti debiutanto debiutu?
– Neabejoju, kad taip. Juo labiau, kad J. Valančiūnas ir jo žaidimo stilius atitinka tą Memfio miesto bei klubo filosofiją – žaisti komandiškai, su daug kontakto, sunkiai dirbti, o tuo pačiu išlaikyti kuklumą ir tą juodadarbio etiketę. Šiuo atžvilgiu jis visas pagrindines „Grizzlies“ vertybes simbolizuoja kaip čia buvęs. Tai yra pirmas, bet tikrai ne paskutinis kartas, kai vietos sirgaliai rodo savo susižavėjimą J. Valančiūnu.
– Jei Jonas ilgainiui taps Memfio arenos numylėtiniu, kiek realu, kad tai gali teigiamai atsiliepti ir J. Valančiūno žaidimo minučių kiekiui?
– Čia sunku pasakyti. Jei „Grizzlies“ sirgaliai ims skanduoti „Mes norime JV“, tada galbūt. Bet viskas priklausys nuo trenerio J. B. Bickerstaffo vizijos ir abejoju, kad jis lengvai pasiduos tam spaudimui. Visgi aš manau, kad Memfiui iš organizacinės pusės reikia leisti J. Valančiūną į aikštę – jiems daugiau labiau apsimoka duoti žaisti ir pasikelti savo vertę Jonui negu Joakimui Noah, kuris po sezono taps laisvuoju agentu.
Jeigu J. Valančiūnas kitais metais pasinaudos žaidėjo opcija, kas yra daugiau nei realu, tuomet „Grizzlies“ verta jam leisti jau šį sezoną kuo daugiau žaisti, kad jis turėtų kuo geresnę statistiką, tuomet kitą sezoną jis gali tapti pakankamai patrauklia mainų rinkos preke.
– O ar gali būti, kad J. Valančiūnas dabar jaučia tam tikrą spaudimą, jog turi pakeisti buvusį komandos veidą Marcą Gasolį ir būti neprastesnis už jį?
– Galbūt. Gal tai ir skatina jį tapti tuo verbaliai vadovaujančiu komandai lyderiu ir tai daryti aktyviau nei jis darė Toronte. Labai gali taip būti.
