Nors JV šiais metais nefiksavo stulbinančios statistikos, nedaugžodžiaujantis uteniškis patyliukais sužaidė geriausią savo karjeros sezoną.
Plačiausiai aptarinėjamu jo žaidimo progreso aspektu tapo efektyviu ginklu paversti metimai iš trijų taškų zonos, tačiau skambias JAV ir Kanados sporto žurnalistų kurtas antraštes apie „pagaliau užaugusį lietuvių milžiną“ paskatino ne tik 30 taiklių tritaškių.
Iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, jog Valančiūnas kaip tik prarado vyriausiojo trenerio Dwane'o Casey pasitikėjimą. Jonas ne tik neretai stebėdavo nuo suolo ketvirtuosius kėlinius, tačiau apskritai aikštėje praleisdavo mažiausiai minučių per visą savo karjerą.
Priežasčių tokiam teiginiui galima rasti nemažai. Pradėkime nuo dar vienu laipteliu aukštyn palypėjusio JV puolimo efektyvumo. 57 procentus visų savo metimų iš žaidimo pataikęs „Raptors“ centras pagal šį skaičių užėmė aštuntą vietą lygoje nepaisant to, jog tapo ženkliai daugiausiai tritaškių (74) išmetusiu pirmojo dešimtuko žaidėju.
Tokį pasiekimą lėmė aukščiausias karjeroje dvitaškių taiklumas (59 proc.) ir naujai atrastas snaiperio talentas (41 proc.), o šių puikių rodiklių trejetą užbaigė vidurio puolėjui itin solidus baudų taiklumas (81 proc.).
Gavęs kamuolį baudos aikštelės prieigose ir žaisdamas nugara į krepšį („post-up“) Jonas per vieną ataką į varžovų krepšį vidutiniškai įversdavo po 1,09 taško. Efektyviau tokias galimybes išnaudojo tik vienas (!) NBA žaidėjas – Minesotos sunkusis kraštas Taj Gibsonas, užfiksavęs 1,12 taško vidurkį.
Po 1,16 taško komandai du-prieš-du derinyje leisdamasis link krepšio („pick-and-roll roll man“) atnešęs lietuvis ir šiuo elementu buvo vienas geriausių lygoje, o tarp startinių vidurio puolėjų nusileido tik Clintui Capelai, Rudy Gobertui, Stevenui Adamsui, Alui Horfordui ir Anthony Davisui.
Puolimo taranu šiais metais tapęs Valančiūnas savo žemą minučių skaičių išnaudojo itin veiksmingai. Prilyginus jo statistiką 36 minučių vidurkiui („PER 36”), mūsų tėvynainio fiksuojami skaičiai atrodė daugiau nei solidžiai – 20,4 taško ir 13,8 atkovoto kamuolio.
Tokiu dominavimu 36 minučių terpėje pasigirt taip pat tegali tik du žaidėjai: bent 20 ir 13 atitinkamose kategorijose vidutiniškai rinko Jonas ir „Clippers“ gretose sezoną baigęs serbų milžinas Bobanas Marjanovičius.
Verta pažymėti, jog Bobinatoriumi pramintas centras nemažą dalį savo minučių sužaidė sutriuškinimais pasibaigusių susitikimų pabaigose, kurių metu gynyba toli gražu nefunkcionuoja taip, kaip įtemptų rungtynių metu.
Nors kitoje aikštės pusėje Valančiūnas dėl savo fizinių bruožų ir toliau susiduria su problemomis stabdant varžovų derinį du-prieš-du, kurio metu visada lieka arčiau krepšio, bei vaikantis iš toli pataikyti galinčius aukštaūgius, akį džiugina jo progresas saugant krepšį nuo varžovų prasiveržimų.
Oponentams atakuojant krepšį per lietuvį iš mažesnio nei dviejų metrų atstumo, jų pataikymo procentas tesiekia 55,2 – beveik septyniais procentais mažiau, nei vidutiniškai. Lyginant su praėjusiu sezonu, neigiamos įtakos varžovų taiklumui skaičių JV sugebėjo beveik padvigubinti.
Skaitytojui gali kilti paprastas, tačiau labai teisingas klausimas: jei jau Jonas žaidžia taip gerai, tai kodėl jis tiek daug sėdi ant suolo? Daliniu atsakymu šioje situacijoje tampa susidūrimai su kiek aukščiau išvardintomis savybėmis pasižyminčiais nepalankiais varžovais, tačiau dar daugiau įtakos Valančiūno pasirodymams turi šiame sezone pasikeitusi Casey ir generalinio vadybininko Masaji Ujiri vizija.
Visi „Raptors“ starto penketo krepšininkai šiame sezone žaidžia itin nedaug. DeMaras DeRozanas (33,9 minutės) aikštėje praleidžia mažiausiai laiko nuo debiutinio 2009-10 metų sezono, Kyle'as Lowry – nuo pirmųjų metų Toronte, o Serge'as Ibaka tiek mažai žaidybinio laiko pastarąjį kartą gavo Oklahomos „Thunder“ žygio į 2012-ųjų superfinalą metu.
Naujoji rotacija ne tik leido pailsinti pagrindinius klubo žaidėjus, bet ir padėjo atsiskleisti geriausiu visos lygos atsarginių žaidėjų suolu tapusiam antrajam „Raptors“ penketui. Kitoms komandoms subyrant vos išėmus iš žaidimo ryškiausią jų žvaigždę, Toronto situacija tampa priešinga. Ekipa efektyviausią savo krepšinį žaidžia išėmus net ne vieną, o visus penkis startinius žaidėjus.
Didžiajai daugumai lygos klubų košmariškai skambantis scenarijus Kanados komandoje atveria tikrą aukso gyslą – žaisdami kartu Fredas VanVleetas, Delonas Wrightas, C. J. Milesas, Pascalis Siakamas ir Jakobas Poeltlas per 100 atakų šiame sezone vidutiniškai pelnė net 17,1 taško daugiau nei varžovai.
Tarp visų bent 300 minučių kartu sužaidusių penkių žaidėjų kombinacijų šis skaičius tapo antru geriausiu rezultatu NBA lygoje. Su didesniu pagreičiu varžovus triuškino tik Beno Simmonso, J. J. Redicko, Roberto Covingtono, Dario Šaričiaus ir Joelio Embiido kvintetas.
Casey jau pabrėžus, jog kitoms komandoms atkrintamosiose trumpinant savo rotacijas ir remiantis daugiausiai 8-9 žaidėjų paslaugomis „Raptors“ eis prieš srovę ir nekeis savo dešimties (su Normanu Powellu – kartais ir vienuolikos) žaidėjų schemos, būtent šis penkiagalvis slibinas ir yra įvardinamas pagrindiniu kanadiečių ginklu kovoje su Vašingtono „Wizards“.
Toronto ekipai vis dar neatsikratant praeities atkrintamųjų varžybų nesėkmių šleifo, lygos ekspertų prognozės dėl šios pirmojo etapo serijos eigos įgavo plačiausią įmanomą amplitudę. Abejonių nekyla tik dėl vieno – „Raptors“ ir „Wizards“ mūšis sulauks daug daugiau dėmesio, nei įprasta pirmos ir aštuntos konferencijos komandų akistata.
Prieš šįvakar numatytą jos startą norisi apžvelgti abiejų pusių argumentus.
Geriausias reguliarusis sezonas Toronto klubo istorijoje atsispindėjo ir įspūdingoje statistikoje, tampančia viena pagrindinių „Raptors“ pajėgumo iliustracijų.
Šiais metais kanadiečiai tapo vienintele lygos komanda, sugebėjusią pakliūti į aukščiausius penketukus tiek pagal puolimo (113,8, antra vieta), tiek pagal gynybos (105,9, penkta vieta) reitingus.
Per pastaruosius 20 sezonų tokį puolimo ir gynybos efektyvumo derinį užfiksavo tik keturiolika komandų. Dešimt iš jų nukeliavo bent jau iki konferencijos finalo, o keturi tokie klubai tapo NBA čempionais.
Serijoje su Vašingtono ekipa vienu iš ryškiausių „Raptors“ pranašumų įvardijamas vyriausiasis treneris Casey. Patyręs specialistas šiais metais pademonstravo lankstumą ir aukšto lygio sugebėjimą rungtynių metu prisitaikyti prie varžovų žaidimo stiliaus – du komponentus, kurie šiuo metu yra pabrėžiami kaip didžiausios nuviliančio „Wizards“ sezono generolo Scotto Brookso silpnybės.
Kol „Wizards“ komandos branduolys jau ne pirmi metai susiduria su tiek žiniasklaidos, tiek savo pačių pakurstomomis kalbomis apie tarpusavio antipatiją, Toronto klubas išgyvena krepšininkų „chemijos“ aukso amžių. Vienas už kitą aikštėje mirti pasiruošę žaidėjai atkrintamųjų varžybų įtampos kontekste turėtų stipriai pranokti neretai individualiais veiksmais paremtą „tavo eilė, mano eilė“ principo Vašingtono žaidimą.
Galų gale, šiųmetinė „Raptors“ kardinaliai skiriasi nuo prieš trejus metus „Wizards“ sausu rezultatu nusileidusios komandos. Vieninteliai trys tame mūšyje dalyvavę komandos senbuviai – Lowry, DeRozanas ir Valančiūnas – ryškiai pakeitė savo žaidimo stilių, o šios evoliucijos dėka Torontas nebėra taip stipriai priklausomas nuo pavienių žaidėjų demonstruojamų rezultatų.
Seriją namuose pradėsiantys, o septynerių rungtynių atveju ir užbaigsiantys Casey auklėtiniai šiame sezone „Air Canada Centre“ areną pavertė tikra tvirtove ir joje iškovojo 34 pergales bei patyrė tik 7 pralaimėjimus.
Torontas šiais metais pasižymi aukštesniu talento lygiu, geresniu tarpusavio susižaidimu ir solidesniu vyriausiuoju treneriu nei „Wizards“. Šie argumentai turėtų nusverti seriją „Raptors“ naudai, tačiau kita pusė nestokoja nerimą Kanados krepšinio gerbėjams keliančių faktų.
Bene garsiausiai Vašingtone pastarosiomis dienomis kartojama nuomonė yra negailestinga – „Raptors“ nemoka žaisti atkrintamosiose varžybose. Bent dalis tiesos tokiame argumente tikrai yra, o Toronto šansus skeptiškai vertinantys sirgaliai ir apžvalgininkai jį papildo visa eile skaičių.
0:7. Tokį rezultatą dabartinis Kanados klubo branduolys su išvardintaisiais senbuviais priešakyje užfiksavo visų kartu sužaistų atkrintamųjų serijų pirmosiose rungtynėse. Septynis kartus „Raptors“ jau pirmame mače išsikasė sau duobę nepaisydami to, jog penkias iš šių serijų pradėjo savo arenoje.
Aštuntą smūgį šįvakar jiems suduoti bandysiantys „Wizards“ reguliariajame sezone laimėjo dvejas iš ketverių tarpusavio rungtynių, nors nė viename iš šių susitikimų komandai negalėjo padėti įžaidėjas Johnas Wallas.
Du mėnesius be krepšinio dėl kelio traumos praleidęs Vašingtono lyderis į aikštę grįžo tik prieš kiek daugiau nei savaitę, tačiau lemiamose kovose gali suvienyti savo jėgas su Bradley Bealu, Otto Porteriu ir Marcinu Gortatu bei įrodyti, jog prasti „Wizards“ šiųmetiniai rezultatai tebuvo tik susikaupimo stokos padarinys.
Net penkiolika pralaimėjimų JAV sostinės klubas šiais metais patyrė rungtynėse su neigiamą pergalių ir pralaimėjimų balansą surinkusiomis komandomis. Žaisdami su bent 41 pergalę iškovojusiais varžovais, „Wizards“ laimėjo 23 kartus ir patyrė 24 nesėkmes.
Sėkmingiausią sezoną sužaidę „Raptors“ tą padarė užtikrintai susitvarkydami su silpnesniais varžovais – Torontas laimėjo net 35 iš 37 tokių rungtynių. Tačiau žaisdami su pirmojo ešalono klubais kanadiečiai iškovojo tik 24 pergales ir pralaimėjo 21 sykį.
Būsimojoje serijoje „Wizards“ nereikės ieškoti papildomos motyvacijos. Pilnu pajėgumu rungtyniausiantys Brookso auklėtiniai gali įrodyti, jog yra daug talentingesni, nei rodo jų užimta aštuntoji pozicija.
Be to, „Raptors“ stilistinis pokytis tėra kosmetinis: rezultatyvius perdavimus reguliariajame sezone jie atliko 59 procentams visų savo taiklių metimų (11-as rezultatas lygoje). Tačiau įtampos situacijose – komandas skiriant penkiems ar mažiau taškų likus penkioms ar mažiau minučių iki rungtynių pabaigos – šis skaičius krito iki 39 procentų (28-as rezultatas tarp 30 komandų).
Susidūrę su psichologinį pranašumą prieš seriją turinčiais „Wizards“ Toronto krepšininkai vėl grįš prie senų įpročių ir greitai pamirš visą sezoną jiems skiepytą žaidimo stilistiką. Gali dinozaurą paversti vegetaru, tačiau užuodęs mėsą jis vėl grįš prie savo prigimties.
Vašingtono ekipa sąmoningai pralaimėjo paskutines sezono rungtynes, nes norėjo susitikti su „Raptors“. Jie tiki savimi ir į Torontą atvyks žinodami, jog gali pakartoti 2015-ųjų scenarijų ir jau pirmose rungtynėse iš varžovų atimti namų aikštės pranašumą.
Ką ši serija žada Valančiūnui? Nors iš pirmo žvilgsnio Gortatas ir Ianas Mahinmi atrodo kaip lietuviui palankūs tradiciniai vidurio puolėjai, Vašingtono žaidimo stilius gali priversti Casey mieliau rinktis Jakobo Poeltlo paslaugas.
Nepertraukiamomis Wallo ir Gortato du-prieš-du serijomis paremtas „Wizards“ puolimas nuolatos statys JV į jo kojų greitį matuosiančias situacijas. Siekdamas išsilaikyti aikštėje ir suteikti komandai kuo daugiau šansų laimėti, Jonas turės terorizuoti vos 77 procentus (18-a vietoje lygoje) kamuolių po savo krepšiu atkovojančią varžovų priekinę liniją ir taikliais tritaškiais išvesti Gortatą iš baudos aikštelės.
Pats Valančiūnas vakar vykusioje treniruotėje kalbėjo apie tai, jog dabartinė „Raptors“ versija yra pajėgiausia komanda, kokioje jis kada nors yra žaidęs, ir pabrėžė, jog tikrasis sezonas prasideda šiandien. Tikėkimės, kad jis bus toks, kaip ir ką tik pasibaigęs reguliarusis – geriausias Jono karjeroje.